Žaidimas su ugnimi Ukrainoje

Nepakankamai įvertinta katastrofiško Ukrainos konflikto eskalavimo rizika.

Norėdami suprasti eskalacijos Ukrainoje dinamiką, pradėkime nuo kiekvienos pusės tikslų. Nuo karo pradžios tiek Maskva, tiek Vašingtonas gerokai padidino savo ambicijas, o dabar abi šalys yra tvirtai įsipareigojusios pergalės idėjai ir grandiozinių politinių tikslų siekimui. Dėl to kiekviena pusė turi galingų paskatų ieškoti būdų laimėti ir, dar svarbiau, išvengti pralaimėjimo. Praktiškai tai reiškia, kad JAV gali įsijungti į tiesioginę kovą, jei žūtbūt norės laimėti arba užkirsti kelią Ukrainos pralaimėjimui. Kita vertus, Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą, jei žūtbūt norės laimėti arba jeigu jai grėstų neišvengiamas pralaimėjimas – o tai tikėtina, jei JAV tiesiogiai įsitrauks į mūšį.

Be to, atsižvelgiant į kiekvienos pusės pasiryžimą siekti savo tikslų, kompromiso tikimybė yra maža. Šiuo metu tiek Vašingtone, tiek Maskvoje vyraujantis maksimalistinis mąstymas suteikia kiekvienai pusei dar daugiau ryžto siekti pergalės mūšio lauke, kad ji galėtų diktuoti galimos taikos sąlygas. Tiesą sakant, galimo diplomatinio sprendimo nebuvimas suteikia abiem pusėms papildomą paskatą kilti eskalavimo laiptais. Tai, kas laukia toliau lipant šiomis kopėčiomis, gali būti tikrai katastrofiška: mirčių ir sunaikinimų skaičius gali viršyti Antrojo pasaulinio karo slenkstį.

Aukšti tikslai

JAV ir jų sąjungininkės iš pradžių rėmė Ukrainą, kad užkirstų kelią Rusijos pergalei ir padėtų derėtis dėl palankių Ukrainai karo veiksmų nutraukimo sąlygų. <...> Jie taip pat bandė padaryti didelę žalą Rusijos ekonomikai, įvesdami jai precedento neturinčias sankcijas. Kaip balandį JAV tikslus paaiškino gynybos sekretorius Loidas Ostinas (Lloyd Austin): „Mes norime, kad Rusija būtų susilpnėjusi tiek, kad nebegalėtų toliau daryti to, ką padarė Ukrainoje“. Tiesą sakant, JAV paskelbė apie ketinimą išmesti Rusiją iš didžiųjų valstybių gretų.

Be to, JAV susiejo savo reputaciją su konflikto baigtimi. Prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) Rusijos karą Ukrainoje pavadino „genocidu“ ir apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną esant „karo nusikaltėliui“, kuris turėtų stoti prieš „teismą už karo nusikaltimus“. Dėl tokių prezidento pareiškimų sunku tikėtis, kad Vašingtonas gali nusileisti. Jei Rusija nugalės Ukrainoje, JAV pozicijos pasaulyje patirs rimtą smūgį.

Tačiau išsiplėtė ir Rusijos ambicijos. Priešingai Vakaruose paplitusiam įsitikinimui, Maskva neįžengė į Ukrainą tam, kad ją užkariautų ir padarytų Didžiosios Rusijos dalimi. Pagrindinis Kremliaus rūpestis buvo neleisti Ukrainai tapti Vakarų tvirtove pasienyje su Rusija. Putinas ir jo patarėjai ypač susirūpinę dėl galimo Ukrainos įstojimo į NATO. Tai lakoniškai pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas sausio viduryje, spaudos konferencijoje sakydamas: „Raktas į viską yra užtikrinti, kad NATO nesiplės į rytus“. Rusijos lyderiams Ukrainos narystės NATO perspektyva yra, kaip pats Putinas sakė prieš karo veiksmų pradžią, „tiesioginė grėsmė Rusijos saugumui“, kurią galima pašalinti tik karinėmis priemonėmis paverčiant Ukrainą neutralia.

Žiūrint iš šio taško, atrodo, kad Rusijos teritoriniai tikslai nuo karo veiksmų pradžios ryškiai išsiplėtė. <...>

Ukraina savo ruožtu siekia tų pačių tikslų kaip ir Baideno administracija. Ukrainiečiai siekia susigrąžinti prarastas teritorijas, įskaitant Krymą, o silpnesnė Rusija Ukrainai tikrai būtų mažiau pavojinga. Be to, jie taip pat tiki, kad gali laimėti, kaip liepos viduryje aiškiai pasakė Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas, sakydamas: „Rusiją tikrai galima nugalėti, o Ukraina jau parodė, kaip tai padaryti“. Atrodo, kad jo kolega amerikietis su tuo sutinka. "Mūsų pagalba iš tikrųjų daro įtaką mūšio lauke, - sakė Ostinas liepos pabaigoje. - Rusija mano, kad ji gali įveikti Ukrainą ir įveikti mus. Tačiau tai tik paskutinis iš daugelio Rusijos klaidingų skaičiavimų."

Tiesą sakant, Kijevas, Vašingtonas ir Maskva yra labai įsipareigoję nugalėti savo priešą, nepalikdami vietos kompromisams. Pavyzdžiui, nei Kijevas, nei Vašingtonas beveik neabejotinai nepriims Ukrainos neutralaus statuso. Iš tiesų, Ukraina kasdien vis glaudžiau susiejama su Vakarais. Mažai tikėtina, kad Rusija grąžins visą teritoriją ar net dalį jos. Juolab kad priešiškumas, kuris pastaruosius aštuonerius metus kurstė konfliktą Donbase tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos vyriausybės, dabar yra kaip niekada aštrus.

Šie prieštaringi šalių interesai paaiškina, kodėl tiek daug stebėtojų mano, kad derybomis pagrįsto konflikto sprendimo greitai nebus, ir todėl mato kruviną situacijos aklavietę. Ir jie teisūs. Tačiau daugelis jų neįvertina katastrofiško eskalavimo, kuris būdingas užsitęsusiam kariniam konfliktui Ukrainoje, galimybės.

Yra trys pagrindiniai eskalavimo keliai: viena arba abi pusės sąmoningai eskaluoja konfliktą, siekdamos laimėti; viena ar abi pusės sąmoningai eskaluoja konfliktą, kad išvengtų pralaimėjimo; arba kova paaštrėja ne dėl sąmoningo pasirinkimo, o netyčia. Bet kuris kelias gali nuvesti prie JAV tiesioginio įsikišimo į konfliktą arba Rusijos sprendimo panaudoti branduolinius ginklus, o gal ir prie vieno, ir prie kito.

Amerikos įžengimas į Ukrainą

Po to, kai Baideno administracija padarė išvadą, kad Rusija gali būti nugalėta Ukrainoje, ji pradėjo siųsti Kijevui daugiau (ir galingesnių) ginklų. Vakarai pradėjo stiprinti Ukrainos puolamuosius pajėgumus, siųsdami ginklus, tokius kaip HIMARS raketų paleidimo įrenginiai, nors pradžioje buvo siunčiami „gynybiniai“ ginklai, tokie kaip prieštankinės raketos „Javelin“. Laikui bėgant vakarietiškos ginkluotės mirtingumas ir kiekis Ukrainoje didėjo. Prisiminkite, kad dar kovą Vašingtonas vetavo planą dislokuoti Ukrainoje Lenkijos naikintuvus MiG-29, motyvuodamas tuo, kad tai gali paaštrinti karo veiksmus. Tačiau liepą jis nebeprieštaravo, kai Slovakija paskelbė, kad svarsto tokius pačius lėktuvus siųsti Kijevui.

JAV ir jų sąjungininkės apmoko Ukrainos kariuomenę ir teikia jai svarbią žvalgybos informaciją, kurią ukrainiečiai naudoja naikindami pagrindinius Rusijos taikinius. Be to, kaip pranešė „The New York Times“, Vakarai Ukrainos teritorijoje turi „slaptą specialiųjų pajėgų ir šnipų tinklą“. Vašingtonas gal ir nėra tiesiogiai įsitraukęs į mūšius, tačiau jau dabar yra labai įsitraukęs į karinį konfliktą Ukrainoje. Ir dabar jam liko vos keli žingsniai nuo to, kad jo paties kariai spaustų gaidukus, o amerikiečių pilotai – mygtukus, kad paleistų raketas.

JAV kariuomenė gali dalyvauti mūšyje Ukrainoje įvairiais būdais. Pagalvokite apie situaciją, kai konfliktas tęsiasi metus ar ilgiau, o nematyti diplomatinio sprendimo, realaus kelio į Ukrainos pergalę. Tuo pat metu Vašingtonas labai nori nutraukti karo veiksmus, galbūt todėl, kad jam reikia sutelkti dėmesį į Kinijos sutramdymą arba dėl to, kad pagalbos Ukrainai ekonominės išlaidos sukelia politinių problemų JAV ir Europoje. Tokiomis aplinkybėmis JAV politikos formuotojai bus motyvuoti svarstyti rizikingesnius žingsnius, pavyzdžiui, neskraidymo zonos įvedimą virš Ukrainos arba nedidelių JAV sausumos pajėgų kontingentų siuntimą padėti Ukrainai.

Labiau tikėtinas JAV įsikišimo scenarijus, jei Ukrainos armija pradės byrėti ir Rusija laimės didelę pergalę. Tokiu atveju, atsižvelgiant į Baideno administracijos tvirtą įsipareigojimą užkirsti kelią tokiai baigčiai, Jungtinės Valstijos galėtų pabandyti pakeisti įvykių eigą tiesiogiai įsitraukdamos į mūšį. Nesunku įsivaizduoti, kad JAV pareigūnai mano, jog jų šalies (kaip patikimos partnerės) įvaizdis yra pavojuje ir įtikina save, kad ribotas jėgos panaudojimas išgelbės Ukrainą, nepaskatindamas Putino panaudoti branduolinį ginklą. Arba beviltiškoje padėtyje atsidūrusi Ukraina galėtų pradėti plataus masto atakas prieš Rusijos miestus, tikėdamasi, kad toks eskalavimas išprovokuos didžiulį Rusijos atsaką, kuris galiausiai privers JAV tiesiogiai įsitraukti į karą.

Paskutinis JAV įsikišimo scenarijus yra susijęs su nenumatytu eskalavimu: Vašingtonas netyčia patenka į karinį konfliktą dėl nenumatytų įvykių, kurie vystosi spirale. Pavyzdžiui, netyčia susidūrė virš Baltijos jūros artimai kontaktavę amerikiečių ir rusų naikintuvai. Toks incidentas gali lengvai peraugti į karinę eskalaciją, atsižvelgiant į didelę abiejų pusių baimę, bendravimo trūkumą ir abipusį demonizavimą.

O gal Lietuva ir vėl blokuos sankcionuotų prekių pervežimą iš Rusijos į Kaliningradą – Rusijos anklavą, atskirtą nuo likusios šalies. Lietuva tai padarė birželio viduryje, bet liepos viduryje atsitraukė, kai Maskva pranešė, kad svarsto „griežtas priemones“ tam, kad būtų nutraukta, jos nuomone, neteisėta blokada. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministerija priešinasi visiškam blokados pašalinimui. Kadangi Lietuva yra NATO narė, JAV beveik neabejotinai imsis jos gynybos, jei Rusija užpuls šią šalį.

O galbūt Rusija sunaikins pastatą Kijeve ar poligoną kur nors Ukrainoje ir netyčia nužudys nemažai amerikiečių, tokių kaip humanitarinės pagalbos darbuotojai, žvalgybos darbuotojai ar kariniai patarėjai. Baideno administracija, susidūrusi su visuomenės pasipiktinimu namuose, nuspręs, kad turi imtis atsakomųjų veiksmų ir pradėti smūgius prieš Rusijos taikinius, o tai lemtų tiesioginį abiejų pusių apsikeitimą smūgiais.

Galiausiai, yra tikimybė, kad kovos pietų Ukrainoje sukels avariją Rusijos kontroliuojamoje Zaporožės atominėje elektrinėje, didžiausioje Europoje, ir visame regione pasklis radiacija. Tai paskatins Rusiją atsakyti tuo pačiu. Buvęs Rusijos prezidentas ir ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas padarė grėsmingą užuominą apie tokią galimybę, rugpjūtį sakydamas: „Nepamirškite, kad Europos Sąjunga taip pat turi branduolinių objektų. Ten taip pat galimi incidentai“. Jei Rusija smogs Europos branduoliniam reaktoriui, JAV beveik neabejotinai įsitrauks į karinį konfliktą.

Žinoma, eskalaciją gali išprovokuoti ir Maskva. Negalima atmesti galimybės, kad Rusija, desperatiškai siekdama sustabdyti Vakarų karinės pagalbos srautą į Ukrainą, smogs šalims, per kurias eina didžioji jos dalis: Lenkijai ar Rumunijai, kurios abi yra NATO narės. Taip pat yra tikimybė, kad Rusija gali surengti didžiulę kibernetinę ataką prieš vieną ar kelias Europos šalis, padedančias Ukrainai, padarydama didelę žalą jų svarbiai infrastruktūrai. Tokia ataka gali paskatinti JAV pradėti atsakomąją kibernetinę ataką prieš Rusiją. Jei ji pavyks, Maskva gali reaguoti karinėmis priemonėmis. Jei tokia JAV kibernetinė ataka nepavyks, Vašingtonas gali nuspręsti, kad vienintelis būdas nubausti Rusiją yra smogti jai tiesiogiai. Tokie scenarijai atrodo tolimi, bet jokiu būdu nėra neįmanomi.

Branduolinis konfliktas

Nors Rusijos kariuomenė Ukrainai padarė milžinišką žalą, Maskva iki šiol nesiryžo eskaluoti konflikto, kad jame pasiektų pergalę. Putinas nepadidina savo ginkluotųjų pajėgų Ukrainoje skaičiaus atlikdamas didelio masto mobilizaciją. Jis taip pat dar nesitaiko į Ukrainos elektros tinklus, o tai būtų gana lengva padaryti, tuo pačiu padarant šaliai didžiulę žalą. Daugelis rusų priekaištauja Putinui, kad šis nesiima griežtesnių priemonių Ukrainoje. Putinas pripažino šią kritiką, bet leido suprasti, kad prireikus padidins karinį komponentą. „Dar net nepradėjome nieko rimto“, – liepą sakė jis ir užsiminė, kad Rusija galėtų ir darytų daugiau, jei karinė padėtis pablogėtų.

O kaip dėl galutinės tokio eskalavimo formos – branduolinės? Yra trys aplinkybės, kuriomis Putinas gali panaudoti atominį ginklą. Pirma, jei JAV ir jų NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos tiesiogiai įsitrauktų į karo veiksmus. Tokia raida ne tik pastebimai pakeistų karinę pusiausvyrą Rusijos nenaudai, bet ir reikštų, kad jai tektų vykdytų karines operacijas prieš didžiąsias galias prie pat jos slenksčio, kurios gali lengvai išplisti į jos teritoriją. Rusijos lyderiai tikrai jaustų, kad jų išlikimui iškilo pavojus, o tai suteiktų jiems stiprią paskatą panaudoti branduolinius ginklus, kad išgelbėtų situaciją. Jie svarstys bent jau demonstratyvius branduolinius taktinius smūgius, skirtus įtikinti Vakarus nusileisti. Neįmanoma iš anksto žinoti, ar toks žingsnis užbaigs karinį konfliktą, ar prives prie jo dar didesnio eskalavimo.

Savo kalboje vasario 24 dieną Putinas užsiminė, kad JAV ir jų sąjungininkams įsikišus į konfliktą, jis imsis branduolinių ginklų. Kreipdamasis į „į tuos, kuriems gali kilti pagunda įsikišti“, jis sakė: „Jie turi žinoti, kad Rusija nedelsdama sureaguos, o pasekmės bus tokios, kokių nematėte per visą savo istoriją“. Jo perspėjimas neliko nepastebėtas JAV nacionalinės žvalgybos direktorės Avril Heins (Avril Haynes), kuri gegužę prognozavo, kad Putinas gali panaudoti branduolinį ginklą, jei NATO „arba įsikiš, arba ketins įsikišti“, nes tokia intervencija „sukeltų Putinui jausmą, kad jis tuoj pralaimės konflikte Ukrainoje“.

Pagal antrąjį branduolinį scenarijų Ukraina pati pradės laimėti mūšio lauke, be tiesioginio JAV dalyvavimo. Jei Ukrainos pajėgos pasirodytų pasirengusios sutriuškinti Rusijos armiją ir susigrąžinti savo šalies prarastą teritoriją, neabejotina, kad Maskva tai vertintų kaip egzistencinę grėsmę, reikalaujančią branduolinio atsako. Juk Putiną ir jo patarėjus taip neramina vis didėjantis Kijevo suartėjimas su Vakarais, kad jie sąmoningai nusprendė Ukrainoje pradėti karo veiksmus, nepaisydami aiškių JAV ir jos sąjungininkų įspėjimų apie sunkias pasekmes Rusijai. Kitaip nei pirmame scenarijuje, čia Maskva branduolinius ginklus panaudotų ne karo su JAV, o prieš Ukrainą kontekste. Kremlius tai padarys nebijodamas branduolinio keršto, nes Kijevas neturi branduolinių ginklų, o Vašingtonas nėra suinteresuotas pradėti pasaulinį branduolinį karą. Aiškios atsakomosios grėsmės nebuvimas leistų Putinui lengviau svarstyti apie branduolinio ginklo naudojimą.

Pagal trečiąjį scenarijų konfliktas patenka į užsitęsusią aklavietę, kuri neturi diplomatinio sprendimo ir yra labai brangi Maskvai. Desperatiškai norėdamas užbaigti konfliktą palankiomis sąlygomis, Putinas gali griebtis branduolinio eskalavimo. Kaip ir ankstesniame scenarijuje, kai Kremlius siekia išvengti pralaimėjimo, JAV branduolinis atsakas mažai tikėtinas. Visais šiais scenarijais tikėtina, kad Rusija, bent jau iš pradžių, panaudos taktinius branduolinius ginklus prieš nedidelį karinių taikinių rinkinį. Jei reikės, vėlesnių išpuolių metu jis galės smogti miestams. Karinio pranašumo įgijimas bus vienas iš strategijos tikslų, tačiau Rusijai svarbiau būtų smogti lemiamą psichologinį smūgį – sukelti tokią baimę Vakaruose, kad JAV ir jų sąjungininkės greitai imtųsi konflikto užbaigimo Maskvai palankiomis sąlygomis. Nenuostabu, kad CŽV direktorius Viljamas Bernsas (William Burns) balandį pastebėjo: „Nė vienas iš mūsų negalime lengvabūdiškai žiūrėti į grėsmę, kurią kelia galimas taktinių ar mažo galingumo branduolinių ginklų panaudojimas“.

Flirtas su katastrofa

Galima pripažinti, kad nors vienas iš šių katastrofiškų scenarijų teoriškai gali išsipildyti, tikimybė, kad tai įvyks, vis dar nedidelė, todėl neturėtų kelti didelio nerimo. Juk abiejų pusių lyderiai turi stiprių paskatų neleisti JAV kariuomenei patekti į Ukrainą ir vengti net riboto branduolinio ginklo panaudojimo, jau nekalbant apie realų branduolinį karą.

Jei tik mums visiems pakaktų tokio optimizmo. Tiesą sakant, dominuojantis požiūris labai sumažina eskalacijos Ukrainoje pavojų. Pirmiausia, karai apskritai turi savo logiką, kuri apsunkina jų eigos numatymą. Klysta tie, kurie sako, kad tikrai žino, kokiu keliu pasuks karinis konfliktas Ukrainoje. Karo eskalacijos dinamiką labai sunku nuspėti ar suvaldyti, o tai turėtų būti įspėjimas tiems, kurie tiki, kad įvykius Ukrainoje galima kontroliuoti. Be to, kaip pripažino Prūsijos karo teoretikas Karlas Klauzevicas (Carl von Clausewitz), nacionalizmas labai prisideda prie šiuolaikinių karų paūmėjimo iki kraštutinių formų, ypač kai statymai yra dideli abiem pusėms. Tai nereiškia, kad karų negalima apriboti, tačiau tai padaryti nėra lengva. Be to, turint omenyje stulbinančius galimo branduolinio karo nuostolius, net maža tokio karo tikimybė turi priversti visus ilgai ir atkakliai mąstyti apie tai, prie ko gali atvesti toks konfliktas.

Ši pavojinga situacija sukuria galingą paskatą ieškoti diplomatinio Ukrainos karinio konflikto sprendimo. Tačiau, deja, kol kas nematyti jokio politinio sprendimo, nes abi pusės yra tvirtai įsipareigojusios siekti karinių tikslų, dėl kurių kompromisas dabar beveik neįmanomas. Baideno administracija turėjo bendradarbiauti su Rusija, kad išspręstų Ukrainos krizę, prieš prasidedant karo veiksmams vasarį. Dabar jau per vėlu susitarti. Rusija, Ukraina ir Vakarai įstrigo baisioje situacijoje, iš kurios kol kas nėra akivaizdžios išeities. Belieka tikėtis, kad abiejų pusių lyderiai suvaldys karinį konfliktą taip, kad išvengtų katastrofiško jo eskalavimo. Tačiau dešimtims milijonų žmonių, kurių gyvybėms gresia pavojus, tai menka paguoda.

Šaltinis: foreignaffairs.com