"Zekiškas" mentalitetas, arba pilietinio pasyvumo priežastys

Šiame straipsnyje nagrinėsiu vieną visiems visuomeniškai aktyviems žmonėms skausmingą klausimą. Žinių srautas, kad valstybėje vyksta labai blogi dalykai, yra nuolatinis, ir tikrai negalime kaltinti cenzūros, kad piliečiai nieko nenutuokia. Jei jau pripažįstame, kad egzistuoja politinė korupcija (o nuolatinis ekspertai.eu skaitytojas to nepripažinti negali), tai tuo pačiu turime ir pripažinti, kad egzistuoja neformali piliečių apvaginėjimo schema. Juk politinė korupcija iš esmės reiškia tai, kad eiliniams vogti yra nusikaltimas, o valdantiesiems - leidžiama.

Tad klausimas būtų toks – kodėl eilinis pilietis stebi visą tą valstybėje vykstančią savivalę, žino, kad yra nuolatos apvaginėjamas, tikriausiai intuityviai nujaučia, kad gerovės esant tokiai aplinkai valstybėje niekuomet nesusikurs, tačiau neprotestuoja ir visai nieko nedaro? Iš kur tas pilietinis abejingumas, ir, dar svarbiau - kaip jį atitirpdyti?

Jei šis abejingumas tikrai būtų susijęs su teisingo informavimo stoka, padėtį ištaisyti būtų paprasta: davei žmogui paskaityti „aitrų“ straipsnį, ir jis jau amžinas protestuotojas. Bet eiliniam gyventojui tokių straipsnių gali kišti kiek nori, jis vis tiek neišsijudina. Juk valdžios smurtavimas prieš piliečius grobiant vaiką Garliavoje buvo tas lūžio taškas, kuris tikrai būtų visus pažadinęs – jei visuomeninį aktyvumą lemtų žmonių gaunama informacija apie padėtį valstybėje.

Ar eilinis pilietis iš tiesų visuomet toks pasyvus, gal jis apskritai nepajėgus priešintis? Pamėginkime veržtis į jo namus ir sužinosite! Galbūt pamenate Panevėžio verslininką R. Okuličių, kuris iššaudė kelis jo reketuoti atėjusius banditus? Ne Mėnulyje gyvename ir puikiai žinome, kad jei kas atvirai kėsinsis į gyventojo turtą ar artimuosius, šis iškart taps agresyvus. Taip ir turi būti. Tačiau ne tuomet, kai esame apvaginėjami kolektyviai, t. y. kai valdžioje sėdintys asmenys išvagia biudžeto pinigus, o kiti, teisėsaugoje dirbantys, padeda jiems išsisukti nenubaustiems. Į šią kolektyvinę vagystę eilinis gyventojas aktyviai nereaguoja, pasitenkina niurnėjimu. Esminis klausimas - kodėl?

Atsakymo turbūt galima ieškoti trijose srityse. Šio reiškinio priežastys gali būti kultūrinės, psichologinės ir sociologinės. Pradėkime nuo sociologinių. Pats gyventojas savo nusikalstamą neveiklumą teisina sociologinėmis priežastimis: „Ką aš galiu padaryti, vis tiek nieko nepakeisiu...“. Tačiau tai tik pasiteisinimas. Jei kas gatvėje užpultų ir kėsintųsi grobti jo pinigus, tai jis gal juos ir atiduotų, tačiau neapsimetinėtų, kad tai normalu. Tarkime, jei tokį nukentėjusįjį kas nors įtikintų, kad atėjęs į piketą prie policijos turės kad ir nedidelę viltį atsiteisti su banditais, jis nesusimąstydamas taip ir padarytų. Akivaizdžiausias to įrodymas – kai kurį nors pilietį asmeniškai užgrumdo valdžios neteisingumas, tada jis jau iš tiesų tampa visuomeniškai aktyvus. Tad sociologines pilietinio pasyvumo priežastis siūlau atmesti. 

Toliau psichologinės. Įvairios baimės, kompleksai, neigimai ir panašiai. Ar patikėtumėte, kad tokios sudėtingos priežastys sulaiko asmenį nuo stojimo į visuomeninę organizaciją, dalyvavimo mitinge, kreipimosi pasirašymo? Žinoma, ne. Jei dalyvautų ir pasirašinėtų visi aplinkui, eilinis gyventojas kaipmat imtų dalyvauti ir pasirašinėti kartu su kitais. Tai akivaizdžiai matėme Sąjūdžio metais.

Tad lieka kultūrinės priežastys. Ar gali būti, kad mūsų kultūra, mentalitetas lemia pilietinį pasyvumą? Ar gali būti, kad kultūrai tenka atsakomybė už tai, kad piliečiai leidžiasi apvaginėjami? Paprastai mes linkę manyti, kad kultūra gimdo vien gerus dalykus, o visas netinkamas elgesys – kultūros priešingybė, t. y. nekultūringumo apraiškos. Ar tikrai kultūra visuomet tik nepriekaištingai teigiama?

O dabar pilietinės pasyvumo problemos imsimės iš esmės. Visuomenės kultūros (ar mentaliteto) kritika domiuosi jau 5 metus. Esu šia tema išleidęs knygą „Sėkmingos tautos idėja“, kurią galite parsisiųsti nemokamai.

Vos pradėjus nagrinėti nusistovėjusią dabartinę visuomeninio elgesio kultūrą, iš karto į akis kreta didelis atotrūkis tarp dūsavimų ir apgailestavimų gausos ir konstruktyvių veiksmų stokos. Visuomeninėje erdvėje esame maždaug toje padėtyje, kaip tuo metu, kai mūsų didmiesčių laiptinės būdavo nepakeliamai apšniaukštos, tačiau niekas nesiimdavo jų tvarkyti. Tada visi darėsi „euro remontus“ butų viduje, negailėjo tam pinigų, o bendra erdvė likdavo apleista – neatsirasdavo valios ją sutvarkyti. Gyventojai raukėsi, badė vieni kitus pirštais, teisinosi, kad neturi pinigų, tačiau laiptinės dėl to tvarkingesnės netapdavo. Šiuo metu panašioje situacijoje yra atsidūrusi valstybė, kuria visi tik naudojasi, tačiau niekas nenori jos tvarkyti. Todėl ji atrodo panašiai, kaip atrodytų mūsų aplinka, jei kiekvieną pavasarį nesusirinktume į apsikuopimo akciją „Darom“.

Tad kaip atrodo mūsų kultūra, įsižiūrėjus objektyviu žvilgsniu, ir ar tai padėtų paaiškinti mūsų tragišką pasyvumą? Po kelerių metų analizės susidariau tokią nuomonę: mūsų oficialioji ir tikroji kultūra yra pasukusios skirtingais keliais, todėl turime didelį atotrūkį tarp to, kaip žmogus kalba, kokiu save pristato, ir kaip elgiasi iš tiesų. Niekur šis skirtumas nėra toks ryškus, kaip nagrinėjant pilietinį eilinio gyventojo elgesį.

Oficialiai mes - už Lietuvą, laisvę, demokratiją, teisingumą. Tai skelbia mūsų iškabos, vėliavos ir plakatai. Bet tikr0sios daugumos žmonių vertybės yra visai kitokios. Pavyzdžiui, apklausose dauguma prisipažįsta, kad savo šalies ginti ginklu neitų. Regis, viena svarbiausių gatvių Vilniuje visai be reikalo pavadinta Laisvės prospektu. Piliečiai patys pripažįsta, kad laisvė nėra jų prioritetų viršuje. Net jei jie ir negintų tokios Lietuvos, kodėl tuomet nepakrutina piršto dėl kitokios?

Neoficialiai, tačiau praktiškai savo gyvenimu eilinis Lietuvos žmogus pasisako už visai kitą vertybių rinkinį: garbina tą, kuris ne teisingas, bet įtakingas, nori gauti nieko neduodamas mainais („chaliava“), trokšta įvairiausių pasismaginimų ir pasitenkinimų, net jei dėl to kitiems tektų patirti skausmo. Vienas svarbiausių šiuolaikinės visuomenės bruožų – iš sovietijos paveldėtas įprotis „nešti“ (šiuo žodžiu sovietinis pilietis apibūdindavo formaliai neteisėtą, tačiau visuotinai pateisinamą vogimą iš valdiškų gamyklų). Rinkos ekonomikoje įprotį „nešti“ gerokai pristabdė griežtesnė kontrolė privačiame sektoriuje, tačiau valdiškame – kaip „nešė“, taip ir „tebeneša“. Vienintelis neesminis skirtumas tas, kad mažam valstybinės įstaigos žmogeliui „nešti“ dabar nelabai leidžia, „nešimą“ organizuoja viršininkas. Tačiau grobstymo mastai, manau, dėl to tikrai nesumažėjo.

Tad vogimo kultūra po sovietmečio nedingo, o tik mutavo į kitas formas. Anksčiau sovietinis pilietis sakydavo: „Mes apsimetame, kad dirbame, jie apsimeta, kad mums moka“. Taip tinginystė buvo pateikta kaip protesto forma. Lygiai taip pat ir su „nešimu“. Eilinis gyventojas pasivogdavo iš valdiškos įstaigos, nes tylomis nutardavo, kad ši neteisingai su juo elgiasi, ir kad jam iš tiesų priklauso daugiau. Tokios „protesto“ kultūros kulminacija galbūt galėtų būti Zbygnievo iš „Radijo šou“ pareiškimas: „Mes prie rusų gėrėme vodkę ir taip prieš sovietų valdžią kovojome!..“.

Kaip jau minėjau, įprotis „nešti“ niekur nedingo, tik pakeitė formas. Kad tai įrodyčiau, pirma patikslinkime, kuo „nešimas“ skiriasi nuo įprastinės vagystės. Nedidelis skirtumas - tai, kad „nešimas“ yra visuotinai (kultūriškai) pateisinamas. Pavyzdžiui, dauguma piliečių visai nemano, kad už filmo peržiūrą derėtų susimokėti, ir parsisiunčia nelegalią jo versiją. Prieš užsidarant filmų nuomos punktams vieno jų darbuotojas man pasakojo, kad į pabaigą jie sulaukdavo vos vieno lankytojo per valandą, o vienas tėtis savo vaikui tiesiai šviesiai paaiškino - tegu jis tik išsirenka, ką nori žiūrėti, o grįžęs parsiųs savo atžalai tą filmą iš interneto. Jei jau tėtis apie tai kalba vaikui, tai tikriausiai nesijaučia darąs nusižengimą, ar ne?

Kitos dvi sritys, kur liaudis mielai „neša“ ir nejaučia sąžinės priekaištų – tai mokesčiai už automobilio parkavimą ir apskritai mokesčiai valstybei. Esame, it kokie tadai blindos, įsitikinę, kad ponai mus ir taip baisiai išnaudoja, todėl nesumokėti jiems visos reikiamos sumos – kone garbės reikalas! Ir jau tikrai retai sutiksi tokį, kuris viską mokėtų vien tam, kad ant jo sąžinės nenugultų vagystės nuodėmės. Toks daugumai atrodytų keistuolis, ar ne? O jei keistuolis, vadinasi, kultūriškai nutolęs. Tad galime drąsiai tvirtinti, kad Lietuvoje įsigalėjusi vogimo kultūra. Vagia dauguma, visiškai nieko nevogti laikoma nukrypimu nuo normos.

Pakilkime vienu visuomenės laipteliu aukščiau. Smulkiausi verslininkai ar prekiautojai „neša“ nesumokėdami mokesčių, šiek tiek stambesni stengiasi „nešti“ mokėdami kuo varganesnius atlyginimus darbuotojams (pastarieji atsako stengdamiesi ką nors iš verslininko nusigvelbti). Laikoma normaliu dalyku susikurti sau gerovę skurdinant kitus. Nors tai ir teisėta, tačiau nedora. Nugali ne dorovė, o kultūra. Tuo tarpu  žemiausiame valdiškų įstaigų lygmenyje matome vieną aiškiai vagių ar apskritai nusikaltėlių kultūrai būdingą bruožą – vergišką nuolankumą viršininkui.

Čia stabtelėsime ir pasižiūrėsime kiek atidžiau, kokios yra nusikaltėlių kultūros apraiškos. Kaip jau parodžiau, esame iš esmės vagių visuomenė, kurioje visi po truputį vagia. Iš kur atsirado tokia kultūra? Jei pamenate, sovietmečiu visuomenę buvo gana giliai persmelkęs lagerio žargonas ir netgi įpročiai. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad sovietinės kariuomenės „diedovščinos“ praktika labiau pritiktų kalėjimui, nei kariuomenei. Manau, ir šiandien nemažai tos „diedovščinos“ apraiškų esama versle, valdiškose įstaigose ir mokykloje tarp mokinių.

Kaliniai, žinia, suformuoja savo normas, savo „etiką“. Vienas svarbiausių jos bruožų – oficialių normų atmetimas, priešinimasis joms. Pavyzdžiui, kaliniai ypač neigiamai vertins „stukačius“ (tuos, kurie praneša apie padėtį kalėjimo administracijai). Tai laikoma išdavyste – baisiausiu nusikaltimu, kokį tik gali padaryti kalinys. Kaliniai netrunka sukurti savo etikos taisyklių rinkinį. Šis neturi nieko bendro su morale, t. y. neatlieka skirties tarp gėrio ir blogio, o kaip gėrį pristato tai, kas gerai nusikaltėliams, ypač jų vadams, o kaip blogį – visa, kas nusikaltėliui kartina gyvenimą. Nekvestionuojama, gerai ar blogai būti nusikaltėliu - tai savaime laikoma gėriu, kurį reikia ginti. Nusikaltėliui būti nusikaltėliu atrodo tam tikras gėris, nes šis statusas jam leidžia daryti nusikaltimus ir iš to turėti naudos. Paprasčiau kalbant, nusikaltėlis nori ir toliau būti nusikaltėliu dėl to, kad tada jis gali pavogti, apiplėšti, nebaudžiamai žeminti, t. t. Tokių veikų naudą jis ir suvokia kaip gėrį. Todėl jam reikia naujos etinės sistemos, kuri nusikaltėliškumą įteisintų kaip normą ir padėtų ją apsiginti nuo likusios visuomenės dalies puolimo.

O dabar grįžkime į biurokratinę įstaigą, į žemiausią jos lygmenį. Čia matome viršininkui padus laižantį nelaimėlį, kuris tokiu elgesiu „saugo savo darbo vietą“. Panašiai kalėjime elgiasi eilinis gaujos narys, kuris labiau už viską bijo netekti gaujos apsaugos. Todėl jis taikstosi su bet kokiu vado neteisingumu ir siekia jį apmaldyti akla ištikimybe bei begaliniu nuolankumu. Tiek kalėjime pas zekus, tiek biurokratinėje įstaigoje eilinis žmogus nesidomi, kas teisinga, o kas ne, svarbu tik, ką sako viršininkas.

Nuolat žeminamam žmogui išsivysto sadomazochistinis kompleksas. Tapęs mazochistu prieš savo galingąjį, toks asmuo yra linkęs pavirsti sadistu, vos tik pasitaikys proga kam nors silpnesniam primesti valdžią. Todėl tiek senas kalėjimo zekas, tiek biurokratinės įstaigos sraigtelis daro karjerą per žeminantį nuolankumą viršininkui. Kol jis pavaldinys – žeminasi savęs negailėdamas, o kai pats tampa vadu – dar labiau negailestingai pradeda žeminti kitus. Iz griazi v kniazi (rus. iš purvo į kunigaikščius). Tai paaiškina, kodėl eilinis valdiškos įstaigos tarnautojas ieško progos pažeminti, apkartinti gyvenimą savo klientui. Iš valdiškos įstaigos sklinda lagerio raugas.

Pamažu aiškėja, kodėl pilietis toks pasyvus. Tačiau pakilkime dar laipteliu aukščiau. Čia mes tiek kalėjimo hierarchijoje, tiek įstaigoje sutinkame vidurinės grandies viršininką. Ar verta minėti, kaip tokie mąsto? Visi vadai, kurie yra aukščiau manęs, man yra šventa, jų valią vykdau nesusimąstydamas. Visi esantys žemiau – apgailėtini menkystos, kuriais reikia pasinaudoti, kad kuo labiau sustiprinčiau savo ir savo vadų padėtį. Kitaip tariant, tai vilkų gauja, kurioje nelieka vietos teisingumui ir žmogiškumui.

Galiausiai - aukščiausias valdžios sluoksnis. Šis ypatingas tuo, kad į jį jokiu būdu negali patekti asmenys, kurių lojalumas zekiškai etikai kelia abejonių. Įsivaizduokite, kas būtų, jei į „Cosa nostra“ vadus prasimuštų tie, kuriems galbūt sugrįš sąžinės graužatis. Tokie žino viską, tad dėl jų visa gauja greitai nukeliautų už grotų. Nemanau, kad tai jiems atrodo blogiausia – tokie ir kalėjime valdys. Baisiausia jiems tai, kad atsiranda asmuo, kuris pamina jų teisę vogti, žudyti ir prievartauti – su tokiu „blogiu“ jie taikstytis negali.

Todėl nusikalstamoje hierarchijoje aukščiausias valdžios sluoksnis atitenka tam, kuris įvykdo pačius brutaliausius nusikaltimus. Pavyzdžiui, kad taptum mafijos galva, turi nužudyti nieko tau nepadariusį žmogų – tik dėl to, kad to pageidauja tavo bosas. Panašiu principu tvarkoma ir mūsų valstybė. Dideliu viršininku gali tapti tik tas, kuris įvykdo rimtų nusikaltimų, todėl saugumas turi prieš jį kompromatą. Tai garantija, kad valstybinės įstaigos viršininkas ar įtakingas politikas nesukils prieš „tvarką“. Tad mes susiduriame su „įteisinto vagies“ reiškiniu, kai nusikaltėlių etikos sistema ima užgožti D-vo mums duotą moralės sistemą, ir valstybė pradedama valdyti pagal lagerio logiką. Jei norėtumėte daugiau sužinoti, kaip iki to priėjome, siūlau pažiūrėti filmą „Vory v zakone“ (rus. įteisinti vagys).

„Įteisinto vagies“ fenomenas mums gali paaiškinti, kodėl taip įstrigo pedofilijos bylos nagrinėjimas netgi tuomet, kai viskas ten jau atrodė visiškai aišku. Ar nusikaltėliai išduos savo kolegą, kuris sąžiningai laikėsi jų „etikos“ normų? Kaip minėjau, kalėjime tai baisiausia išdavystė. Nes jei kalinys nėra ištikimas nusikaltėlių susikurtai etikai, jis kelia pavojų visiems. Tada tie visi turi rinktis – arba atsisakyti nusikaltėliško gyvenimo teikiamų privalumų ir pradėti gyventi sąžiningai, arba pritrėkšti tą, kuris kelia grėsmę jų dabartiniam gyvenimo būdui.

Dabar jau galime aiškiai ir paprastai paaiškinti pilietinio pasyvumo priežastis. Eilinis gyventojas yra persmelktas zekiškos lagerio kultūros, tačiau nėra to įsisąmoninęs. Todėl jis elgiasi kaip elgtųsi eilinis kalinys – trypčioja prieš galingesnius, leidžiasi jų apvagiamas, o nuostolius stengiasi kompensuoti pavogdamas iš kitų. Sukilti – jam nesuvokiama, nes jis įsivaizduoja, kad vadai grumdys be gailesčio. Be to, sukilti prieš ką? Jei sukylu prieš vogimo kultūrą, tai nejau nebegalėsiu ir pats nugvelbti? Kaip bus su filmais? Jų nebematyčiau, nes reikės mokėti? Tiek to, tegu viskas lieka kaip buvę, nes nusikaltėliškos veiklos teikiamos naudos man per sunku atsisakyti.

Bet tam, kuris neatsispiria pagundai pavogti ar kitaip pažeisti moralės dėsnius, reikia priminti, kad už viską anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Biblijoje, Išėjimo knygoje 21:37 sakoma, kad tas, kuris pavogė jautį ar ėriuką, už tai turės sumokėti penkiskart tiek už bulių ir keturiskart tiek už ėriuką. Todėl kuo daugiau asmuo pavagia, tuo daugiau vėliau netenka. Pranašas Jeremija 17:11 sako: „Tas, kuris kaupia turtus nepaisydamas teisingumo, įpusėjus jo gyvenimui turtai jį paliks“. Todėl jei išliks dabartinė tvarka, esame pasmerkti nuvaryti Lietuvą į visuotinį skurdą, kur kovosime tik dėl buitinio išgyvenimo. Jei tokio likimo nenorime, pakeiskime savo nuostatas ir nebetoleruokime politinės korupcijos, bet kokių savo ir kitų vagystės apraiškų.