Pastaruoju metu su vis didėjančiu nerimu stebėjau du dramatiškai besivystančius siužetus: vyriausybės derybas su Rusijos koncernu „Gazprom” dėl dujų kainos ir jau savaitę trunkantį Rusijos prekybinį karą prieš Lietuvą, muitinėse blokuojant Lietuvos vežėjų krovinius.
Sunku pervertinti šių įvykių svarbą tiek politiniam ir ekonominiam Lietuvos gyvenimui, tiek ir nacionaliniam valstybės saugumui.
Todėl šiandien tylėti nebegaliu – privalau pasidalinti savo nerimu ir įžvalgomis apie vieną bendrą šių dviejų problemų vardiklį.
Tai – Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakomybė už užsienio politikos formavimą.
Prieš porą dienų prezidentė, susipažinusi su slaptumo žyma pažymėtais vyriausybės ir „Gazprom” derybų dokumentais, pareiškė, jog derybos nevyksta, nes vyriausybei yra keliami neįvykdomi reikalavimai – taip pat ir išeinantys už vyriausybės kompetencijos ribų.
Mano išvada: šias derybas, į kurias dabar įsikišo pareiškimais viešojoje erdvėje, prezidentė turėjo kuruoti nuo pat jų pradžios. Todėl pabrėžtinai valdingas jos įsikišimas, neva ginant vyriausybės apleistus valstybės interesus, yra tik spektaklis. Iš tiesų tik prezidentė ir privalo spręsti šį klausimą.
Prognozuočiau, kad veiksmas toliau vystysis taip: klausimas vienaip ar kitaip bus išspręstas, priskiriant šį neišvengiamą sprendimą D. Grybauskaitės nuopelnams, ir ji, užkorusi vyriausybei juodą derybų darbą, pasiims laurus.
Antrasis atvejis – Lietuvos verslininkų bėdos su Rusija – mano galva, yra klasikinis elitinės politinės korupcijos pavyzdys. Lietuvos ūkio subjektų problemos užsienio valstybėje tiesiogiai priklauso užsienio politikos sprendimų laukui. Tačiau prezidentė, Lietuvos verslininkams patiriant vis didesnius nuostolius, kažkodėl delsia. Ir tyli. Labai kantriai tyli. Valstybės poziciją atstovauja užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Deja, ne itin rišliai ir sėkmingai.
Žinoma, D. Grybauskaitė išspręs šią problemą. T. y., paskambins telefonu Vladimirui Putinui ir pasišnekės. Taip, kaip 2009-iais, savo kadencijos pradžioje, vos tik Rusija pradėjo panašią Lietuvos vežėjų blokadą, paskambino tuomečiam jos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Ir Rusijos muitinės gniaužtus atleido. Neabejokime – atleis ir dabar.
Iš viso šio cirko prezidentė išeis su gelbėtojos aureole. O politinės korupcijos scenarijus šiuo atveju paprastas: tai žiauri pamoka Lietuvos verslui, kaip nereikia ignoruoti prezidentūros (kuriai, kaip žinia, vadovauja VSD) reikalavimų.
Dar pridursiu, kad tai, ką čia parašiau, yra tik kukli mano nuomonė. Kaip sakoma – įžvalga.
P. S.
Lietuvos Respublikos Konstitucija: