Žiemos stovykloje – baltų kultūros pamokos (nuotraukos)

Lietuvos jaunimo ramuva ir Gyvosios Istorijos Klubas „Leitgiris“ praėjusį savaitgalį kvietė moksleivius susipažinti su baltų kultūra, karyba ir religija Žiemos stovykloje. Trisdešimt šeši moksleiviai visą savaitgalį praleido mokydamiesi senųjų amatų, dalyvaudami baltų tikėjimo apeigose, žaisdami senovinius žaidimus, sekdami pasakas, dainuodami liaudies dainas ir tiesiog būdami gamtoje.

Senojo tikėjimo apeigos – bendruomenei apjungti

Senojoje baltų kultūroje apeiga sujungia bendruomenę, nes aukodami visi siekia bendro gėrio, sėkmės ir dievų dovanų kiekvienam jos nariui. Stovyklos dalyviai bendrumo jausmą taip pat kūrė susiburdami prie aukuro ugnies, maitindami deivę Gabiją, aukodami stovyklautojo atvežtą naminę duoną ir midų didiesiems dievams.

„Tokios aukos – svarbi mūsų kultūros dalis. Be dievų palankumo niekas neįvyksta, todėl negalėjo įvykti ir ši stovykla. Daugelis organizacijų renginiuose žaidžia grupės formavimo žaidimus, mes to paties efekto pasiekėme daug greičiau per bendrą aukojimą, bendrą giesmę ar maldą, o kartu ir leidome vaikams pažinti unikalų ir tikrą mūsų protėvių dvasinį pasaulį,“ – sakė Lietuvos jaunimo ramuvos narė Miglė.

Stovyklos organizatoriai tikina, kad iš pradžių nedrąsiai ir su nepasitikėjimu į apeigą šventykloje žvelgę moksleiviai jau kitą dieną uždarymo apeigoje garsiai giedojo, sakė žodžius dievams, linkėjo vienas kitam darnos, stiprybės ir žadėjo būtinai atvykti kitą kartą.

Šventykloje susirinkusių stovyklautojų laukė ne tik baltų religijos pamokos, bet ir protėvių mitinio pasaulio pažinimas per pasakas. Stovyklos vadovai sekė mitologines sakmes, padavimus, liaudies pasakas, nuo jų neatsiliko ir stovyklautojai. Pasakos, išgirstos iš mamos ar močiutės, atgijo atmintyje ir įgavo naują gyvenimą.

„Liaudies pasakos – tai mūsų tautos mitologijos lobynas. Niekur nėra tokių aiškių ir gyvų pasakojimų apie dievų žygdarbius, žmonių ir dievų santykius, pageidautiną elgesį su ugnimi, gyvuliais ir kitais žmonėmis. Atrodo, tik sekame pasakas, o iš tiesų per jas mokomės gyvenimo išminties, gerumo vienas kitam, moralės, išmokstame tinkamai bendrauti su dievais, pažįstame juos ir išmokstame juos gerbti,“ – sakė Miglė.

Stovyklos metu Lietuvos jaunimo ramuva padėjo pažinti senosios Lietuvos dvasinį gyvenimą ir paveldą, lietuvių liaudies dainas, sutartines, pasakas ir kitą tautosaką, pramokti amatų ir tradicijų.

Protėvių gyvensena atgijo stovyklos kasdienybėje

Gyvosios istorijos klubas „Leitgiris“ stengėsi supažindinti su kasdieniu baltų gyvenimu. Stovyklautojai galėjo išmokti pasigaminti senovinius deglus, o po to juos išbandyti naktiniame žygyje per miškus. Deglų šviesa neleido stovyklautojams klimpti purve ar balose. GIK „Leitgirio“ organizuojami kariniai žaidimai ne tik leido išbandyti jėgas senovinėse rungtyse, bet ir išmokti dirbti išvien su bendražygiais, greitai orientuotis aplinkoje ir drąsiai siekti užsibrėžto tikslo.

„Sportiniais žaidimais buvo pademonstruotos kariui būtinos savybės ir jų ugdymo būdai. Pradedant nuo reakcijos, baigiant darbu komandoje. Žaidimų formatas – be jokių ginklų ir šarvų – buvo pasirinktas sąmoningai, siekiant parodyti, kad ne kalavijas karį padaro kariu. Iki imant ginklą į ranką reikia jau būti tam subrendusiu,“ – paaiškino Vytautas.

Stovyklautojai mokėsi senovinių amatų – mezgimo adata ir seno juostų pynimo amato. „Stovykla buvo skirta vaikams, norintiems iš arčiau susipažinti su baltų kultūra ir religija. Vaikai galėjo mokytis įvairių amatų ir gyventi aplinkoje, kurioje baltų kultūra yra naturali gyvenimo dalis. Jie turėjo progą susipažinti su baltų kultūra ne tik teoriškai, bet ir per gyvenimiškus patyrimus, išbandyti save ir įgyti ne tik žinių, bet ir praktinių amatų įgūdžių. Kultūra yra gyva tik tuomet, kai ja gyvename, kai ji yra mūsų gyvenimo dalis. Mums svarbu, kad vaikai turėtų galimybę atrasti baltų kultūrą, kad ji taptų jų gyvenimo dalimi ir taip būtų perduodama iš kartos į kartą. Daugelis stovyklos organizatorių baltų kultūrą atrado per panašias stovyklas, mokymus ar susibūrimus ir jaučia pareigą perduoti savo žinias jaunajai kartai,“ – sakė Lietuvos jaunimo ramuvos narė Gerda.

Stovyklos organizatoriai tikisi, kad bendruomeniškumas, komandinis darbas, atkaklumas ir amatas, išmoktas stovyklos metu, bus naudingas ir kasdienybėje, grįžus į įprastą gyvenimą.

Stovykloje sena tapo nauja

Senoji baltų kultūra ir religija, protėvių gyvenimo būdas stovykloje buvo perkeltas į šiandieną. Moksleiviai turėjo progą pajusti, kad senos tiesos nerūdija, o įgauna vis didesnę prasmę ir aktualumą mūsų dienomis. Stovyklos tikslas, anot organizatorių, – senovės baltų dvasinį palikimą perkelti į šiuolaikinių žmonių širdis.

„Mūsų tikslas buvo supažindinti moksleivius su baltistikos judėjimu, nes tikrai ne visi žino, kad egzistuoja žmonių, puoselėjančių senąjį tikėjimą, amatus, gyvenseną. Prisimenu save, kai dar gyvendamas provincijoje domėjausi tokiais dalykais, bet net neįsivaizdavau, su kuo apie tai galima pasišnekėti, kas galėtų ką nors paaiškinti ar papasakoti. Tas žmonių bendruomenes buvau matęs tik per televizorių ir jos atrodė kažkokios mistinės. Dabar, pats priklausydamas GIK „Leitgiris“, užsiimu edukacine veikla, nes vienas iš klubo tikslų – skleisti mūsų idėjas plačiau, auklėti jaunąją kartą baltiška dvasia. Manau, ši stovykla buvo puiki galimybė supažindinti jaunimą su baltistiniais judėjimais (Romuva, istorine rekonstrukcija) ir veiklos juose galimybėmis, gal net įžiebti juose meilę savo protėviams, parodyti, kad tautinė kultūra nėra nuobodi. Matydamas besišypsančius veidus, girdėdamas vakare prie ugnies tariamus padėkos žodžius, kaskart vis tvirčiau skambančią dainą, supratau, kad stovykla savo tikslus pasiekė su kaupu,“ – pasakojo GIK „Leitgiris“ narys Vytautas.

Stovyklos organizatoriai teigė tikintys, kad Žiemos stovykla padės daugiau jaunų žmonių pritraukti prie baltų kultūros, lietuvybės, išmokyti mylėti ir vertinti savo šalį bei tradicijas. Senosios baltų tikėjimo apeigos, kaip neatskiriama mūsų protėvių gyvenimo dalis, atgijo ir buvo įprasmintos jaunų žmonių veikloje, tačiau nebuvo vienintelė galimybė prisiliesti prie senovės.

„Stovyklą organizavome, norėdami sudominti jaunąją kartą protėvių palikimu, mūsų šaknimis. Tai nebūtinai reiškia būtent religinį palikimą. Kalbu apie amatą, dainą, sakmę, patį jaukų buvimą bendruomenėje, dalijimąsi duona su šalia esančiu, kurio dar prieš porą dienų nepažinojai. Manau, kad tai ypač svarbu šiandieninėje susvetimėjusioje visuomenėje. Jeigu išvykęs vaikas pagalvos apie tai namie, pasidalins su kažkuo, ar pradės domėtis toliau – mūsų tikslas pasiektas,“ – sakė Elena, ne pirmus metus dalyvaujanti tiek GIK „Leitgiris“, tiek ir Lietuvos jaunimo ramuvos veikloje.

Stovyklautojų ir jų tėvų atsiliepimai:

Laurynas Būda: „Tiesą sakant, tikėjausi galbūt šiek tiek „prabangesnių“ trobų, sniego, linksmos kompanijos, daug nuotykių, o gavau daug daugiau – turbūt nebūtų taip linksma gyventi prabangesnėje troboje, o ne toje, kurioje buvome. Aišku, sniego nebuvo, bet užtai buvo daug daug purvo!!! Kompanija, vadovai buvo nerealūs, o ypač trečioji troba! Sunku net patikėti, kad per mažą laiko tarpą galima patirti tiek daug nuotykių bei išmokti tiek daug… Tikiuosi, tai bus ne paskutinis kartas tokiose stovyklose.“

Milda Pankaitė: „Tikėjausi šiltos kompanijos ir smagiai praleisti laiką – tai ir gavau. Labai patiko kariniai žaidimai, naktinis žygis su deglais, gaila tik, kad šis renginys truko tik savaitgalį, būtinai dar sugrįšiu į Dvarciškes!“

Rima Gedminienė: „Iš tiesų vaikinas grįžo patenkintas iki ausų, nors ir purvinas kaip paršelis (na čia jau mano klaida), bet laimingas, o tai svarbiausia. Patiko ir deglų darymas, ir žygis, ir maistas (pasirodo, mano vaikui patinka košės, o tai atradimas man), ir įspūdžiai tiesiog liejosi per kraštus. Matau, kad stovykla jam davė užtaiso ilgam. Tad tikrai dar ir dar kartą ačiū tokiems žmonėms kaip Jūs.“

Susiję:

„Mažųjų baltų stovykla”