Beveik be paklaidos gali nuspėti, kas bus rašoma šiomis švenčių dienomis apžvalgininkų komentaruose, kokios kalbos bus sakomos iškilminguose jubiliejiniuose posėdžiuose, koks repertuaras skambės didžiosiose aikštėse. Tiesa, skirtingai, nei minint atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį, neabejotinai bus kalbama ir apie skurdžią bei nerimą keliančią mūsų visuomenės ir valstybės būklę: emigraciją, vertybių nuvertėjimą, patriotizmo ir pilietiškumo išsivadėjimą. Bus šventė, kurioje tikrai nuskambės ir tekstai, raginantys nenukabinti nosių, atskirti vienadienes negandas nuo amžintųjų vertybių švytėjimo ir spindesio, tačiau vargu, ar nevilties akivaran įsmukusį žmogų šiandien agitacijomis įtikinsi. Ta įtampa visuomenėje tarp medžiaginio ir metafizinio Nepriklausomybės ir savo gyvenimo tikslų suvokimo Lietuvos neapleido nuo anos Kovo 11. Skirtingais naujosios mūsų istorijos tarpsniais dramatizmo susitelkdavo kartais daugiau, vos ne iki rimtų kolizijų, vėliau vėl atslūgdavo, tačiau, net nežiūrint į tai, kad užaugo ištisa nauja karta, liko nepakrutinta vertybinė takoskyra tarp „patriotų – idiotų“ (A. Šliogerio sugalvota idioma) ir realistų – materialistų.
Kaip šiandien pamenu, prieš 20 metų man nusišypsojo laimė pirmą sykį nukeliauti į užsienį. Ir ne šiaip į kokią nors socialistinės demokratijos šalį, o tiesiai į Paryžių. Stoviu Lotynų kvartale prieš graikų restoranėlio atlapotas duris, sklinda kvapą gniaužiantis kebabų kvapas, graikai daužo į žemę lėkštes, geria vyną. Stoviu įsistebeilijęs, lyg nukritęs iš kosmoso į visai kitą pasaulį, ir negaliu patikėti, kad tai aš Paryžiuj. Tarytum sapne, ar būčiau nufilmuotas kokiame nors siurrealistiniame filme. Labai keistas pojūtis, kurio niekaip nebegaliu atgaminti vėl ir vėl atsidūręs tame pačiame Lotynų kvartale ar kokioje kitoje Europos valstybės sostinėje. Šiandien labai prasminga patyrinėti to pirmapradžio, atmintin įsirėžusio potyrio sugestiją. Visų pirma tas naujai atsivėręs pasaulis nebuvo savas, prijaukintas, kuriame galėtum jaustis kaip namie. Kišenės buvo tuščios kaip vėjas, suskaičiuotas kiekvienas varganas frankas, tad galėjau būti tik netikėtai atsivėrusių vaizdinių stebėtojas, o ne dalyvis. Negalėjau sau leisti užsukti kokion nors terason, pasikviesti „garsoną“, paprašyti, kad atneštų vyno taurę ar puodelį kavos ir valandą kitą stebėti, kaip plaukia gatvele pro mano akis nerūpestingas Paryžius.
Suprantama, užgulė sąmonę ir kitas kompleksų masyvas – sovietinė švietimo sistema buvo taip sustyguota, kad neišmoktum užsienio kalbų, o kadangi ir nesitikėjai kada nors tą užsienį pamatyti, tad ir kalbas mokytis turėjai tiek pat motyvų, kaip zoologiją ar astronomiją. Prancūzai prieš dvidešimt metų nekalbėjo angliškai, o tu nešlebizavojai prancūziškai, tad ir buvimas mieste nebendraujant, neįsiliejant į jo šurmulį, yra labai nepilnavertis. Toks jausmas, tarytum būdamas nebūtum. Kur link lenkiu?
Per 20 mūsų atkurtos Nepriklausomybės metų to jausmo nebeliko, kaip, deja, nebeliko tos pirmapradės nuostabos. Dabar, skrisdamas į Paryžių, žinai, kad nueisi ten į kokią nors pamėgtą „knaipę“ ir nekompleksuosi, kad pritrūks pinigų susimokėti už vyno taurę ar kavos puodelį. Lietuvio nebekankina ir kalbos kompleksas, Paryžius ir kiti Europos megapoliai prakalbo angliškai, o Petras Repšys, kur bebūtų, visur kalba lietuviškai ir visur susišneka. Mūsų jaunimas siaučia per visą Europą skersai išilgai, nes švietimo sistema persitvarkė ir jaunuolį išmokė susišnekėti bet kurioje senojo žemyno sostinėje. Lietuvis čia ėmė jaustis kaip namie ir skrenda ne per Maskvą, kur tave iki panagių krėsdavo Šeremetjevo oro uosto pasieniečiai, nes žinojo, kad tu kažkurio bato puspadyje esi pasislėpęs 50 dolerių. Dabar, jei tik kyla noras, ir esi susitaupęs šiek tiek dienpinigių, susitari su draugais ir sėdi į automobilį ilgesniam savaitgaliui pasižmonėti po Krokuvą, Prahą, arba į pigų lėktuvo reisą ir skrendi kur nors toliau. Tiesiog idilija. Tačiau liūdna konstatuoti, bet ne visiems.
Aną dieną klausausi kaži kokios publicistinės radijo laidos, skambina į studiją moteriškė ir žvaliu, revoliucingu balsu dėsto, kad valdžia iš jos atėmė paskutinį duonos kąsnį, kad valdžioje visi yra vagys ir, kad reikia sodinti ir šluoti visus iš eilės. Emociškai – stipru, didžiulė visuomenės dalis susitapatina su tokiais diskursais. Ir man labai ima knietėti pamatyti taip kalbančią moterį. Ar tik ji nebus panaši į auklę Frekenbok iš A. Lindgren „Mažylio ir Karlsono“. Daugybė šiandieninių „revoliucionierių“ galėtų netyčia užmesti akį į savo pinigines, banko kortelių sąskaitas, ir pamatę, kad ten toli gražu dar nešvilpia vėjai, sėsti į lėktuvus ir pasiskraidyti po Havajus ar kitas egzotines šalis ir prasivėdinti ten savo smegenis. Ypač tie, kurie garsiausiai kovoja už nuskurdintos visuomenės pamintus teisėtus lūkesčius: vagnoriai, sysai, bieliniai, mazuroniai, Savukynai, Miliūtės, lauriniai, žiemeliai, valatkos, sakalai, graužinienės, černiauskai. Šitos pavardės jau tapo bendrinės, kaip ir iš klišių bei štampų sukombinuotos jų oracijos, kad viskas yra labai blogai. Bet blogai jiems yra tik ne ten, kur iš tikro blogai. Jie, gink Dieve, nenorėjo ir nenori, kad valstybė imtųsi rimtos teisinės sistemos pertvarkos. Akis bado ir lyg dinamitas sprogdina visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis rezonansinės bylos, o šie imasi postringauti apie politinius susidorojimais su neva garbingai pareigas valstybei atliekančiais teisininkais. Jei valstybė yra – jie, tai tokią valstybę jiems ir stengėsi jų nusamdyti „garbingi“ teisininkai išsaugoti. Beje, ir valdantieji kaži kodėl mindžikuoja pusžingsniais, sistemą pertvarkydami. Labai nepanašu, kad jiems norėtųsi valdžios svertus perleisti valstybės piliečiams. Galima būtų ironizuoti, kad du pusžingsniai visiškai nėta žingsnis į priekį, o tik, lyginant su visuomenėmis, einančiomis pilnu žingsniu – lygu žingsniui atgal. Nesuprasi, iš baimės ar negalios.
Na, o jau kad stuktelėjo tokios šventės, tai galima būtų tikėtis ir dovanų. Man regis geriausios dovanos Lietuvai būtų, kad ARO vyrukai pagaliau aplankytų FNTT vyrukus ir sužvangtų pagaliau antrankiais. Romualdas Boreika tikrai supras, dėl ko. Dovana būtų atitinkanti šventės mastą, ir rezignuojančiai tautai tikrai suteiktų džiaugsmo, vilties ir tikėjimo valstybės rytdiena.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
