Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ (I)

Šį Aleksandro Goldfarbo straipsnį birželio 5 dieną publikavo „Echo Moskvy”, vertimas paskelbtas portale slaptai.lt. Originalą rasite čia. Ekspertai.eu.

* * *

Teisėjas seras Robertas Owenas pasiuntė Didžiosios Britanijos teisingumo ministrui laišką, rekomenduodamas paskirti specialią vyriausybinę komisiją (public inquiry), kuri galėtų išnagrinėti slaptus įkalčius Aleksandro Litvinenkos byloje. Tai leis, teisėjo nuomone, išbristi iš aklavietės, į kurią teisminis tyrimas įklimpo po to, kai buvo įslaptina dalis medžiagos, susijusios su galimu Rusijos valstybės dalyvavimu nužudyme.

Šiuo straipsniu pradedu publikuoti medžiagą apie Londono tyrimą, kurioje bus sistemingai išdėstytos bylos aplinkybės taip, kaip jas mato Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko, šešerius metus siekianti, kad būtų ištirtos jos vyro žūties aplinkybės.

Pastabos publikuojamos kaip Marinos Litvinenko fondo, kuriam turiu garbės vadovauti, darbas. Fondas stengiasi surinkti lėšų teisinėms ir kitoms su tuo susijusioms išlaidoms apmokėti. Šiandien esame surinkę 14,155 svarus sterlingų iš 75 donorų, o tai sudaro vos 5 proc. ieškomos sumos. Iš šio pasakojimo paaiškės, kam reikia tiek pinigų. Šiaip ar taip, autorius bus dėkingas skaitytojams už bet kokio dydžio įnašą, o taip pat už maksimalią perlaidą.

Šių įvykių priešistorė yra mūsų su Marina knyga „Saša, Volodia, Borisas – žmogžudystės istorija“ („Саша, Володя, Борис – История убийства“), kur Saša – tai Litvinenko, Volodia – tai Putinas, o Borisas – tai Berezovskis. Knyga baigiasi vieno iš veikėjų, kuris žuvo, kaip mes manėme, tapęs įtempto kitų dviejų dialogo auka, mirtimi. Mes ir dabar taip manome, Sašos gyvenimas ir mirtis persipynė su Volodios ir Boriso biografijomis, taip pat ir su naujausia Rusijos, o dabar ir Anglijos istorija. Todėl toks ir knygos viršelis.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, ir „Litvinenkos byla“ vėl pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Joje atsirado naujų figūrų: šnipai iš Britanijos žvalgybos MI 6, garbės teisėjas seras Robertas Owenas, atstumtas advokatas Benas Emmersonas, rusų gangsteriai Ispanijoje, Amerikos paslapčių demaskuotojas Julianas Assange'as, paslaptingi liudytojai ir Londono žurnalistai – analitikai bei konspirologai.

Boriso nebėra – jis pats neseniai žuvo keistomis aplinkybėmis, suteikdamas peno dar vienai konspirologinių teorijų puokštei. Užtat avanscenoje dabar Marina Litvinenko, ties kurios trapia figūra susitelkė galingi interesai, neišmatuojamų turtų likimas, dviejų valstybių lyderių reputacija ir vieta istorijoje bei iškart keli Anglijos jurisprudencijos precedentai.

Krizės akivaizdoje, kai seras Robertas nusprendė įslaptinti žymią dalį įkalčių, Marinos teisinė komanda susirinko į pasitarimą ir aš pasakiau Marinai, kad jeigu ji pavargo, tai dabar – pats patogiausias momentas pasitraukti iš žaidimo, įsižeisti, pareikšti, kad nebetiki Didžiosios Britanijos teisingumu, trenkti durimis ir užsiimti savo gyvenimu.

Marina atsisakė, sakydama, kad tokiu atveju ji nebegerbtų savęs. Ji pasirinko tą kelią ir eis juo iki galo, kur jis benuvestų, „vardan Sašos, vardan mūsų sūnaus ir visų tų nepažįstamų žmonių, kurie nenori, kad aš sustočiau“. Tai ne poza, ji iš tikrųjų kitaip negali. Po to komanda pradėjo svarstyti variantus, kaip toliau veikti prieš daug stipresnes priešininkų jėgas, įskaitant Vladimirą Putiną ir Davidą Cameroną, kurie susivienijo prieš Mariną.

Taigi, iš eilės.

Inquestas, arba teisminis tyrimas pagal mirties faktą – tai unikali Britanijos teisinė norma, atspindinti iš senų laikų kylantį anglų nepasitikėjimą valdžia. Inquesto šaknys glūdi praeityje, kai dėl neaiškių priežasčių mirdavo sulaikyti žmonės. Anglai nusprendė, kad tokių incidentų tyrimo negalima patikėti policijai ir būtina pasitelkti specialų teisėją – koronerį, suteikiant jam visus teisminės valdžios atributus. Įtariamajam mirus inquestas yra privalomas, ir tai galbūt paaiškina, kodėl Anglijoje tokie atvejai pasitaiko ypatingai retai, skirtingai nei, pavyzdžiui, Rusijoje.

Kitais įtartinos mirties atvejais inquestas neprivalomas, bet to gali reikalauti žuvusiojo giminaičiai. Išgarsėjusio inquesto pavyzdys yra princesės Dianos žūties tyrimas, kurio išsireikalavo kartu su ja žuvusio jos draugo Dodi Fayedo tėvas. Senasis Mohamedas Al-Fayedas manė, kad Dianą nužudė Anglijos specialiosios tarnybos ir nusiramino tik tada, kai koroneris nustatė, jog taip nėra.

Marina reikalavo inquesto nuo pat pirmos dienos. Kai 2007-aisiais ji pareiškė apie tai užsienio reikalų ministrui Davidui Milibandui, jis persimainiusiu veidu paprašė jos to nedaryti. Valdžios prieštaravimai buvo gana komiški, nors ir pagrįsti teisine logika.

Dalykas tas, kad Britanijoje baudžiamasis persekiojimas turi prioritetą prieš inquestą. Jeigu, pavyzdžiui, inquesto metu paaiškėja nužudymu įtariamo asmens pavardė, tai inquestas sustabdomas, tas asmuo suimamas, ir į žaidimą įsitraukia prokuroras. Apeliuodama į tokias taisykles, Britanijos valdžia penkerius metus nemirksėdama aiškino Marinai, kad kol nesugautas pagrindinis įtariamasis – Andrejus Lugovojus – apie inquestą negali būti nė kalbos. O kai jis bus sugautas, tai jokio inquesto jau nebereikės: girdi, viskas paaiškės tiriant baudžiamąją bylą teisme.

Šioje situacijoje mums padėjo ne kas kitas, o Dmitrijus Medvedevas. Kai jis dar buvo prezidentu, pas jį buvo nuvykęs ministras pirmininkas D. Cameronas. Tąkart D. Medvedevas viešai jam pareiškė: „Lugovojaus niekada neišduosime“. Būtų sunku surasti abejojančių, kad tokį pareiškimą padarė paties aukščiausio rango pareigūnas, ir britams tapo jau visai nepadoru blokuoti inquestą, dangstantis viltimi gauti A. Lugovojų. Ir ledai, kaip sakoma, pajudėjo.

Viename iš pirmųjų parengiamųjų posėdžių iškilo klausimas, ar tyrimas turi būti platus, ar siauras. Pastaruoju atveju koroneris turi išsiaiškinti tik tai, kas nutiko. O jei tyrimas išsamus – dar ir kodėl. Kitaip sakant, – kas užsakovai ir kokie motyvai. Pagal įstatymus išsamus inquestas skiriamas, kai klausimas „kodėl“ turi didelę visuomeninę reikšmę. Marinos advokatai spaudė, kad šiuo atveju „kodėl“ yra visuomenei svarbus klausimas, nes už nužudymo galbūt slypi „viena užsienio valstybė“. Jos Didenybės vyriausybės advokatai tam prieštaravo: girdi, tegul ponia M. Litvinenko pirmiausia įrodo, kad tokie įtarimai turi pagrindo. Girdi, policija nieko tokio neaptiko.

Ir staiga pirmoji sensacija: Marinos advokatas Benas Emersonas teisme pareiškė, kad Saša mirdamas buvo apmokamas (nors ir neetatinis) Britanijos žvalgybos MI 6 bendradarbis, ir dirbo Ispanijoje koordinuotai su Ispanijos saugumo tarnyba prieš „Rusijos mafiją“ – vadinamąją Tambovo organizuotą nusikalstamą grupuotę, kuri įsikūrė Marbėjuje ir Barselonoje, persikėlusi tenai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje iš Sankt Peterburgo.

Savo žodžiams įrodyti B. Emersonas pateikė slaptas Amerikos ambasados telegramas iš Madrido į Vašingtoną, kuriose kalbama apie svarbų A. Litvinenkos vaidmenį šitame tyrime. Tos telegramos buvo paviešintos didžiojo demaskuotojo Juliano Assange'o portale WikiLeaks, už tai jam atskirai dėkojame. Amerikiečių telegramose pabrėžiama, jog didžiausias Sašos nuopelnas – tai, kad jis ispanų sekliams išaiškino, jog „Tambovo“ banditų „stogas” yra artimiausia V. Putino aplinka, su kuria gangsterius ryšiai sieja dar nuo tada, kai dešimtojo dešimtmečio viduryje V. Putinas tarnavo Sankt Peterburgo vicemeru.

Apie tai, ką konkrečiai Saša papasakojo ispanams – vėliau. Kol kas tik pasakykime, kad į šią veiklą, kaip pareiškė Marinos advokatas, buvo įsipainiojęs ir pagrindinis įtariamasis – Andrejus Lugovojus, ketinęs kartu su Saša važiuoti į Ispaniją kaip tik tada, kai jis buvo nunuodytas poloniu.

Pasak B. Emersono, Saša skambino savo kuratoriui į Ispaniją, kad užsakytų viešbutį A. Lugovojui, o po kelių dienų – A. Lugovojui į Maskvą, kad praneštų, jog kelionė atšaukiama, nes jis pakliuvo į ligoninę. Šie faktai, kaip nurodė B. Emersonas, yra policijos byloje Skotland Jarde.

Tada koroneriui nebeliko nieko kito, kaip tik paskirti išsamų inquestą, įtraukiant klausimą apie „galimą Rusijos valstybės dalyvavimą“. Be to, įtrauktas ir klausimas „apie galimybę užkardyti“: ar MI 6 padarė viską, kad apsaugotų savo bendradarbį nuo galimos rizikos.

Netrukus po to teismas gavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Williamo Hague'o laišką su prašymu įslaptinti visą Jos Didenybės vyriausybės žinioje esančią medžiagą apie A. Litvinenkos žūtį dėl „nacionalinio saugumo ir/arba užsienio politikos interesų“.

Laukite tęsinio

Šaltinis: "Echo Moskvy", slaptai.lt