Žygimantas Mauricas. 2014 m. biudžetas: ar sumažinsime socialinę atskirtį?

Šiandien Seime vyko mūšiai – kaip padalinti 2014 metų biudžeto derlių. Vyriausybė planuoja gauti daugiau nei 800 mln. litų didesnes pajamas. Trečdalis pajamų atriekta valdininkų algoms kompensuoti, likusieji biudžeto trupiniai pabarstyti įvairioms sritims. Dvi valandas vyko ginčai, kaip reikės padalinti viršplanines pajamas. Socialiai jautrūs konservatoriai siūlė iš anksto paskirti papildomus pinigus pensijų kompensacijoms, o atsargesni socialdemokratai stengėsi pasilikti manevro laisvę. Gali būti ir taip, jog lūkesčiai dėl pajamų pertekliaus gali būti perdėti. Finansų ministerijos prognozuojamas kitų metų BVP augimas – 3,4 proc. – yra gana ambicingas. Kita vertus, mokesčių surinkimo planų kartelė kai kuriose srityse nuleista labai žemai. Iš akcizo mokesčio planuojama gauti tik 3 proc. daugiau, valstybinės įmonės privalės į biudžetą mokėti kelis šimtus milijonų litų mažiau nei 2012 metais. Finansų ministerija „neranda“ tų kelių šimtų milijonų, kurių trūksta policininkų, bibliotekininkų bei kitų skurstančių biudžetininkų algoms didinti. Neranda ir nereikalingų valstybės tarnybų, kurias reikės išlaikyti iš mūsų mokamų mokesčių. Finansinės drausmės laikymasis tebėra prioritetas. Tačiau ar finansinė biudžeto politikos drausmė taps panacėja? Ar diržų veržimasis padės mažinti socialinę Lietuvos atskirtį? Apie tai kalbamės su „Nordea“ banko vyriausiuoju ekonomistu ŽYGIMANTU MAURICU.

- Prieš dvi dienas prezidentė susitikime su vyriausybe pabrėžė, jog fiskalinės drausmės laikymasis padės greičiau atkurti socialinę gerovę Lietuvoje? Ar, jūsų manymu, nebus atvirkščiai – perdėtas taupymas gali turėti neigiamos įtakos tiek ekonomikos augimui, tiek socialinei gerovei?

- Jeigu dabar pernelyg atlaisvintume diržus – netolimoje ateityje turėtume vėl juos veržtis. Tai būtų skausmingiau, nei dabartinis nuosaikus jų atleidimas. Tai dabar ir daroma – tad pritarčiau požiūriui, jog neverta daryti greitų judesių.

- Tačiau savo Facebooko paskyroje nuolatos primenate Japonijos pavyzdį, kai šalis, turinti skolą, viršijančią daugiau nei 200 proc. nuo BVP, labai aktyviai lieja pinigus į ekonomiką. Teigiami rezultatai akivaizdūs – nedarbas tesiekia 4 proc., ekonomika vaduojasi iš kelis dešimtmečius trunkančio sąstingio.

- Iš tiesų, didžiausia Lietuvos bėda, kad elgiamasi atvirkščiai ekonominei logikai. 2005–2008 metais valdant socialdemokratų vyriausybei biudžeto pajamų augimas buvo apie 25 proc. per metus, tačiau išlaidavimas pranoko pajamas. Sukauptos nereikalingos skolos. Atėjusi konservatorių vyriausybė vėlgi pasielgė atvirkščiai – krentant pajamoms ėmė didinti mokesčius. Jie išgąsdino tiek įmones, tiek gyventojus. Rezultatas – biudžetas gavo vis mažiau pajamų. Tad išsiskyrėme visame pasaulyje su savo ekonomine politika: kai ekonomika auga, dar labiau išlaidaujam, o kai krenta – veržiamės diržus. Pavyzdžiui, JAV vyriausybė elgiasi atvirkščiai – jie per ekonominę krizę stengiasi didinti pajamas, o ne veržtis diržus. Matome, jog jų ekonomika sparčiai atsigauna, kuriamos darbo vietos, tuo tarpu taupančioje Europoje stebimas sąstingis. Kita vertus, matome, kad Lietuvoje šie metai buvo lūžio laikotarpis, kai pradėjo didėti realiosios gyventojų pajamos, atsigavo vartojimas. Išlipame iš recesijos. Ir ateinantys metai bus tokie, tad nebereikės vadovautis krizės diktuojamomis taisyklėmis. Įžengėme į atsigavimo laikotarpį, kuris nėra greitas, bet bus juntamas. Tad būtent dabar neturėtume per daug išlaidauti.

- Norėtume šiek tiek suabejoti šviesia atsigavimo perspektyva. Nei vienos kaimyninės šalies ekonomikos „neblizga“ – Estijoje, Rusijoje ekonomika teauga 1,3 proc., Vakarų Europos III ketvirčio rodiklis – 0,1 proc. Lietuvoje III ketvirtį pagamintų prekių eksportas, atmetus naftos produktus, netgi sumažėjo. Ar ne per optimistiniai jūsų bei Vyriausybės lūkesčiai?

- Šiek tiek kelia nerimo optimistinės Vyriausybės prognozės – tiesa, jos labai panašios į mūsų grupės prognozes Lietuvai. Išties, pagrindo optimizmui yra, nes Vakarų pasaulis kyla iš recesijos: JAV ekonomika įgauna pagreitį ir jau galvoja, kaip stabdyti beįkaistančią ekonomiką, o Europa taip pat lipa iš recesijos. Didžiausia grėsmė ateina iš Rytų, ypač Rusijos, tačiau Vakarų atsigavimas turėtų atsverti neigiamą Rusijos ekonomikos lėtėjimo poveikį. Visgi atsarga gėdos nedaro, o gėdą Finansų ministerijai gali daryti tai, kai dėl perdėm optimistinių prognozių nepavyks įvykdyti biudžeto pajamų plano, o šis skirtumas bus dengiamas didinant valstybės skolą. Jei Finansų ministerija įsipareigotų mažinti išlaidas, kai surenkama mažiau mokesčių nei planuota, – situacija taptų labiau valdoma, tačiau realybė yra tokia, kad atsivėrusios skylės biudžete yra kamšomos ateities kartų sąskaita. Egzistuoja reali grėsmė, jog prognozuojamas 1,9 proc. kitų metų biudžeto deficitas gali būti sunkiai pasiekimas tikslas.

- Ar nepersistengiama su spartuoliškais biudžeto deficito mažinimo planais? Bankų kreditavimas yra įstrigęs, realiosios žmonių pajamos sumažėjusios 12 proc., lyginant su 2008 metais, skurdas bei ekonominis spaudimas ir šiais metais iš Lietuvos privertė emigruoti apie 20 000 žmonių. Finansinė mažakraujystė jaučiama daugelyje sričių. Mūsų augimas dar nėra tvarus – nemaža dalis visuomenės tebėra ekonominio bei socialinio streso būsenos.

- Ne visai sutikčiau su šia mintimi. Latvijoje ir Estijoje kitiems metams planuojami dar mažesni biudžeto deficitai (Latvijoje 1 proc., o Estijoje 0,1 proc.). Estai bus beveik subalansavę biudžetą.

- Tačiau estų ekonomika teauga 1 proc. Gal tokia biudžeto politika nelabai pasiteisina?

- Estų situacija neatrodo bloga, lyginant su ES vidurkiu. Atlyginimai augo 8 proc. Nedarbo vidurkis mažesnis nei ES. Tad jie gerai daro, kad neišlaidauja. Tiesa, Suomija stabdo estų augimą, nes kaimyninėje šalyje tęsiasi sąstingis.

- Kyla klausimas, kurių sričių sąskaita turi būti taupoma? Jei taupoma atsisakant neefektyvių biurokratinių struktūrų – tai džiugi naujiena. Tačiau neramina, kai taupoma socialiai jautrių visuomenės sluoksnių sąskaita. Galime prisiminti ir skurstančius valstybės išlaikomus žmones: policininkus, bibliotekininkus ir t. t. Socialinis spaudimas, kai mokami 1100 –1200 litų atlyginimai verčia ne vieną krautis lagaminus ir bėgti iš mūsų darbo rinkos.

- Taip, Lietuvoje keista situacija. Darbo mokesčių tarifai vieni didžiausių Europos Sąjungoje, o į biudžetą surenkama mažiausiai pajamų. Taip pat ir išlaidos nėra protingai paskirstomos. Geriau mažinti neprotingas išlaidas užuot skolintis užsienyje ir mokėti palūkanas.

- Jūs esate pateikęs gerą diagramą, kuri vadinasi „Lietuvos savarankiškumo kaina 1,6 mlrd. litų“. Tiek daugiau palūkanų sumokėjome per ketverius metus, ambicingai atsisakę Tarptautinio valiutos fondo paramos. Nepamatuotos ambicijos daug kainuoja.

- Galbūt ambicijos ir buvo pagrįstos – tikėtasi, jog savarankiškai tvarkydamiesi sugebėsime geriau apsaugoti socialiai jautriausius visuomenės sluoksnius. Žinoma, Tarptautinis valiutos fondas neieškojo kiekvienai šaliai subtilių ekonomikos gaivinimo būdų, dažnai buvo taikomos ekonominio gydymo metodikos pagal vieną kurpalių: jei pavyko vienoje šalyje – turi pasisekti ir kitoje. Latvijai teko padaryti daug skausmingų karpymų. Lietuva tikėjosi, jog patys susitvarkys geriau. Bandėme išrasti dviratį, tačiau akivaizdu, jog papildomos 1,6 mlrd. sąnaudos neatsipirko. Blogai ir tai, jog mūsų valstybės aparatas yra didesnis nei Latvijoje, o mokesčių surinkimas prastesnis.

- Tikriausiai analizavote demografines tendencijas, kurios Lietuvoje maždaug po dešimties metų sukels naują didelę socialinę krizę. Ar ekonominė politika turėtų daryti įtaką ir keisti neigiamus demografinius padarinius?

- Dabar turime stiprią, gausią 25–35 metų žmonių kartą, kuri daug ką galėtų nulemti. Dar galime keisti situaciją ir turime nepraleisti šio šanso. Ekonomiką galima įsivaizduoti kaip obelų sodą. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, tas sodas buvo apsėtas neteisinga kultūra. Kai keitėsi ekonominiai modeliai, realiai viską reikėjo užsėti iš naujo. Norėdami raškyti daugiau obuolių (surinkti daugiau mokesčių), turime priauginti daugiau obelų. Apmokestindami kapitalą – apmokestiname sėklas, iš kurių auga sodinukai. Apmokestindami žmonių darbą – pirmiausiai apmokestiname vandenį, kuriuo laistome sėklas, medelius, iš kurių auga sodinukai. Apmokestindami turtą – apmokestiname žemę, kurioje auga sodas. Geriausia apmokestinti derlių – obuolius, kuriuos valgome, – tai vartojimo mokesčiai. Kol kas dabartinė vyriausybė nepajėgė sumažinti darbo mokesčių, taip pat neturime visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio, kuris pagyvintų pinigų apykaitą. Tiesa, įvesti didesni mokesčiai už nedirbamą žemę gerokai išjudino apsnūdusius savininkus.

- Jūsų kolega, ekonomistas Nerijus Mačiulis, siūlo grįžtantiems emigrantams taikyti mažesnius mokesčius. Ar pritartumėt tokiai idėjai?

- Tai nebloga mintis. Grįžę emigrantai, pavyzdžiui, kelerius metus galėtų mokėti mažesnius Sodros mokesčius. Kai kam atrodytų, jog tai diskriminacija, kiltų pykčiai, jog ne visi moka vienodus mokesčius, tačiau Lietuva bei jos ekonomika ilguoju laikotarpiu žymiai daugiau laimėtų. Tie žmonės ateityje savo mokesčiais padėtų iš gelbėti trapią socialinės apsaugos sistemą. Tai būtų mūsų ekonomikos sodo atsodinimas.

- Kai kurie politikai svajoja apie skandinavišką Lietuvos modelį – ar turime šansų ta kryptimi judėti? Kuriose srityje, jūsų manymu, valstybės vaidmuo turėtų didėti, o kuriose mažėti?

- Manyčiau, jog vienas svarbiausių valstybės tikslų – mažinti socialinę atskirtį. Mes kol kas stengiamės išlaikyti valstybės paslaugas daugelyje sričių. Jos tarsi yra nemokamos, tačiau neretai tenka už jas primokėti (pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistemoje). Valstybės paslaugų lygis nėra labai aukštas ir aš abejočiau, ar mes kada nors pasieksime skandinavų lygį. Ten kitas mentalitetas, piliečiai labiau kontroliuoja valstybės įstaigas, valstybės tarnautojų darbo kultūra yra aukšta. Nepanašaus turtingumo valstybėse viešosios paslaugos labai skirtingai išvystytos. Man teko studijuoti bei dirbti Airijoje ir Šveicarijoje. Airijoje valstybės teikiamos paslaugos labai skurdžios, o Šveicarijoje stebina reali savivalda. Mūsų šių dienų mentalitetas yra panašesnis į airių, tad mums ir reikėtų žengti jų keliu: kuo daugiau privačios nuosavybės ir kuo mažiau ir kuo mažesnio valstybės aparato. Sakoma, kad dėl demografinių pokyčių kinai greičiau pasens, negu taps turtingi. Perfrazuodamas ši posakį sakyčiau, kad jei Lietuva eis tokiu keliu, kokiu eina dabar, tai valstybės aparatas greičiau bankrutuos, negu taps efektyvus. Be to, geresnė socialinė apsauga ir didesnis valstybės aparatas nestabdo emigracijos – ją gali sustabdyti tik privataus sektoriaus plėtra ir augantis gyventojų verslumas. Nebent norime, kad į Lietuvą grįžtų ne gabiausi, darbščiausi ir kūrybiškiausi gyventojai, o tie, kurie renkasi emigracijos kryptį pagal socialinių išmokų dydį. Taip pat Lietuvos konkurencingumą padidintų didesnis savivaldybių savarankiškumas. Galėtų ir Lietuvoje kaip ir JAV savivaldybės pačios rinkti mokesčius ir pačios spręsti, kur leisti pinigus. Iš valstybinio biudžeto turėtų būti skiriami pinigai tik svarbiems infrastruktūriniams projektams. Tikiuosi, ateityje ir Lietuvoje žmonės patys išsireikalaus panašios savivaldos referendumo būdu.

Kalbėjosi Marius Matulevičius