„Foreign Affairs“: kaip nutraukti ydingą konfliktų su Rusija ratą?

Konsensuso paieškos nėra atsitraukimas, tai - pragmatizmas



Jeigu spręsti remiantis pastaraisiais įvykiais aplink Ukrainą, JAV politika po „šaltojo karo“ Rusijos kaimynų atžvilgiu gali pasirodyti visiškai nesėkminga: Maskva prie sienos su Ukraina dislokavo daugiau kaip 100000 karių, o JAV pastangos deeskaluoti situaciją iki šiol neatnešė sėkmės.

Tačiau ši pati rimčiausia per pastaruosius dešimtmečius saugumo krizė Europoje yra ne Vašingtono nesugebėjimo pasiekti savo pagrindinių tikslų regione rezultatas, o – kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu – jo sėkmės simptomas.

Po „šaltojo karo“ pabaigos Jungtinės Valstijos siekė sutvirtinti suverenitetą to, kas anksčiau buvo vadinama „naujomis nepriklausomomis valstybėmis“, ir tuo pačiu bandė užtikrinti, kad ant Tarybų Sąjungos nuolaužų nesusikurtų nauja eurazinė supervalstybė. Skatindamas šias šalis stiprinti ryšius su Vakarais ir silpninti priklausomybę nuo Maskvos, Vašingtonas tikėjosi sustiprinti ir jų nepriklausomybę.

Kadaise buvęs patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinski) straipsnyje „Foreign Affairs“ taip suformulavo šios strategijos „intelektualinę architektūrą“: „Mūsų realistinės ir ilgalaikės didžiosios strategijos pagrindinis tikslas turi būti geopolitinio pliuralizmo buvusioje Tarybų Sąjungoje stiprinimas.“
 
Tačiau gali būti, kad ši Vašingtono strategija suveikė netgi pernelyg gerai.  Daugelis buvusių tarybinių respublikų, ypatingai Ukraina, dabar taip nori prisijungti prie Vakarų stovyklos, kad Rusija yra pasiruošusi netgi karui, kad jas sustabdyti. Nepriklausomai nuo to, kaip vystysis dabartinė krizė aplink Ukrainą, Rusijai vėl lemta susidurti su Jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais dėl šių buvusių tarybinių respublikų statuso, jeigu tik visos šalys nesugebės susitarti dėl visiems priimtinos regioninės tvarkos sandaros.

Rusijos įvykdyta Krymo aneksija 2014 metais ir įsiveržimas į Rytų Ukrainą, o taip pat dabartinė pajėgų mobilizacija prie Ukrainos sienų aiškiai rodo, jog Rusijos ir Gruzijos karas 2008 metais nebuvo koks nors „nukrypimas nuo normos“. Neturi likti jokių abejonių dėl to, kad Rusija yra pasiruošusi panaudoti karinę jėgą tam, kad išvengti apsupimo šalimis, kurios jau glaudžiai susietos su NATO ir ES.

Kitaip tariant, tapo aišku, kad geopolitinio pliuralizmo siekis Jungtinėms Valstijoms buvo ne tik naudingas, bet ir brangiai kainuojantis: JAV strategija padėjo užkirsti kelią neo-Tarybų Sąjungos atkūrimui, bet nesukūrė alternatyvios regioninės tvarkos, kurią galėtų priimti ir Rusija, ir jos kaimynai.

Nesulaikė ji ir Rusijos nuo pasirengimo naudoti karinę jėgą tam, kad sutrukdyti jos kaimynėms pernelyg stipriai suartėti su ES ir NATO. Dabartinė Ukrainos krizė yra paskutinis ir labiausiai akivaizdus įrodymas, jog geopolitinio pliuralizmo strategijos posovietinėje Eurazijoje tęsimas Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkams – ir ypatingai Rusijos kaimynams - sukurs dideles rizikas.

Ginčai dėl saugumo, regioniniai konfliktai ir regioninė integracija yra tarpusavyje susieti. Pavyzdžiui, separatistiniai konfliktai Gruzijoje galėtų būti sprendžiami visoms pusėms priimtinu būdu, jeigu Tbilisis svarstytų neutralaus statuso galimybę.

Mainais į savanorišką atsisakymą jungtis prie karinių sąjungų Kijevas gali gauti ir daugiašales saugumo garantijas, ir Rusijos karinio susilaikymo garantijas. Vakarai ir Rusija gali prisiimti įsipareigojimus gerbti Ukrainos neprisijungimą. Dabartinės derybos dėl Donbaso galėtų būti žymiai paspartintos naujų tarptautinių įsipareigojimų dėl konflikto sureguliavimo rėmuose.

Europa gali atsidurti ant didelės katastrofos krašto. Nepriklausomai nuo to, ką Rusija padarys su savo didžiulėmis pajėgomis prie Ukrainos, Putinas aiškiai leido suprasti, kad silpstanti Rusijos įtaka jos „užpakaliniame kieme“ dabar tapo visų problema.

Rusijos pasirengimas naudoti karinę jėgą tam, kad užkirsti kelią jos kaimynų „provakarietiškam dreifui“, reiškia, jog JAV ir jų sąjungininkų besitęsiantis geopolitinio pliuralizmo siekis posovietinėje Eurazijoje gali atvesti į dar didesnį regiono valstybių nesaugumą ir skurdą arba net į jų tolesnį dalijimą.

Pliuralizmas gerai veikia tose šalyse, kuriose yra konkurenciją tarp atskirų interesų reguliuojančios institucijos ir taisyklės. Posovietinėje Eurazijoje yra didelė geopolitinė konkurencija, bet nėra suderintų institucijų arba taisyklių, organizuojančių tą konkurenciją.

Tol, kol Rusija, JAV, Europa ir tarp jų įstrigusios valstybės nepasieks konsensuso dėl atnaujintos regioninės tvarkos, posovietinė Eurazija išliks nestabilumo ir konfliktų šaltiniu.

Šaltinis: foreignaffairs.com