Užsienio politika keduose

Sakoma, kad yra karo mokslas su skaičiais, geografija, karine pramone ir taip vadinama gyvąja jėga, o diplomatija yra menas.

Šiek tiek priartėkime prie meno dirbtuvės ir pro plyšelį žvilgtelkime, kaip už didelius visų mūsų pinigus daroma užsienio politika, puoselėjami ekonomiškai naudingi santykiai su kaimynais.

Sunku suvokti, kokią košę reikia nešiotis galvoje, kad aklinai uždarytum sienas su Baltarusija, paliekant beveik du tūkstančius sunkiųjų sunkvežimių svetimoje šalyje. Kai kitą rytą atsibudę pamatė, ką pridirbo, tai tokios politikos kūrėjas, prigriebęs kedus, tiesiu taikymu nuskrido į Vašingtoną pasiguosti ir nurodyti JAV, kad ši pagrasintų ir lieptų Batkai grąžinti fūras namo. Bet netikėtai gavo nurodymą atidaryti sieną, kas ir buvo padaryta jam sugrįžus. Įžymusis diplomatijos šefas grįžo ne tik be pritarimo, it musę kandęs, bet ir neaišku, ar spėjęs per parką persibėgti su sukratyta dienotvarke keduose. Nežinia, ar oranžinio Donaldo šių sprendimų priėmėjai nekenčia labiau nei rytinės ir vakarinės kaimynės caro, bet nepaklausyti jo drąsos neužtenka, ir grieždami dantimis vykdo, nors kišenėje, neabejoju, ir laiko špygą.

Kai nutekėjo į spaudą 28 punktų taikos planas, ko tik neprišnekėjo mūsų geležiniai vadai: pasisakė visi ir ne po kartą, ir nepraleido progos dar kartą pagrasinti rytų pusėn. Ir kaip tyčia, o bėdelė, ir sutapk tu man šitaip, kad kaip tik tuo pačiu metu NABU išaiškino didžiulio masto korupciją už mus kariaujančioje šalyje. Šiaip gal nebūtų nieko keisto – korupcijos panaikinti negali nė viena šalis, net ta pati JAV, tačiau daugumą pribloškė to mastas ir tai, su kokiu įžūlumu tai buvo daroma visus tuos karo metus. Paaiškėjo, kad Ukrainoje maišais buvo nešiojami JAV vidiniam naudojimui skirti dolerių banknotai su banko pakuote. O mūsų spaudoje apie tai – nei vieno nereikalingo žodžio. Net kai iš vakaro praterminuotas prezidentas paskyrė savo „dešinę ranką“ (ar koją) deryboms su Rusija vadovu, o kitą dieną jį atleido už korupciją, mūsų „ekspertai“ ir čia neįžvelgė nieko tokio. Bet tais klausimais tarp kariaujančių fronto linijoje, manau, yra ir kitokių nuomonių.

Iš to, kaip vyriausybės nariai urmu ar po vieną po priesaikos Seime laksto „prisiekti“ Radai, kyla įvairių minčių. Kas gali paneigti prielaidą, kad jie ten važiuoja atsiimti savo dalies, kuri „netyčia“ nubyra iš tų maišų, iš gerai išmokusių dalybos veiksmą rankų? Be sąlyčio su bendru nusikaltimu toks politinis aklumas sunkiai įmanomas net iš politinių neužaugų. Visgi turi būti bendras asmeninis suinteresuotumas ir šiokia tokia atsakomybė.

Tikėtis, kad laiku išbėgę už sienos turės visišką indulgenciją, gali tik visai neinformuoti žmonės, o kad visą gyvenimą jie bus saugomi nuo netikėto „nelaimingo atsitikimo“ – ir labai naivu, ir labai brangu. Todėl kelio atgal nėra – tenka kariauti už „amžinas“ vertybes iki „paskutinio ukrainiečio“. Sako, kai prabylama apie patriotizmą, tai reiškia, kad jau yra pakankamai prisivogta, o šiuo atveju, kai prabylama apie vertybes, irgi reiškia tą patį. Beje, tai liečia visus, kuriems tie 28 taikos plano punktai tokie prasti, kad verkiant reikalauja naujos redakcijos, tai jie juos braukia ir taiso, taiso ir braukia. Todėl jau visiškai nebeaišku nei kokia galutinė jų redakcija, nei kiek tų punktų belikę.

Rusai sako, kad jie iš viso nėra gavę jokio oficialaus pasiūlymo dėl taikos, tai jie, vieninteliai, susilaiko nuo komentarų. Gal ir gerai. Nes jų argumentai pabūklų salvėmis vis tiek kada nors turės būti išgirsti. Arba geruoju, kaip 2022 metų kovą, arba bloguoju – jie vis tiek savo pasieks. Tą sakiau vos prasidėjus invazijai, skirtumas tik kainoje. Tai rodo elementarūs karo mokslo skaičiavimai ir geografija: strateginė giluma, resursai, atominis ginklas ir gyvoji jėga. Kaip rodo istorija, nemokantiems skaičiuoti, mokestis už mokslą gali būti per brangus.

Tai ar ne absurdiškai atrodo, kai skelbiama, kad Lietuvos užsienio politikos korifėjų dienotvarkė sukratoma keduose, bėgiojant po Japonijos, Berlyno ir Vašingtono parkus? To rezultatas su menu neturi nieko bendro ir net nekvepia politine išmintimi. Jei pritrūksta fantazijos plaunant ministerijos pinigus, skirtus viešinimui ir ryšiams su visuomene, tai geriau jau patylėti, nei tapti pajuokos objektu, pretenduojančiam būti prezidentu. Bet stebuklų šalyje, pavadintoje Lietuva, viskas įmanoma, nes ne mes sprendžiam.

Emilija S.