Liepos 23–27 dienomis Vilniuje vyksiantys „Baltic Pride 2013“ savaitės renginiai vis labiau kaitina visuomenę. Nieko nuostabaus, nes viešojoje erdvėje labai trūksta racionalios, ne emocijomis grįstos diskusijos šiuo klausimu. Deja, mūsų visuomenėje apie homoseksualumą sklando mitai. Girdime tokias diametraliai priešingas nuomones, kad homoseksualus reikia naikinti ir kad jie vargšai, „gamtos ir likimo“ aukos, kurias turėtume užjausti.
Vis dėlto didžiausia problema, kad visas šis širšalas vyksta dėl politinių ir finansinių ratilų. Ne veltui politikai, lenktyniaudami tarpusavyje, daro pareiškimus dėl numatomų renginių. Lietuvos gėjų lyga (LGL) naudojasi tuo, kad Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai, didindama spaudimą teismams ir vykdomajai valdžiai. Didžioji visuomenės dalis yra suerzinta, daug kam pradeda atrodyti, kad homoseksualų daugėja, kad jie valdo ir viešpatauja.
Tačiau didėja tik tokių organizacijų kaip LGL įtaka. Šių organizacijų akiratyje sukasi geri pinigai ir jos neriasi iš kailio, kad jie nepradingtų. Taip nutiktų, jei Lietuvoje neliktų „gėjų problemos“ – nebūtų P. Gražulio nusišnekėjimų, visuomenė net nežinotų, kad kažkokioj gatvėj praėjo saujelė LGL aktyvistų, o V. Simonkos kompanijai reikėtų ilgai krapštyti galvas bandant sukurti diskriminuojamų gėjų gelbėjimo planą.
Kitaip tariant, kuo labiau „gėjų tema“ eskaluojama, tuo tai naudingiau LGL – ji gali įrodinėti, kad yra baisi problema, ir sukti „diskrimincijos versliuką“. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje LGL skirta parama dviejų šimtų tūkstančių litų vertės projektui, kuriam didžioji dalis pinigų skirta iš valstybės biudžeto ir Šveicarijos pagalbos Lietuvai fondo, finansuoti. Kalbama tik apie vieną projektą ir organizaciją, kuri „popieriuje“ turi tik du šimtus narių.
Akivaizdu, kad LGL patiems homoseksualams yra nereikalinga. Tai saujelė rėksnių, kuri tarp pačių homoseksualų nėra populiari. Beje, LGL keliama isterija gali klestėti, nes mūsų sąmonėje visi homoseksualūs asmenys patenka į gėjų ar lesbiečių kategoriją ir tuo būdu homoseksuali orientacija imama tapatinti su politinių grupių lobistine veikla. Homoseksualų ir gėjų ar lesbiečių sutapatinimas yra problema, kurios nesuvokus daromos toli siekiančios klaidos.
Juk homoseksualumas yra lytinė orientacija, skirtinga nuo heteroseksualios. Jei asmens mintys, vaizduotė, emocijos, intymus bendravimas yra nukreiptas į homoseksualų santykį, tai nebūtinai jis yra gėjus. Pagaliau, jei suaugęs asmuo nelaužo įstatymų, jis gali naudotis savo lytiškumu kaip tinkamas.
Čia vertėtų pastebėti dar vieną visuotinai pasklidusią painiavą, kurioje yra sulyginamos homoseksualų, neįgaliųjų, rasinės ir tautinės problemos. Pamirštama, kad neįgalumas, rasė ir tautybė yra socialiniai statusai, o homoseksualumas – lytinė orientacija.
Tačiau kai kalbame apie gėjus, jau esame kitoje perspektyvoje, nes gėjus – tai socialinė politinė tapatybė, kurią asmuo pasirenka norėdamas įstatymiškai įtvirtinti savo homoseksualumą. Tad kalbėdami apie LGL turime pabrėžti, kad esame politinio veikimo akivaizdoje ir niekas negali uždrausti politinei organizacijai vystyti savo veiklos ir kelti savo reikalavimus. Kaip ir niekas negali drausti kritikuoti šios politinės jėgos, ir tai nereikštų homofobijos ar neapykantos homoseksualams, bet homoseksualizmo ideologijos ir kovos už privilegijas atmetimą.
Atrodytų, kad viskas aišku: tegul vyksta garbinga politinė kova idėjų lygmeniu, bet, deja, mosuojama tolerancijos kirviu ir daugėja šalių, kur tokios grupuotės kaip LGL savo gyvenseną kaip normą politinėmis ir teisinėmis priemonėmis šiurkščiai primeta likusiai visuomenei.
Ne veltui savo knygoje The New Tolerance („Naujoji tolerancija“) amerikiečių apologetas Joshas McDowellas teigia: „Naujoji tolerancija reiškia štai ką: esi ne tik pakantus, pakeliantis ir kantrus su tais, kurių pažiūros, įpročiai ar gyvenimo būdas yra kitokie nei tavo, tačiau ir pritari tokioms jų nuostatoms.
Negana to, laikaisi pozicijos, kad jų gyvenimo būdas yra lygiai toks pat tikras ir teisingas kaip ir tavo paties. Todėl būti netolerantiškam yra neįmanoma, nes tiesiog nėra nieko, ko būtų galima netoleruoti. Privalai netgi palaikyti ir skatinti tą kitą gyvenimo būdą, nes jis yra visiškai toks pat geras, kaip ir tavasis.
Tolerancija yra paskutinė sugedusios visuomenės dorybė. Kai visuomenė yra tapusi tokia amorali, kad rėksmingai ir su pasididžiavimu pažeidinėja visus Dievo įsakymus, ji ima primygtinai reikalauti laikytis vienos vienintelės dorybės – toleruoti jos amoralumą. Ji neleis tau smerkti jos veiksmų, laikant juos neteisingais, todėl sukūrė ištisą tikėjimo sistemą, kurioje tokie veiksmai nėra neteisingi, tad juos darančių nebegalima laikyti nusikaltėliais, niekšais ar blogais žmonėmis. Nusikaltėlis, niekšas ir blogas žmogus esi tu, jeigu juos smerki!
Štai kaip ši sistema veikia. Jei apie ateizmą diskutuoji su ateistu, manai, kad tas žmogus klysta, ir kritikuoji jo pažiūras. Tačiau dabar žmogaus nebegali atskirti nuo jo nuostatų. Jeigu manai, kad vagis yra neteisus, ir smerki vagystę, vadinasi, iš tiesų smerki patį vagį, o ne jo nedorą darbą. Tas pat pasakytina ir apie homoseksualus. Apie tai, ar homoseksualumas yra teisingas, ar blogas reiškinys, nebegalima netgi racionaliai diskutuoti.” (Bernardinai.lt. D. James Kennedy. Naujoji tolerancija.)
Todėl mums reikia būtent racionalios diskusijos. Ne rėksnių, demagogų, teisininkų vingrybių į „įstatymų dvasias”, bet rimto pokalbio apie ateities Lietuvos vertybes.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]