Kisindžeris prieš Sorošą dėl Rusijos ir Ukrainos

Pasaulio ekonomikos forume diskusijų toną uždavė du garsūs amerikiečių imigrantai. Abu buvo susidūrę su nacių režimu ir vis dar „kelia bangas“, nors abiems jau virš 90 metų.

Šią savaitę 99-ąjį gimtadienį švęsiantis Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) per vaizdo konferenciją pasisakė prieš bandymus nugalėti ar izoliuoti Rusiją ir paragino Ukrainą susitaikyti su 2014 metų teritoriniais nuostoliais tam, kad būtų nutrauktos kovos.

Po kelių valandų 91 metų Džordžas Sorošas (George Soros), kalbėdamas iš auditorijos, pasakė, kad norint „išgelbėti civilizaciją“, būtina nugalėti Putino Rusiją, ir paragino Vakarus aprūpinti Ukrainą viskuo, ko reikia pergalei.

Jų receptai skiriasi, bet situacijos pajauta panaši. Abu mano, kad dėl esamų vertybių ir interesų pagrindinis JAV užsienio politikos tikslas yra apsaugoti taiką Europoje. Abu laiko save viso geriausio, kas yra Vakarų civilizacijoje, gynėjais.

Abu mano, kad karo veiksmai yra rimtas sukrėtimas pasaulio sistemai, ir bijo užsitęsusio konflikto. Tiek Kisindžeris, tiek Sorošas Rusiją laiko antraeiliu klausimu, nes ilgalaikėje perspektyvoje Amerikos politikai svarbesni yra JAV ir Kinijos santykiai.

Skiriasi jie tuo, kokią tvarką ir civilizaciją jie gina. Sorošas, kaip ir Baideno (Biden) administracija, pagrindine pasaulio politikos problema laiko demokratijos kovą su totalitarizmu. Pats įstatymas įpareigoja demokratijas gerbti savo piliečių teises savo šalyje ir gerbti tarptautinę teisę užsienyje.

Totalitariniai valdovai atmeta bet kokius apribojimus tiek savo šalyje, tiek užsienyje, o Putino operacija Ukrainoje yra tokia pat neteisėta, kaip ir jo elgesys su Rusijos disidentais.

Jo veiksmai Ukrainoje yra pasikėsinimas į esminius tarptautinės tvarkos principus, o jei jam pasiseks, pasaulio politika grįš prie džiunglių įstatymo, kurį atėniečiai suformulavo per Peloponeso karą, sakydami meliečiams: „Stiprieji daro, ką gali, o silpnieji kenčia taip, kaip turi kentėti“.

Kisindžerio pozicija nėra tokia ideologizuota. Pasaulyje visada buvo įvairiausių valdžių – ir visada bus. Amerikos iššūkis yra sukurti ir išlaikyti pusiausvyrą, kuri apsaugotų mūsų ir mūsų sąjungininkų laisvę esant kuo mažesniai rizikai ir sąnaudoms. Mūsų užduotis nėra atversti rusus ir kinus į demokratinį tikėjimą.

Be to,  turime pripažinti, kad konkuruojančios supervalstybės turi teises ir interesus, kuriuos reikia gerbti. Rusija, susirinkusiems Davose sakė Kisindžeris, buvo ir išliks svarbiu Europos valstybės sistemos elementu, o išorinis pasaulis turi pripažinti šį neginčijamą faktą.

Istorija aiškiai moko, kad joks požiūris savo gryniausia forma nėra sėkmės garantas. Bandydami nuraminti Hitlerį 1930-aisiais, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos lyderiai pateikė gana kisindžeriškus argumentus dėl būtinybės gerbti Vokietijos nacionalinius interesus.

O neokonservatoriai, pastūmėję Džordžą Bušą (George W. Bush) įsiveržti į Iraką, pateikė gana sorošiškų argumentų dėl Sadamo Huseino (Saddam Hussein) režimo totalitarinio pobūdžio. Kaip sutiktų patys Kisindžeris ir Sorošas, automatinis bet kokios teorijos taikymas pasaulio gyvenimo subtilybėms yra tikras būdas prisišaukti nelaimę.

Kai 1942 metais Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), kuris per savo ilgą karjerą elgėsi ir kaip Kisindžeris, ir kaip Sorošas, buvo paklaustas apie pokarinę pasaulio tvarką, jis atsakė žodžiais, kuriuos Vakarų lyderiai turėtų gerai įsikalti į galvą: „Tikiuosi, kad šiais tuščiais samprotavimais užsiims tie, kurie neturi ką veikti. O mes priminsime kiškienos kepsnio receptą iš ponios Glas kulinarinės knygos: „Pirmiausia pagaukite kiškį“.

Mūsų kiškis dar nepagautas. Putinas ne tik neprašo pasigailėjimo, bet, ko gero, net ruošiasi išsekimo karui, keliančiam daug pavojų Vakarams. Nauja Rusijos gudrybė grasinant blokuoti Ukrainos uostus ir sutrikdyti pasaulinį maisto tiekimą primena, kad Putinas vis dar turi kozirių rankovėje.

Be to, daugelis europiečių labiau bijo Rusijos dujų embargo, nei Maskva europiečių boikoto.

Be didžiulės Vakarų pagalbos – tiek ekonominės, tiek karinės – Ukraina neišgyvens užsitęsusio karo. Kas atsitiks su jos valiuta, kai Kijevas visus pinigus išleis karui dėl išlikimo? Kiek dar 40 milijardų dolerių pagalbos paketų Kongresas nori priimti?

Kokią ekonominę pagalbą yra pasirengusi suteikti ES, jei jos šalys ir taip kenčia nuo infliacijos ir aukštų degalų kainų? Jei konfliktas sukels maisto stygių ar net pasaulinį badą, o politinis nestabilumas užklups tokias šalis, kaip Egiptas, ar Vakarai sugebės koordinuoti tam tikrą pasaulinį atsaką ir tuo pat metu toliau padėti Ukrainai?

Henris Kisindžeris ir Džordžas Sorošas, galbūt, uždavė toną Davoso debatuose, tačiau paskutinį žodį tars ponia Glas.

Šaltinis: wsj.com