Kodėl Rusija mano, kad negali pralaimėti karo Ukrainoje

„The New York Times“ kalbina Rusijos politologą Sergejų Karaganovą.

- Savo straipsniuose ir interviu jūs, kaip ir prezidentas Putinas, sakėte, kad karas prieš Ukrainą Rusijai yra egzistencinis. Kodėl? 2022 metų vasarį nebebuvo kalbama apie Ukrainos stojimą į NATO, Ukraina nekėlė jokios ekonominės rizikos Rusijai, JAV kur kas labiau rūpėjo Kinija ir Artimieji Rytai, nei Rusija. Kur buvo egzistencinė grėsmė, kuriai pašalinti reikėjo tokios visapusės invazijos?

- Prasidėjus kariniam konfliktui, matėme, koks gilus yra Ukrainos įsitraukimas į NATO – daug ginklų, mokymų. Ukraina buvo verčiama ietigaliu, nukreiptu į Rusijos širdį. Taip pat matėme, kad Vakarai žlunga ekonomine, moraline, politine prasme. Šis nuosmukis buvo ypač skausmingas po didžiausio Vakarų suklestėjimo 1990-aisiais metais. Problemos Vakaruose ir visame pasaulyje nebuvo išspręstos. Tai buvo klasikinė prieškario situacija. Nuo 2000-ųjų pabaigos Vakarų karingas nusistatymas prieš Rusiją sparčiai augo. Konfliktas atrodė vis labiau neišvengiamas. Tad tikriausiai Maskva nusprendė užbėgti už akių ir diktuoti konflikto sąlygas.

Šis konfliktas yra egzistencinis didžiajai šiuolaikinių Vakarų elito daliai, kuri patiria nesėkmę ir praranda savo gyventojų pasitikėjimą. Norint nukreipti dėmesį, jiems reikia priešo. Tačiau dauguma Vakarų šalių – bet ne jas šiuo metu valdantis elitas – puikiai išliks ir klestės net tada, kai šis liberalus globalistinis imperializmas, įsigalėjęs nuo devintojo dešimtmečio pabaigos, išnyks.

Šis konfliktas yra ne dėl Ukrainos. Jos piliečiai naudojami kaip patrankų mėsa kare, siekiant išsaugoti žlungančią Vakarų elito viršenybę.

Rusijai šiame konflikte sprendžiasi ne tik savo elito, bet ir pačios šalies išsaugojimo klausimas. Ji negali sau leisti pralaimėti. Štai kodėl Rusija, tikėkimės, laimės net ir nepradėjusi naudoti didesnį smurto lygį. Bet žmonės miršta. Tokį karą prognozavau ketvirtį amžiaus. Ir man nepavyko to užkirsti. Aš tai vertinu kaip asmeninę nesėkmę.

- Neseniai sakėte, kad Rusija turi atsakyti į Vakarų pastangas „sunaikinti Rusiją“. Tragiška ironija yra ta, kad Rusija pati save naikina per šį karą: Vakarai vieningai smerkia skerdynes Ukrainoje, Švedija ir Suomija stoja į NATO, o Rusija daugelį metų bus laikoma atstumtąja ir rimta grėsme. Ar tai nerodo, kad karas buvo baisus apsiskaičiavimas?

- Rusijos ir Vakarų santykiai prastėja jau pusantro dešimtmečio. Pastaraisiais mėnesiais jie visiškai žlugo, ir nebebuvo ko prarasti. Dabar Rusija gali tramdyti ir atgrasyti Vakarus be jokių kitų minčių ir vilčių. Lauksime, kas toliau vyks Vakaruose.

Atsižvelgiant į politinės, ekonominės ir moralinės raidos vektorių, kuo toliau nuo Vakarų, tuo mums geriau. Bent jau ateinantį dešimtmetį ar du. Tikėkimės, vėliau santykiai bus atstatyti, iš dalies pasikeis elitas ir normalizuosime santykius. Mes nesiruošiame savižudiškai izoliuotis nuo likusio pasaulio, kuris vystosi iš esmės teisinga linkme ir tampa vis didesnis ir laisvesnis, o Vakarai sparčiai mažėja. Tik istorija galės nuspręsti, ar sprendimas pradėti atvirą konfrontaciją buvo teisingas. Galbūt sprendimas turėjo būti priimtas anksčiau. Tik Covidas tai atidėjo.

- Putinas dažnai rėmėsi Didžiosios Rusijos įvaizdžiu, kurį niekina Vakarai ir kuris kažkaip pateisino įsiveržimą į suverenią Ukrainos valstybę. Tačiau jei Rusija turi didybę, aš, kaip ir daugelis kitų išeivių iš Rusijos, bijau, kad ponas Putinas ją griauna. Daugelis išsilavinusių rusų bėga iš šalies, Rusijos kultūrą smaugia represiniai įstatymai, kurie viską, kas susiję su tarptautiniais ryšiais, įvardija kaip užsienio agentų veiklą, nutraukiami tarptautiniai santykiai, kenčia Rusijos sportininkai ir menininkai. Kodėl visa tai naudinga Rusijai?

- Rusijai, jei ji nori vystytis ir tęsti savo buvimą kaip išdidi ir suvereni valstybė, yra būtina kovoti už vietą būsimoje pasaulio tvarkoje, už pačią teisingą ir stabilią pasaulio tvarką. Tokios kovos nepavyks laimėti be pralaimėjimų. Ir aš apgailestauju, kad dešimtys tūkstančių IT specialistų nusprendė išvykti, ieškodami geresnio gyvenimo. Nors žinau, kaip ir jūs, kad daug intelektualių ir pagarbos vertų rusų emigrantų yra nelaimingi. Tikėkimės, kad kai kurie iš jų sugrįš. Rusijos kultūros, visko, kas rusiška Vakaruose, panaikinimo problema yra Vakarų problema. Tai panašu į savo istorijos, kultūros, krikščioniškų moralinių vertybių panaikinimą.

Konfrontacija siaurina erdvę politinei laisvei, ir man tai kelia nerimą. Daugumoje savo raštų ir viešų pasirodymų kartoju, kad turėtume išsaugoti mąstymo ir intelektualių diskusijų laisvę, kuri Rusijoje vis dar yra daug platesnė nei daugelyje kitų šalių. Mes neturime atšaukimo kultūros ar agresyviai primetamo politinio korektiškumo. Esu susirūpinęs dėl minties laisvės ateityje. Tačiau mane dar labiau neramina didėjanti tikimybė, kad pasaulinis termobranduolinis konfliktas užbaigs žmonijos istoriją. Išgyvename užsitęsusią Karibų krizę. O kitoje pusėje nematau Kenedžio ir jo aplinkos žmonių. Nežinau, ar turime atsakingų pašnekovų. Bet mes jų ieškome.

Užjaučiu savo tautiečius, kurie turės mažiau galimybių tęsti normalų gyvenimą dėl Vakarų sankcijų, kuriomis siekiama sukelti kuo daugiau skausmo paprastiems rusams, tikintis, kad jie sukils. Kaip ir reikėjo tikėtis, poveikis pasirodė priešingas. Tačiau apskritai liūdname paveiksle yra viena šviesi dėmė. Karinga Vakarų politika išvalo mūsų visuomenę, mūsų elitą nuo provakarietiškų elementų, kompradorų ir „naudingų idiotų“ liekanų. Negana to, įtariu, kad Vakaruose populiarėjant atšaukimo kultūrai, galėtume išlikti viena iš nedaugelio vietų, kurios išsaugos Europos, Vakarų kultūros ir dvasinių vertybių lobyną.

- Neseniai viename interviu sakėte, kad daugelis Rusijos elito atstovų prašo „pergalės“ apibrėžimo. Koks jūsų apibrėžimas?

- Tai judantis tikslas. Mažiausia – išlaisvinti nuo Kijevo režimo Donbasą, o vėliau – Pietų ir Rytų Ukrainą. Tada Rusijos tikslas tikriausiai turėtų būti, kad Kijevo kontroliuojama teritorija būtų neutrali ir visiškai demilitarizuota.
Ukraina yra svarbi, bet tik nedidelė dalis griūvančios buvusios liberalaus imperializmo pasaulio tvarkos, kurią primetė JAV, ir kurią turėtų pakeisti daug teisingesnis ir laisvesnis daugiapolis pasaulis su daugybe civilizacijų bei kultūrų. Vienas iš šio pasaulio centrų bus sukurtas Eurazijoje su atgijusiomis didžiosiomis civilizacijomis, kurios buvo prislėgtos kelis šimtus metų. Rusija atliks savo natūralų „civilizacijų civilizacijos“ vaidmenį. Rusija taip pat turėtų atlikti šios sistemos šiaurinės pusiausvyros palaikytojos vaidmenį. Tikiuosi, kad galėsime atlikti šį dvigubą vaidmenį. Didžiuojamės būdami didžios Puškino, Tolstojaus, Gogolio sukurtos kultūros paveldėtojais. Jis [Gogolis] buvo kilęs iš žemių, kurios dabar yra Ukraina, ir suformavo mūsų meilę šioms žemėms. Esame nepralenkiamų karių paveldėtojai, kaip A. Suvorovas, ir maršalai Žukovas ir Rokosovskis. Ši pasaulio tvarka vis dar yra už horizonto. Bet aš stengiuosi jį priartinti.

Šaltinis: nytimes.com