„Lietuvos rytas” sulygino 1940-1958 metų ir šių dienų stribus

Dienraščių lyderis, kurio 34 procentų akcijų priklauso valstybei, pasižymi ne nuolatiniu melo ir šmeižto skleidimu, bet ir neeilinėmis įžvalgomis.

Šį kartą jūsų dėmesiui pristatome įdomias jaunojo liberalo ir „Lietuvos ryto” apžvalgininko mintis bei palyginimus apie 1940-1958 metų ir šių dienų stribus.

„Kas sieja patvorinius ir sovietmečio budelius? Tamsybė. Tai giliai paslėpta žmogaus sudedamoji dalis”, - įsitikinęs autorius Dovydas Pancerovas (toliau mes jį vadinsime tiesiog Pancerovu).

Pasak Pancerovo, „tokie žmogėdros kaip Josifas Stalinas ar Adolfas Hitleris paskui save tempė minias garbintojų ne todėl, kad jų idėjos buvo teisingos. Net ne todėl, kad jos buvo patrauklios – juk paskui juos sekę tamsuoliai net nesuprato tų idėjų.”

Jaunajam „Lietuvos ryto” liberalui, darančiam tokius palyginimus, veikiausiai neteko nuosekliau susipažinti su istorijos vingiais.

Užtenka būti bent šį tą skaičius mokykloje ir bent viena ausimi girdėjus apie norvegų literatūros klasiką Knutą Hamsuną, kuris palaikė nacių idėjas, kad suvoktum, jog pavadinti šį iškilų rašytoją tamsuoliu nėra visai tikslu, taip pat kaip ir teigti, jog XX amžiaus totalitarinius režimus palaikė tik neišsilavinę nevykėliai. Deja, šis teiginys, kurį plėtoja jaunasis liberalas, neatitinka istorijos faktų ir yra tik vulgarokas sudėtingų reiškinių supaprastinimas.

Tačiau esmė šiuo atveju nėra klausimas apie intelektualų kolaboravimą su sovietų ar nacių režimais.

Jaunajam liberalui siūlytume atkreipti dėmesį į žymios filosofės Hannah Arendt pasiūlytą blogio banalumo sampratą, kurią ji išplėtojo knygoje, parašytoje po to, kai pati stebėjo nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo procesą. Anot filosofės, A. Eichmannas buvo ne sadistas, o tiesiog pedantiškas biurokratas, kruopščiai vykdęs jam patikėtas funkcijas. Jis, kaip ir dauguma kitų kraupaus blogio vykdytojų, nežmoniškus dalykus darė todėl, kad tokie buvo įsakymai, nurodymai, instrukcijos - pats nevertindamas savo veiksmų moralės požiūriu. Būtent toks biurokratizuotas blogis ir buvo nacių režimo pagrindas. Nusikaltimai buvo vykdomi ne dėl kokio nors sadistinio gaivalo protrūkio, o visiškai legaliai, laikantis to meto įstatymų ir teismų sprendimų.

O dabar atkreipkime dėmesį į tai, su kokiu pietetu apie represinę valstybės galią ir žmogaus „funkcijas” toje valstybėje rašo jaunasis liberalas Pancerovas:

„Valstybės mechanizmas saugo žmones nuo tamsybės išlaisvinimo. Šitoje sistemoje kiekvienas atliekame kažkokią funkciją, o kartu - laikydamiesi taisyklių stengiamės pasiekti savo asmeninių tikslų. O nevykėliams tai yra per sunku, todėl jie nori sugriauti sistemą.”

Būtent toks pamaldus požiūris į valstybę ir represinį jos mechanizmą, taip pat žmogaus, kaip funkcijos, įsivaizdavimas, ir buvo priežastis, dėl kurios istorijoje įvyko patys baisiausi dalykai.

Logiška, kad jaunajam liberalui Pancerovui, kuris jaučiasi esąs tam tikra „funkcija” sistemoje, nekyla jokių klausimų kad ir dėl šio vaizdo, kuriame matyti, kaip savo “funkciją” atlieka policijos pareigūnas, 2012 metų gegužės 17 dieną daužantis šautuvo buože beginkliam ir nesipriešinančiam vyrui į lyties organus:

Būtent tai, kad tokius vaizdus matantys žmonės, susitapatinę su funkcijomis, nekelia jokių klausimų, ir leidžia sistemai vykdyti nežmoniškus dalykus.

Kad žmogus yra daugiau nei „funkcija”, jaunajam liberalui Pancerovui būtų galėjusi paaiškinti tą pačią dieną, Seimui svarstant Neringos Venckienės neliečiamybės klausimą, tame pačiame balkone buvusi sesuo Nijolė Sadūnaitė. Bet vargu ar koks nors pokalbis tarp jų būtų įmanomas, nes ir disidentę, kuri sovietmečiu atsisakė būti gerai funkcionuojančios nusikalstamos sistemos dalimi, jaunasis liberalas įrašė į stribų gretas.

Blogis, pone Pancerovai, yra toks pat banalus, kaip ir Jūsų mąstymas, kurį liudija šis Jūsų rašinys: