Pagalvojus apie Nijolę Sadūnaitę, galėčiau ją apibūdinti dviem žodžiais – kalnų upokšnis

Seimo narės, Laisvės premijų komisijos pirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvė premijų įteikimo ceremonijoje

Gerbiamieji susirinkę, miela Nijole,

jei reikėtų apibūdinti, kas tai yra laisvė ar būti laisvu, kiekvienas sudėliotume skirtingus žodžius ar jų junginius. Bet kiekvienas turime jausmą, ar racionalų paaiškinimą – kas tai yra. Man laisvė yra drąsa. Kai nieko nebijai, sakai, ką galvoji, renkiesi pagal savo įsitikinimus ir nesibaimini, kad kažkas tave galbūt išjuoks ar smarkiai sukritikuos. Kalbu ne apie buką drąsą, bet tokią, kuri leidžia kurti nuostabius dalykus, atskleisti savo kūrybiškumą, sumanymus, kuri padeda gerbti aplinkinius ir idėjas paverčia realybe.

Galime apibūdinti būsenas, reiškinius, galime apibūdinti ir žmones. Daugybę jų sutinkame ir turime apie juos nuomonę. Nėra tobulų, bet kiekvienas turi kažką gražaus, kažką ypatingo ir įdomaus. Tačiau yra tokių žmonių, kuriems yra duota truputį daugiau. Tai žmonės, turintys misiją – keisti, įkvėpti aplinkui esančius, nepasiduoti, užstoti silpnesnius, sugalvoti drąsias idėjas.

Pagalvojus apie Nijolę Sadūnaitę, galėčiau ją apibūdinti dviem žodžiais – kalnų upokšnis. Greita, veržli ir guvi. Linksma ir šviesi, lyg to upokšnio purslai saulėje tviskantys.

Sese Nijole, man gera šiandien kreiptis į Jus. Šiandien šitoje salėje yra Jūsų vaikystės draugai, kurie pamena Jus kaip pramuštgalvišką ir nenustygstantį vietoje vaiką. Prisimena, kaip drauge kurdavote pasakas, kuriose visada laimėdavo teisybė, meilė ir tikėjimas.

Šioje salėje yra ir Jūsų bendražygiai, su kuriais 17 metų bendrai leidote Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, ją platinote Lietuvoje ir už jos ribų. Šio darbo dėka pasaulis sužinojo apie tikinčiųjų persekiojimus, represijas, kurias vykdė Sovietų Sąjunga. 1971-aisiais Jūs sugebėjote perduoti užsienio diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė 17 tūkst. žmonių, kuris buvo perduotas plačiajam pasauliui. Esu tikra, kad jaunajai kartai būtų be galo įdomu išgirsti Jūsų pasakojimus, kaip slapta gabendavote Katalikų kroniką, kaip keisdavote išvaizdą ir apgaudavote Jus persekiojusius KGB asmenis.

Nežinau, ar čia yra tų, su kuriais tuo pačiu metu KGB sprendimu Jūs kalėjote Vilniuje ar tremtyje Sibiro lageriuose. Žinau, kad čia yra nemažai žmonių, patyrusių sovietines represijas – tiek okupacijos pirmais dešimtmečiais, tiek, savaime suprantama, Sausio 13-ąją. Jūsų visų kova yra bendra jungtis. Savo teismo dieną Nijolė Sadūnaitė vadino laimingiausia diena, ji sakė „esu teisiama už Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuri kovoja su fizine ir dvasine tironija. Tai reiškia, kad esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms“

Šioje salėje neabejotinai yra tų, kurie prisimena Jus iš pirmojo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje 1987-aisiais. Ten buvo ir mano senelis Marijonas Morkūnas. Su bendraminčiais nusprendėte paminėti ir pagerbti Molotovo-Ribentropo pakto aukas, planavote tylų protestą. Tačiau jis neliko tyliu, jis tapo įkvėpimu ir padrąsinimu daugybei žmonių. Jūsų kalba ir pirmąsyk viešai sugiedota Tautiška giesmė neabejotinai tapo impulsu vėlesniems, kur kas gausesniems mitingams, kuriuose jau kiekvienas galėjome garsiai tarti – Lietuva ir laisvė.

Sese Nijole, neabejotinai Jūsų veikla priartino Lietuvą prie nepriklausomybės. Jūsų susitikimai su tuomečiu JAV Prezidentu Ronaldu Reaganu ar Popiežiumi Jonu Pauliumi II pagarsino mūsų Valstybės vardą, istoriją ir kovą. Jums rūpėjo ne tik Lietuva, bet ir kitos pavergtosios tautos, iš kurių buvo atimta teisė išpažinti savo tikėjimą, kur buvo užgniaužta laisvė.

Jums visada rūpėjo silpnesnis, stokojantis, nuskriaustas. Jūs dalinotės geru kalėdama lageryje, Jūs kvietėte žmones dalintis su kitais Atgimimo metais, atkuriant organizaciją „Caritas“.

Galvoju, koks buvo Jūsų pagrindinis ginklas, kovojant su blogiu ir abejingumu. Matyt, turite jų bent keletą.

TIKĖJIMAS. Įskiepytas Tėvų, nešiotas širdyje ir tapęs varikliu Jūsų veiklai. Tapdama vienuole Jūs pasirinkote tarnystę Dievui, taip pat ir laisvės idealams bei žmogaus teisėms.

MEILĖ. Jūs mylite savo artimą, Jūs mylite net ir paklydusįjį, net ir tą, kuris Jus kankino, nuodijo,  kuris atnešė daug skausmo. Jūs esate sakiusi, kad „baimė net ir mažuose dalykuose yra išdavystės pradžia. Verta bijoti tik vieno, kad pritrūks meilės širdyje ir nepadarysime visko, ką galime, idant padėtume kitiems“.

ŠYPSENA. Yra toks pasakymas „apsiginkluoti šypsena“. Rodos, gal ir banalokas, bet iš tikrųjų labai taiklus. Ypač Jūsų atveju, kuomet savo puikiu humoro jausmu iš vėžių išmušdavot net ir KGB pareigūnus. Aš Jus ir dabar matau besišypsančią, energingą, spindinčiomis akimis. Matau Jus iškėlusią pergalės ženklą.

Laisvės grožis yra tame, kad gali išsakyti savo nuomonę, kad gali paklausti nebūtinai patogių klausimų, laisvės grožis ir tame, kad ji mums leidžia kurti skaidresnę bei teisingesnę Valstybę.

Jūs esate sakius, kad „nesuprantu tų, kurie sako: ne dėl tokios Lietuvos kovojome. Aš galiu pasakyti, kad kovojome būtent dėl tokios. <...>. Mes darėme, ką galėjome ir šiandien tereikia, kad visi darytų, ką gali. Tada gražės Lietuva“.

Manau, šiuos Jūsų žodžius galėtume priimti kaip palinkėjimą, o gal ir kaip įpareigojimą.

Ačiū Jums, sese Nijole, kad esate laisvas, sraunus kalnų upokšnis. Gal net ne nuo kalno tekantis, o dažnai ir į kalną.

Laisvės premija Jums už tai, kad nebijojote, už drąsą ir Lietuvos meilę. Už tai, kokią Lietuvą turime ir kuriame kasdien. Už tai, kad tikėjote ir tikite, kad Lietuva gražės, ir už tai, kad Jūs už TOKIĄ Lietuvą kovojote. Gal kol kas ne visai netobulą, bet savą ir Nepriklausomą.