„Paminklams – ne, kapams – taip“. Neįprasta istorinės atminties žadinimo politika Berznyko kapinėse

Neseniai „Aušra“ rašė apie Berznyko kapines ir ten vykdomą neįprastą istorinės atminties žadinimo politiką. Daug kas sako, kad tokiu būdu ir tokioje vietoje jokios politikos vykdyti nederėtų. Kapinės ir mirusiųjų pagerbimas užima svarbią vietą Europos (o gal reikėtų sakyti – mūsų įsivaizduojamo civilizuoto pasaulio) kultūroje.

Dėl Berznyke vykdomos istorinės atminties politikos girdėjome įvairių komentarų. Vieni išsakomi viešai, kiti – ne. Tie, kurie komentuoja viešai, beveik vienbalsiai pripažįsta, kad lenkų tradicijoje tokio unikalaus atvejo, kai „pagerbiama pažeminant mirusįjį“, dar nebuvo. Gal ir nebuvo, tačiau jau yra. Tai atspindi gilius pokyčius, kurie jau daug metų vyksta lenkų visuomenėje. Taip pat negalime vaizduoti, kad nematome, jog yra didelė visuomenės dalis, kuri viešai nuomonės neišsako. Apie tai, ką ji mano, galime spręsti tik stebėdami aplink mus vykstančius procesus. Jeigu didesnė visuomenės dalis manytų, kad negražu elgtis taip, kaip elgiamasi Berznyke, tai vienaip ar kitaip priešintųsi. Tačiau pasipriešinimo nesigirdi ir nesimato. Tokių nesantaiką kurstančių veiksmų viešai nepasmerkia ne tik eiliniai gyventojai, bet taip pat ir valdžios institucijos ar nevyriausybinės organizacijos, toleranciją ir dialogą puoselėjantys centrai.

Matome priešingą procesą. Neseniai istorinėje Seinų bazilikoje pakabinta didžiulė lenta, kurioje išrašytos vadinamojo Seinų sukilimo metu žuvusių lenkų pavardės (dalis pažymėta – „nežinomas sukilėlis“). Kad lietuviai kalti dėl jų mirties – visiems aišku. Dėl to ir reiškiamos pretenzijos, net neužsimenant, kad tai buvo dviejų nepriklausomybę atkuriančių valstybių teritorinis ginčas ir jų karinių dalinių ginkluotas susirėmimas, kurio metu žuvo tiek vieni, tiek kiti. Priešingai, visuomenei formuojama nuomonė apie lietuvius užpuolikus, kurie atėjo ir žudė taikius gyventojus, kol pastarieji nesukilo ir barbarų nenugalėjo. Lenta kabo ne muziejuje, žuvimo vietoje, bet istorinėje Seinų bazilikoje.

Šioje šventovėje nuo XVII a. pradžios lenkams ir lietuviams teikiami sakramentai, krikštijami jų vaikai, žmonės tuokiasi, išlydimi į paskutinę kelionę. Galima pamanyti, kad minėtos lentos pakabinimas – tai savotiškas kerštas už tai, jog prieš 30 metų (1983-iaisiais) popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu po keliasdešimties metų pertraukos lietuviams Seinuose vėl leista melstis lietuvių kalba. Jeigu taip, tai keršto būdas pasirinktas itin žiaurus. Keršijama kam? Palaimintajam Jonui Pauliui II? Buvusiam vyskupui? Lietuviams, kurie iki 1983 m. meldėsi, kad jiems būtų leista bazilikoje melstis? Daugelis ano meto lietuvių, kurie stengėsi leidimo melstis lietuviškai, jau iškeliavo iš šio pasaulio. Keršijama jų vaikams?

Ar tai, kas vyksta Seinų krašte, nereikšminga? Ar tai tik provokacijos, kurios nepaveiks abiejų valstybių ateities santykių? Ar tai tik pernelyg jautriai reaguojančių vietos lietuvių problema? Žinomas lenkų istorikas, Balstogės universiteto profesorius K. Buchovskis (K. Buchowski), kilęs iš Seinų krašto, savo veikale „Litvomanai ir polonizuotojai“ nagrinėja abiejų tautų tarpukario santykius. Jo išvada vienareikšmė: anuo metu planingai suformuoti neigiami stereotipai gyvi šiandien ir daro įtaką šiandieniam lietuvių ir lenkų gyvenimui abipus sienos. Profesorius neklysta. Tai matėme Poznanės stadione, tai matome Seinuose, tai gali plisti ir toliau – tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Kovoti su šiais reiškiniais nėra lengva, tačiau palikti tokius procesus be jokios priežiūros taip pat būtų neatsakinga. Kai visuomeninės organizacijos, universitetai ar dialogo centrai nebenori tuo užsiimti arba tampa bejėgiai, tai turėtų daryti valstybės institucijos.

Lenkijos prezidento patarėjas istorijos ir tautinio paveldo klausimais prof. Tomašas Nalenčas (Tomasz Nałęcz) ne kartą kartojo, kad Lenkijos valstybė gerbė ir gerbs karių (nepaisant, kokios armijos) palaidojimo vietas, tačiau tai nereiškia, kad leis statyti jiems simbolinius ar jų žygdarbius šlovinančius paminklus. Neseniai vienas įtakingiausių Lenkijos dešiniosios pakraipos laikraščių „Rzeczpospolita“ (2013-09-27) atkartojo tą patį: „Paminklams – ne, kapams – taip.“ Tai reiškia, kad su „palaidotais kariais“ Lenkijoje nekovojama, jų palaidojimo vietos neniekinamos. Omenyje turėta ginčus dėl rusų karių palaidojimo ir atminimo vietų Lenkijoje apsaugos. Prieita prie išvados, kad kol skiriasi abiejų šalių istorinių įvykių vertinimas, tol Lenkijoje nebus atnaujinami (tuo labiau statomi) rusų kariams atminti ar pagerbti paminklai, tačiau jų palaidojimo vietos bus prižiūrimos ir saugomos. „Lenkijoje paminklus reikėtų statyti pogrindžio dalyviams, o ne tiems, kurie juos žudė. Rusijoje Napoleonui nieks paminklų nestato“, – priminė „Rzeczpospolita“. Tai atsakymas Berznyko klebonui, kuris akmenyje iškalęs raides reiškia pretenzijas Lietuvai, kad ji draudžianti savo teritorijoje įamžinti lenkų karių žygdarbius.

Iškaltas įrašas skelbia, kad įamžinti 1920 metų lenkų karių žygdarbio Lietuvoje ir Baltarusijoje nėra galimybės. I. Gasperavičiūtės nuotr.

Pastarųjų metų įvykiai primena 1994–1996 metus. Tada netrukus, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Seinų pastatai „pasipuošė“ antilietuviškais užrašais, buvo deginamos prie LR konsulato kabančios Lietuvos vėliavos, dažais tepliojamos jo iškabos. Scenarijus ir argumentai, kodėl šių išpuolių neįmanoma sustabdyti ir „sutvarkyti“, buvo labai panašūs kaip šiais laikais. Vietos valdžia aiškino, kad pastatas, kuriame įsikūręs konsulatas, priklauso Seinų parapijai ir ji nieko negalinti padaryti. „Nutrinsime užrašus, atsiras jų dvigubai daugiau“, – sakyta. Po kurio laiko, reikalaujant Varšuvai (ne be Vilniaus pagalbos), Seinų komunalinės įstaigos darbuotojai užrašus nutrynė. Iki 2013 m. neatsirado nė vieno naujo. O tai reiškia, kad valstybė ir jos tarnybos pasirodė labai veiksmingos.

Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 19/2013