„Spiked“: ne Rusija čia agresorius

Didžioji dalis Vakarų žiniasklaidos ir politikų paprastai taip vaizduoja Rusiją: jie mato piktą demiurgą, kuris bando perdaryti pasaulį pagal savo piktus sumanymus. Štai kodėl visus praeinančius metus mums pastoviai buvo pasakojama apie tai, kad Rusija ruošiasi įsiveržti į Ukrainą. Štai kodėl sakė, kad ji pasiuntė prie sienos su Ukraina 100 tūkstančių karių balandžio mėnesį, o dabar kalba apie 175 tūkstančius. Reikalas tas, kad Putino Rusija – tai demoniška jėga, chaoso ir karo agentas, ekspansionistas, agresyvi valstybė, kuri nori veikti nebaudžiamai.

„The Sunday Times“ pirmajame puslapyje įdėtas straipsnis su antrašte „Žinoma, rusai eina į Ukrainą. Jie nori atkurti savo imperiją“. Redakciniame „The Observer“ straipsnyje dėstoma apie Putino imperinę nostalgiją: „Jis ilgisi laikų, kai Sovietų Sąjunga buvo didi valstybė.“ Teigiama, kad Putinas taip ir nesusitaikė su SSRS netektimi. „Tai ypač aktualu Ukrainai.“ Ir „The New York Times“ tvirtina, kad „Putinas ir jo artimiausi bendražygiai“ yra „užsifiksavę“ Ukrainos ir kitų buvusių sovietinių respublikų temoje. Šių respublikų praradimą jie laiko „istorine neteisybe, kurią reikia ištaisyti“.  

Vakarų politikai irgi taip mano. Jų požiūriu, Rusija – iracionali, amžinai agresyvi jėga, kuri vienur kišasi į rinkimus, kitur – į karinius veiksmus. O dabar ji užsimanė įsiveržti į Ukrainą, nes... na... tai tiesiog Rusija. Jos siekiai yra maitinami iš XIX amžiaus ateinančiomis svajonėmis apie imperinę ekspansiją. Rusija yra vedama emocionalaus ir neracionalaus plėtimosi siekio. O valdo ją, kaip vaizduojama „The New Statesman“ viršelyje, pats išprotėjęs, piktas demonas – Vladimiras Putinas.

Paprastai kalbant: yra gerosios, taikingos Vakarų šalys, kurioms iššūkį meta destruktyvi ir chaosą sėjanti Rusija, kuri iš paskutiniųjų siekia atkurti kažkokią kvazicaristinę svajonę apie savo didybę.

Tačiau ši manichėjiška geopolitinė nuostata sąmoningai nutyli, kokį vaidmenį kurstant įtampą Rytų Europoje suvaidino patys Vakarai. Iš tikrųjų Rusija čia nėra pagrindinis žaidėjas ir jau tikrai – ne chaoso agentas. Atvirkščiai, viskas, kas vyksta Ukrainoje ir aplink ją – tai senos Maskvos baimės Vakarų ekspansijos akivaizdoje rezultatas. Jei čia ir yra destruktyvi destabilizuojanti jėga – tai ne Kremlius, o NATO.

Rusijos požiūriu, būtent NATO plėtra į Rytus sukūrė dabartinę situaciją. 1997 metais į NATO istojo Lenkija, Čekija ir Vengrija, 2004 metais – buvę sovietiniai satelitai Lietuva, Latvija ir Estija, 2009 metais - Kroatija ir Albanija. Ir svarbiausia – NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008 metais aljansas sutiko priimti Gruziją ir Ukrainą, nors ir be konkrečių planų, kaip ir kada tai atsitiks.   

Būtent tai, o ne noras prikelti Rusijos mešką ar sukurti naują imperiją, yra šių dienų Maskvos veiksmų Ukrainos atžvilgiu varomoji jėga. Ji nori apginti save ir – Ukrainos atveju - Donbasą ir ten gyvenančius etninius rusus.

Maskvos baimėse nėra nieko iracionalaus. Pastaraisiais metais Rusija stebi, kaip NATO didina savo karinę galią Rytų Europoje: dislokuoja tarptautinius kovinius dalinius Baltijos šalyse, siunčia karo laivus į Juodąją jūrą, dislokuoja ginkluotę ir rengia didelio masto karines pratybas Lenkijoje. Be to, aljansas pastoviai kalba apie planus priimti Ukrainą.

Maskvai tai – provokacija. Grėsmė. Rusija ginasi, o ne puola. Todėl yra visos priežastys manyti, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija visiškai nuoširdžiai prašė vardan dabartinės krizės išsprendimo „oficialiai atšaukti NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008 metais priimtą sprendimą, jog Ukraina ir Gruzija taps NATO narėmis“.

Tam, kad išspręsti konfliktą Ukrainoje ir aplink ją, Vakarai iš pradžių turi pripažinti savo pačių vaidmenį šioje krizėje. Ir tada, galbūt, jie sugebės suprasti Rusiją, o ne tiesiog ją demonizuoti.

Šaltinis: spiked-online.com