„Tai ne gestapas. Tai – Ukrainos milicija.“

Vradijevkos miestelio gyventojai paskelbė karą milicijai

Pastarosiomis dienomis Ukrainos žiniasklaidoje mirga vaizdo reportažai ir straipsniai apie įvykį, kuris sukrėtė Vradijevkos miestelio, turinčio 8 tūkstančius gyventojų, žmones.

Kas atsitiko, kad gyventojai pakilo į kovą su milicija?

Birželio 28 dienos vakarą Vradijevkos 29 metų gyventoja Irina Kraškova ėjo namo. Prie jos sustojo taksi automobilis ir pasisiūlė pavėžėti. Kai mergina atsisakė, trys vyrai įsitempė ją į mašiną, nusivežė į mišką, sumušė, išrengė, išprievartavo ir paliko. Kaip vėliau pasakojo Irina, po kurio laiko mašina grįžo, tačiau mergina sugebėjo pasislėpti aukštose žolėse. Nuoga, nes nusikaltėliai susirinko jos daiktus; paryčiais Irina atėjo iki artimiausio kaimo. Iš ten – į ligoninę, čia gydytojai nustatė atvirą galvos lūžį bei daugybę kirstinių ir plėštinių žaizdų.

Vėliau įvykiai klostėsi žaibiškai. Kai Irina galėjo kalbėti, ji papasakojo, kad ją prievartavo ir mušė du Vradijevkos milicininkai: Jevgenijus Dryžakas ir leitenantas Dmitrijus Poliščiukas. Taksistas Michailas Rabinenka tik mušė. Irinos draugai, susirūpinę, kad po tokio liudijimo mergina gali „nepasveikti“, jos parodymus įrašė į vaizdo juostą. Labai greitai D. Poliščiukas ir M. Rabinenka buvo sulaikyti. Jiems pateiktas kaltinimas pagal BK 125 str.: „lengvas kūno sužalojimas“. Nė žodžio apie išprievartavimą, atvirą galvos lūžį, daiktų pasisavinimą. Beje, taksistas kažkodėl buvo linkęs vienas prisiimti kaltę. Tuo metu kapitonas J. Dryžakas pareiškė turintis alibį: neva tą naktį jis budėjęs nuovadoje ir niekur nebuvo iš jos pasišalinęs, ir kaip niekur nieko vaikščiojo laisvėje.

Irinos liudijimas akimirksniu apskriejo visą gyvenvietę, ir žmonių kantrybė trūko, nes jie žinojo, „kas yra šitas Dryžakas“. Gyventojai netikėjo, kad apskrities milicijos viršininko generolo majoro Parsiniuko krikštasūnis J. Dryžakas bus nubaustas, ir nutarė tai padaryti patys. Prie policijos nuovados prasidėjo stichiškas mitingas, jis tęsėsi kelias dienas ir virto milicijos būsto šturmu. Reikalavimas – išduoti J. Dryžaką. Mitinguotojai daužė langus, duris, mėtė akmenis per tvorą ir butelius su padegamuoju skysčiu. Milicininkai atsakė ašarinėmis dujomis ir kulkomis. Keletas mitinguotojų stipriai nukentėjo. Naktį iš liepos 1 į 2 dieną geležiniai nuovados vartai neatlaikė spaudimo. Kur tuo metu buvo milicininkai? Slėpėsi nuovados rūsyje. Prokuratūra paskubėjo J. Dryžaką sulaikyti ir taip, galimas dalykas, išgelbėjo jo gyvybę.

Tačiau žmonės nerimo ir reikalavo Ukrainos VR ministro atsistatydinimo. Paskubomis ministro įsakymu buvo atleistas rajono prokuroras Sergejus Mačalka, apskrities ir rajono milicijos vadovai. Irinai paskirta specialaus būrio apsauga. Prasidėjo tyrimas, tačiau ne taip, kaip tikėjosi miestelio gyventojai. Kai į Irinos palatą vidury nakties atvedė įtariamuosius atpažinti, ligoninėje „netikėtai“ dingo šviesa. Akistata vyko pasišviečiant žibintuvėliais. Mentams reikėjo, kad Irina pasakytų „nežinau“. Savo liudijime pardavėja dirbusi mergina pasakoja, kad visus tris pažinojo seniai. „J. Dryžakas mane išprievartavo ir paklausė to kito: „Ar nori?“ Tas atsakė: „Taip.“

Reikalas tas, kad per pastaruosius keletą metų nutiko du labai panašūs įvykiai. Skirtumas tik tas, kad Irina liko gyva, o kitos merginos – ne. Kiekvieną kartą mentai areštuodavo kelis ar keliolika vyriškių, vykdavo tardymas, kurio metu vienas kitas įtariamasis „pasikardavo“ ar „susiluošindavo“, kol galų gale vienam iš jų būdavo skiriamas nuosprendis. Tai byloja niūrią tiesą, kad rankas galimai susitepę ir teisėjai. Gyventojai jautė, kad sėsdavo nekaltas, ir buvo pradėję samprotauti, ar nebus įsisukęs maniakas. Beje, įdomus faktas: prieš trejus metus sumuštą, išprievartautą, nužudytą penkiolikmetę Vitą Jakoveckają aptiko tas pats leitenantas D. Poliščiukas. Prisiminkim Irinos kruvinojo vakaro pabaigą: vyriškiai sugrįžo į nusikaltimo vietą. Klausimas: ko? Gal pasirūpinti nukentėjusiąja?

Toliau dar daugiau. Miestelio gyventojai prabilo apie kankinimus, vykdytus tardymo izoliatoriuje. Apie areštus ir sulaikymus be jokių kaltinimų, apie moteris, prievartaujamas per tardymą, apie suluošintus vyrus ir vieną po tardymų išprotėjusią moteriškę.

Taigi kodėl miestelis sukilo? Pirma, jie norėjo užstoti Iriną, nes ji buvo jų bendro likimo dalis. Antra. Matyt, Dryžakas ir Co jau seniai visiems strigo giliai gerklėje. Trečia, miestelis išsigando, kad jo laukia tas pats scenarijus: kaip visada, nenuspėjami areštai, „atsitiktiniai“ pasikorimai kamerose, mirtys per tardymą, sumušti inkstai ir galų gale eilinis nuteistasis.

Lvove, Dnepropetrovske, Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose įvyko masiniai gyventojų piketai, nukreipti prieš teisėsaugos institucijų kriminalinius veiksmus ir savivalę. Žmogaus teisių gynėja Tatjana Montjan sako, kad panašūs įvykiai dėjosi ir prieš šešerius, ir prieš dešimt metų. „Kas iš to, kad tuo metu buvo kitas ministras, jei sistema ta pati? Kas gali nubausti S. Mačalką? Niekas nenori, kad jis išsižiotų ir išduotų visą sistemą. Tokia situacija yra visoje Ukrainoje“, – pabrėžė T. Montjan.

P. S. Vienas iš tardymo ypatumus patyrusių vyriškių pasakojo, kad jam viela surišo rankas už nugaros, apipylė vandeniu ir užmovė maišą ant galvos. Aš klausiu: „Ar čia gestapas?“ Milicininkai atsakė: „Tai ne gestapas, tai Ukrainos milicija.“ Ir įjungė elektrą.

Parengė Alicija Žukauskaitė

Šioje liūdnoje istorijoje yra vienas labai svarbus ir pozityvus aspektas: visuomenės protestas. Vienintelė galima mentų klestėjimo terpė – užguiti, įbauginti žmonės. Nesvarbu kur: sovietinėje erdvėje ar posovietinėje, Bolivijoje ar Ukrainoje. Akivaizdu, kad tvarka teisėsaugoje yra tiesiogiai proporcinga visuomenės pilietiškumui. Ir mums, Lietuvos piliečiams, prieš akis dar daug sunkių darbų.