Teismas užvertė V. Pociūno bylos paskutinį puslapį, o istorija?

Vilniaus apygardos teismas trečiadienį paskelbė, kad palieka galioti Generalinės prokuratūros priimtą nutarimą, kuriuo konstatuota, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko Vytauto Pociūno mirtis Baltarusijoje nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pasekmė. Po nutartimi yra formuluotė, kad ji galutinė ir neskundžiama.

Gegužės 10 dieną Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas buvo nusprendęs panaikinti Generalinės prokuratūros prokuroro sausio 31 dieną priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl V. Pociūno galimo tyčinio nužudymo. Ir šią nutartį aukštesnės instancijos teismas panaikino.

Tai reiškia, kad padėtas taškas V. Pociūno istorijoje. Per tuos tyrimo metus mes taip ir nesužinojome atsakymų į pagrindinius klausimus - kaip ir kodėl žuvo V. Pociūnas? Liko ir daugybė kitų klausimų, kurie taip ir nesulaukė atsakymų.

Pavyzdžiui, kodėl po pulkininko žūties buvo skleidžiamos versijos, kad jis įkaušęs lipo ant palangės atlikti gamtinių reikalų ir taip iškrito pro langą, kad bendravo su prostitutėmis, kurios jį apnuodijo, kodėl su tuomete VSD vadovybe intymiai bendravusi žiniasklaida kurpė purvinas istorijas, ciniškai terorizuodama artimiausius žuvusiojo žmones? Kadangi sveikas protas negalėjo suvokti, kaip patyręs žvalgybininkas sugebėjo iškristi pro langą, pasirodė šios versijos, kurias skleidė buvusios velionio darbovietės VSD vadovybė per sau palankią žiniasklaidą.

Kodėl prokurorą Justą Laucių, paskelbusį išvadą, jog V. Pociūno žūtis buvo nelaimingas atsitikimas, VSD apdovanojo 2-ojo laipsnio „Nuopelnų kryžiumi”? Kodėl buvęs premjeras Gediminas Kirkilas sudarė visuomeninę komisiją V. Pociūno žūties aplinkybėms tirti, o jos darbas buvo imituojamas? Kodėl Generalinė prokuratūra oficialiai nekėlė nužudymo versijos?

Teismo sprendimas priimtas, tačiau retas žmogus šalyje tiki prokurorų išvada, jog V. Pociūno žūties priežastis yra nelaimingas atsitikimas, bet taip pat retas tiki, kad tiesa kada nors paaiškės... Šis netikėjimas reiškia, kad gyvename „teisinėje” valstybėje, kur teisėsaugai nė motais, ką mano apie vieną ar kitą „nelaimingą atsitikimą“ jos žmonės.

V. Pociūno žūtis tapo sukrėtimu mūsų valstybės gyvenime. Tačiau atrodo, kad po jos nepadarytos jokios rimtesnės išvados. Štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) atliko VSD veiklos tyrimą, kurio išvadoje pasakyta: „...iš artimai bendravusių su V. Pociūnu asmenų liudijimų galima daryti išvadą, kad rimto darbo Gardine V. Pociūnui nebuvo, jis pats tai vertino kaip priverstines atostogas.“

VSD buvo sudariusi komisiją, bet ji pareiškė negalinti nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. Pociūno žūties ir jo pareigų, susijusių su VSD veikla, nes Generalinė prokuratūra dar nėra pateikusi vertinimo, ar buvęs saugumo karininkas žuvo dėl nusikaltimo. Taip pat tarnybinio patikrinimo išvadose buvo kartojama, kad 2006 metais V. Pociūnas Baltarusijoje dirbo kaip Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas ir jokių VSD užduočių nevykdė.

Vargais negalais pasitraukė VSD direktorius Arvydas Pocius, bet ir toliau ten ilgai dar dirbo Darius Jurgelevičius, kuris pagrasino: „Ir jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, tai ten išlįs tokių dalykų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės.“ O prieš tai stengėsi, kad V. Pociūnas netektų VSD valdybos, kuravusios transporto ir energetikos sektorių, viršininko pareigų.

Normalioje valstybėje po panašaus, kaip NSGK, tyrimo lėktų aukštų pareigūnų galvos, o čia buvo olimpinė ramybė, Seimo prašytos analitinės pažymos taip ir nebuvo pateiktos susipažinti parlamentarams. Po truputį vėrėsi vaizdas, kad šalyje milžinišką ir neteisėtą įtaką turi niekieno nerinktų asmenų grupė, vadinamieji valstybininkai.

Žuvusysis po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Tai yra viešai pagerbtas, tad to visiems turėjo pakakti...

Tačiau vis tie nelemti klausimai kamuoja. Kodėl, likus maždaug pusantro mėnesio iki žūties, V. Pociūnas pasakė frazę: „...daugiau netylėsiu ir padarysiu, kad visi viską žinotų...“? Ką jis žinojo? Kodėl tai pasakęs žmogus žūva neaiškiomis aplinkybėmis?

Kad V. Pociūnas kažkam kliuvo, liudija ir ši našlės Liudvikos Pociūnienės papasakota istorija: „Jau gerokai sutemus Vytas iš Gardino važiavo namo. Vienoje siauroje kelio vietoje palei poligonus jo automobilis atsidūrė greta vilkiko, vežančio gelžbetonio ritinius. Dažniausiai tokie sunkūs kroviniai vežami net nepritvirtinti prie platformos. Ar galite įsivaizduoti, kad toks ritinys imtų ir šiaip sau nuo jos nuriedėtų? O tąkart vienas nuriedėjo ir vos neprispaudė pro šalį važiuojančio Vyto automobilio. Vyrą išgelbėjo greita reakcija. Vilkikas, pametęs krovinį, nudūmė kaip niekur nieko, net nestabtelėjo. Šis įvykis Vytą labai sukrėtė.“

Tokios istorijos svarbios, pasirodo, tebūtų amerikietiškų detektyvinių serialų tyrėjams. Kaip ir bylos medžiaga, kad velionio panagėse yra užsilikusios ne jo paties drabužių dalelės, rasti DNR pėdsakai, kurie nepriklauso Lietuvos konsulato žmonėms – konsului Dainiui Trinkūnui ir vairuotojui, su kuriais jis tą vakarą bendravo.

Akivaizdu, kad po V. Pociūno žūties į paviršių išplaukė daug purvo, kad yra klausimai, kurių neturėtų būti, kad labiau gelia, nei palengvėja. V. Pociūno žūtis tapo sukrėtimu mūsų valstybės gyvenime, tačiau atrodo, kad po jos nepadarytos rimtesnės išvados. Nenuostabu - kol žmonės, kurie darė viską, kad niekas šioje istorijoje nepaaiškėtų, liks įtakingi, tol naivu tikėtis kokių nors poslinkių mūsų valstybėje.

Teismas užvertė V. Pociūno bylos paskutinį puslapį, bet ar istorija ir mūsų atmintis jį užvers?