„The National Interest“: ar Putino 2007 metų Miuncheno kalba išpranašavo Ukrainos krizę?

NATO šalių vyriausybės ir Vakarų masinės informacijos priemonės labai nerimauja dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino reikalavimų, kad NATO suteiktų saugumo garantijas  tam tikrais klausimais. Keista, bet tiek Maskvos pozicijos turinys, tiek ir tonas, atrodo, nustebino oficialius JAV ir NATO asmenis. Tačiau požymiai to, kad Rusijos lyderiai yra sunerimę ir pasipiktinę didėjančiu NATO įsiskverbimu į Rusijos saugumo zoną, kaupėsi daug metų. Iš tikrųjų, Borisas Jelcinas skundėsi dėl pirmojo NATO plėtros etapo, kuris 1998 metais atvedė į aljansą Lenkiją, Čekiją ir Vengriją. Maskvos prieštaravimai darėsi vis garsesni ir atkaklesni sulig kiekviena kita provokacija.

Ypatingai griežtas perspėjimas nuskambėjo Putino kalboje kasmetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje 2007 metų kovo 10 dieną. Jis tiesiai nusitaikė į tokią populiarią XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Jungtinėse Valstijose idėją, jog tarptautinė sistema tapo vienpole, o Vašingtono galia – neginčijama. „Kad ir kaip būtų dailinamas šitas terminas, praktiškai jis galiausiai reiškia tik viena: tai vienas valdžios centras, vienas jėgos centras, vienas sprendimo priėmimo centras. Tai vieno šeimininko, vieno suvereno pasaulis.“

Putinas ryžtingai atmetė šį modelį. Netiesiogiai nurodydamas į JAV vadovaujamas karines intervencijas Balkanuose ir Irake, jis pareiškė: „Šiandien mes stebime beveik niekuo nesulaikomą, hipertrofuotą jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose, karinės jėgos, jėgos, bloškiančios pasaulį į vienas po kito einančių konfliktų bedugnę.“ „Ir tai, aišku, labai pavojinga, - tęsė Putinas. – Ir veda prie to, kad jau niekas nesijaučia saugus. Aš noriu tai pabrėžti: niekas nesijaučia saugus!“

Tačiau būtent tada, kai jis perėjo nuo tokių bendrų pastebėjimų prie Rusijos ir NATO santykių svarstymo, Putino prieštaravimai ir perspėjimai pasidarė ryžtingi. "NATO dislokuoja savo priešakines pajėgas prie mūsų valstybės sienų, o mes niekaip nereaguojam į šiuos veiksmus." NATO plėtra, pareiškė jis, "yra rimtas provokuojantis faktorius, mažinantis abipusio pasitikėjimo lygį. Ir mes turime teisę paklausti: prieš ką nukreipta ši plėtra? Ir kas nutiko tiems patikinimams, kuriuos Vakarų partneriai davė po Varšuvos sutarties panaikinimo?"

Po savo kalbos Putinas sulaukė priešiškų klausimų ir pastabų škvalo. Vienas konferencijos dalyvis iš Vokietijos sakė: "Jūs teigiate, kad NATO plėtra yra pavojinga Rusijai. Jūs pripažįstate, kad plėtra - tai faktiškai ne plėtra, o demokratinių valstybių, kurios nori eiti tokiu keliu, apsisprendimas? Ir kad NATO nepriima valstybių, kurios nepareiškia tokio noro? Jūs galėtumėte pripažinti, kad NATO plėtros dėka rytinės sienos tapo patikimesnės, saugios." Toliau jis tvirtino: "Tai stabilizuoja kaimynus", turėdamas omenyje, kad NATO plėtra iš tikrųjų bus naudinga užtikrinant visų Rytų Europos šalių, įskaitant Rusiją, saugumą. Tokie nemokšiški komentarai atspindėjo oficialią NATO vyriausybių poziciją, jog aljanso plėtra nebuvo nukreipta prieš Rusiją.

Putino požiūris akivaizdžiai buvo kitoks. „Kas dėl demokratijos ir NATO plėtros. Skirtingai nuo Jungtinių Tautų Organizacijos, NATO – ne universali organizacija. Tai pirmiausia karinis-politinis blokas - karinis-politinis!“ Negana to, jo būgštavimai ir prieštaravimai siekė toliau už paprastą NATO plėtrą. Jo dideli įtarimai pasireiškė, kai jis paklausė: „Kodėl, vykdant plėtrą, reikia būtinai kurti karinę infrastruktūrą prie mūsų sienų?“

Žvelgiant atgal, galima pasakyti, kad tai buvo paskutinė galimybė išvengti naujojo šaltojo karo tarp Vakarų ir Rusijos. Tačiau oficialūs JAV ir NATO asmenys tik išreiškė susirūpinimą dėl neva karingo kalbos tono, kuris, jų nuomone, nebuvo palankus širdingiems Rytų ir Vakarų santykiams.

Putino Miuncheno kalba tapo svarbiu diplomatiniu perspėjimu JAV ir jų sąjungininkams, kad Rusijos kantrybė baigėsi. Tačiau paskesniais metais Vakarų (ypač Amerikos) lyderiai dar daug kartų nestabdė degant raudonai šviesai. Akiplėšiškiausia provokacija, nepaprastai padidinusi įtampą, buvo šokiruojančiai įžūlus kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus 2013-2014 metais siekiant nuversti išrinktą prorusišką Ukrainos prezidentą. Nuo tol situacija nenumaldomai blogėjo, nes Vašingtonas tiekia Ukrainai ginklus ir elgiasi su šia šalimi kaip su kariniu klientu.

Putino Miuncheno kalba tapo pirmu aiškiu įspėjimu apie rimtas problemas, kurios gali kilti, jeigu Vakarai neatsisakys savo vis agresyvėjančios pozicijos Rusijos atžvilgiu. Ir paskutiniai Kremliaus reikalavimai dėl saugumo garantijų ir NATO pajėgų atitraukimo nuo Rusijos sienų gali tapti paskutiniu perspėjimu. Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai varo Rusiją į kampą, ir tai be galo neprotinga, jeigu tikslas yra išvengti karo su gerai ginkluota didžia valstybe.

Šaltinis: nationalinterest.org