11 netikėčiausių Lietuvos muzikos albumų (audio, video)

Art is making something out of nothing and selling it. (Menas – tai kai darai kažką iš nieko ir tai parduodi.)

Frank Zappa (1940–1993)

Kodėl 11?

Šiuolaikinės populiariosios muzikos (kurią galima parduoti, kaip išaiškino genialusis Frankas Zappa) pasaulyje įprasta sudarinėti topus, muzika vis dar skirstoma į underground pasaulio chtoniką bei tas, kurios dainuoja papais, ir šiek tiek geresnę muziką, apsimetančią, pavyzdžiui, roku (žr. internete „Andrius Mamontovas“ ir suprasite, apie ką aš). Yra ir marginalų – Minedas, Radži, Rytis Cicinas. Jie kažkam dėl kažkokių priežasčių patinka.

Vis dėlto topų dešimtukai, dvidešimtukai, keturiasdešimtukai turi savo istoriją ir priežastį, kodėl skaičius baigiasi nuliu, o ne, tarkime, vienetu, kaip kad bus šioje apžvalgoje.

Čartai (charts) – muzikinių kūrinių rikiavimas pagal atneštą pelną – pirmąsyk sudaryti 1940 m. liepos 20 d. JAV žurnale „Bilboard“. Plokštelių (LP) čartai pradėti publikuoti Jungtinėje Karalystėje leidžiamame žurnale „New Musical Express“ 1952 m.

Tuomet prasidėjo formato ieškojimas. „Music Week“ siūlė „Top 75“, BBC – „Top 40“, vėliau ir „Top 100“. Jungtinės Karalystės singlų čartai pradėti kurti 1969-aisiais. Bene labiausiai pasaulyje išgarsėjo produktas, rodytas per BBC1 televiziją 1964–2006 m., žinomas kiek anekdotiniu tapusiu pavadinimu Top of the Pops. Ši ilgiausiai gyvavusi muzikinė programa (pasirodė 2 214 jos dalių) buvo sukurta BBC prodiuserio Lorno Alaistairo Johnnie Stewarto (1917–2005).

Lietuvos topų kūrėjų – pirmųjų diskžokėjų Edmundo Žalpio (jis – pirmosios tokios knygos Baltijos šalyse ir antrosios TSRS „Diskotekos ABC“, Vilnius: Šviesa, 1986, autorius), Gintauto Babravičiaus, Margaritos Starkevičiūtės, Romualdo Volodkos, Vytauto Damašiaus, Laimonto Lainiaus Diniaus, Remigijaus Valinto, Arno Klivečkos, Andriaus Kairio, Dzintros Varžgalienės, Huberto Grušnio (1961–2006), Rimanto Astrausko, kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus (jis vedė muzikos ir pokalbių laidą „Kontrapunktas“), Kazimiero Šiaulio – dėka gimė laikraštis „Publika“, žurnalas „Melomanas“, konkursas „Debiutai“, LTV laidų ciklas „Metronomas“, diskotekų festivalis „Nuo šeštadienio iki šeštadienio“ bei legendinė tapusi K. Šiaulio vesta laida „Estrados orbitoje“ (1986–1991). „Startavus laidai, netrukus sumaniau populiariausių dainų dešimtuko rinkimų konkursą „Jaunimo estrada“, kuris truko dešimtį metų (1987–1996 m., – M. P.). „Estrados orbitoje“ buvo transliuojami 1987–1989 m. žiūrovų išrinktų geriausių lietuviškų pop ir roko grupių dainų Top 10“, – pasakojo K. Šiaulys (knyga „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“, 2011, p. 184–187).

Pirmasis „Jaunimo estrados 87“ konkursas įvyko 1988 m. sausio 29–31 d. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, jame apsilankė apie 25 000 žiūrovų, buvo užpildyta 2 091 anketa (video). „Jaunimo estradoje 87“ dalyvavo 15 grupių, kurios atliko po dvi dainas – „Tigro metai“, „Studija“, „Plackartas“, „Veidrodis“, „Horoskopas“, „Ramybės skveras“, „Sekmadienis“, „Faktas“, „Coda“, „Rondo“, „Kardiofonas“ ir kt. „Jaunimo estrados“ renginių vedėjai – A. Klivečka (jis buvo ir pirmojo renginio vedėjas), Audrius Giržadas, Nėrius Pečiūra (geriau žinomas kaip Lietuvos pankų tėvas Atsuktuvas).

Pirmąja, 1987 m. populiariausia metų daina Lietuvoje išrinkta roko / post-punk grupės „Kardiofonas“ sukurta „Kalėdų eglutė“. Tarp popmuzikos tuo metu į lietuviškus topus patekdavo daug roko stilistikos dainų, pvz., L. Diniaus („Rondo“) „Dervišas“, grupių „Faktas“, „Ramybės skveras“, „Poliarizuoti stiklai“, „Veidrodis“, „Non stop“, „Vairas“, SSG, „Airija“, „Juodos rožės“, „Lemon‘s Joy“.

Prisiminus nostalgiškus Lietuvos muzikos laikus, kai net topuose karaliavo ne pigus popsas, norisi gerbiamiems skaitytojams pateikti ir kiek kitokį topų formatą (pirmasis ekspertai.eu netikėčiausių muzikos albumų 11-tukas – tai Top 10 + 1 ypatingas albumas), ir kuo įvairesnės stilistikos muziką, šiais laikais pasiekiančią mus ne tik per radijo ir televizijos stotis, kasetes (MC) ir plokšteles (LP), kurios tapo retenybe ir melomanų džiaugsmu, kompaktines plokšteles (CD), vaizdo / multimedia diskus (DVD) bei internetu.

1 vieta

Nėra nieko sunkiau, kaip, nesiremiant išsamia skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų apklausa, sudaryti topą. Tačiau atspirties tašku šiuo atveju pabus išsamus bendravimas su Lietuvos muzikantų ir melomanų bendruomene socialiniuose tinkluose (ypač „Facebook“), kuriuose gausu įvairiems muzikos stiliams skirtų grupių, vienijančių nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Be to, nors šis topas ganėtinai subjektyvus (2013-aisiais pasirodė išties daug gerų muzikos albumų, tačiau neapsunkinsiu skaitytojų 40-tuku ar 100-tuku), jį sudarant remtasi ne tik socialiniuose tinkluose aktyviai dalyvaujančių žmonių nuomonėmis ir diskusijomis, bet ir vieša bei privačia informacija, su kuria per šiuos metus teko susidurti.

Pirmąją vietą netikėčiausių 2013-ųjų muzikos albumų Top 11 nė kiek neabejodamas skirčiau Šarūnui Nakui (gim. 1962 m.). Kompozitorius gerbtinas dėl inovatyvumo, sugebėjimo lanksčiai reaguoti į muzikos aktualijas, tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės įvairių stilių muzikos išmanymo bei sugebėjimo juos pateikti patraukliais XXI a. melomanams būdais. 2013 m. vasarį Vilniaus knygų mugėje Muzikos informacijos ir leidybos centras pristatė net tris Š. Nako leidinius: elektroninės muzikos ir multimedia kūrinį „Ziqquratu“ (CD / DVD, Garsai ir blyksniai) bei akustinį kamerinės muzikos albumą „Žvilgsnis, apakintas Šiaurės“ (CD, Garsai ir blyksniai). Gegužės 1-ąją pasaulį išvydo unikalaus projekto, veikiančio nuo 2011 m., „Secret Thirteen Journal“, podcast įrašas, kuriame Š. Nakas kartu su ukrainiečių kompozitore Ala Zagaikevič (Alla Zagaykevych) pateikė beveik valandos trukmės (post)modernų mix.

Š. Nako muzika pernelyg sudėtinga ir prasminga, kad ją būtų galima apibūdinti keliais sakiniais, todėl paminėsiu tik kelis faktus: minėtuose keturiuose leidiniuose rasime 1985–2008 m. sukurtų opusų, kuriuos atliko solistai, Vilniaus naujosios muzikos ansamblio nariai, 2006–2007 m. muzikos ir vaizdo instaliacijas („Aporija“ ir „Evangelija pagal kalvį Ignotą“) bei 2012 m. performansą „Ziqquratu-3“ (video).

Sutinku su Š. Naku, kad jo kūryba yra nestandartas ir neformatas. Kompozitorius unikalus ir tuo, kad, būdamas itin produktyvus, sugeba savo energiją realizuoti daugybėje projektų, apie kuriuos galima išsamiai pasiskaityti jo tinklalapyje www.modus-radio.com. Ypač įsimintinos radijo laidos apie šiuolaikinę ir lietuvišką muziką „Modus“, „Garsai ir blyksniai“, „Muzikos muziejus“, „Čiurlionio metai“, „Skersvėjai“, „Bacevičiaus laikai“. Š. Nakas – ir pirmojo lietuviško vadovėlio (pirmoji laida – 2001 m.), skirto XX a. klasikinei ir pramoginei muzikai, autorius.

Multimedia kaip viena iš kūrybos išraiškos formų Š. Nakui nesvetima nuo maždaug 2000 m. – kuriami performansai, videofilmai, erdvinės videoinstaliacijos, parodos.

2 vieta

Itin produktyvus šiuolaikinės muzikos (sąlyginai vadinkime ją eksperimentine) kompozitorius yra ir Gintas K (Gintas Kraptavičius, gim. 1969 m.), 2013-aisiais savo lėšomis, Prancūzijos, Portugalijos, Ispanijos ir JAV leidyklose išleidęs 6 albumus bei tapęs „Secret Thirteen Journal“ mix autoriumi.

Apie Gintą K ir vieną šiųmečių albumų – vasario 4 d. pasirodžiusį „Slow“ – ekspertai.eu jau rašė.

Ką šiemet sukūrė eksperimentininkas Gintas K (plačiau apie Gintą K – jo tinklalapyje, apie lietuvišką eksperimentinę muziką – ČIA)? Daug įvairios ir netikėtos muzikos, kurios pats nemėgsta įvardyti stiliais, o ir man vargu ar pavyktų ją įsprausti į kokius nors rėmus, nebent pakartočiau ne kartą minėtus terminus pankrokas (1985–1988 m., grupė „Pesimistai“), industrial (1988–1999 m. išleisti du grupės „Modus“ albumai), microsound, elektrokustinė muzika / akustinė elektronika, glitch, click & cut, noise, minimal, field recordings, musique concrète, abstract, future jazz. Pastaraisiais trimis apibūdinimais vertinamas naujausias Ginto K albumas „Nota Demo“, kol kas naujausias jo nemenkoje diskografijoje, kurią papildo bei paįvairina ir 2012 m. sudaryta kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian Sound Art“, 2012 m. pasirodžiusi kasetė „Gintas K“, dalyvavimas įvairiuose tarptautiniuose projektuose, rinkiniuose, taip pat poetinis-eseistinis kūrinys „Posterezija. Baltasis sąsiuvinis“.

Apie visus Ginto K albumus, kaip ir apie Š. Nako kūrinius, kalbėti sunku, nes tai – muzika ne masėms, neformatas, visuomet netikėta, su draivu. Todėl nesiimu, nebūdamas profesionalus muzikologas, vertinti, kuris iš šiųmetinių albumų – „Ffff“, „Works 2006–2008“, „Nota Demo“, „Peciusd“, „Slow“ ar „Greit“ – yra geriausias.

Vis dėlto būtina paminėti, kad Ginto K albumų konceptualumas (ypač „užsikabinau“ už „Nota Demo“ ir „Greit“) yra vienas svarbiausių ir teigiamiausių jo kūrybos bruožų. Tuo pat metu šis konceptualumas yra taip sunkiai apčiuopiamas, kad kartais niekdariškai atrodo, jog tai muzika, kuriama pačiam sau.

Apie albumą „Greit“ Gintas K asmeniniame susirašinėjime yra teigęs: „Koncepcijos jokios nėra :) Tiesiog muzika“ (2013 04 27).

Apie albumą „Nota Demo“ Gintas K asmeniniame susirašinėjime yra minėjęs, kad albumo pavadinimas esąs žodžių žaismas, t. y. jį reikėtų skaityti kaip „Not a Demo“ (ne demo įrašas).

3 vieta

Uteniškis Audrius Šimkūnas, anksčiau žinomas kaip lietuviško pagoniško metalo (grupės „Poccolus“, „Ha Lela“, „Zpoan Vtenz“) bei ritualinės muzikos projekto „Sala“ kūrėjas, jau kelerius metus pasinėrė į field recordings sritį.

2013-aisiais A. Šimkūnas pavadinimu „Sala“ išleido šiuos albumus: „May I Ask You All For Silence“, „Elemental Installations: Hags‘ Eyes“, „Elemental Installations: Nesbru 1016“, „The Baltic Triangle“, „Tree / Utena“, „Drevinė pušis“ (instaliacija kartu su Jurgita Žvinklyte tarptautinėje meno mugėje ARTVILNIUS‘13), jo kūrinių pasirodė užsienyje leistuose rinkiniuose. A. Šimkūno albumai leidžiami Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, JAV, Rusijoje, Portugalijoje. 

Muziką, kurią kuria (įkurdina) A. Šimkūnas, galima pavadinti telemitišku terminu magick. Tai – unikalus muzikantas, puikiai nusimanantis ir fotografijos bei dizaino srityse, apsiskaitęs eruditas, melomanas ir kinomanas, mylintis gamtą ir šeimą.

4 vieta

Nuo 1996-ųjų gyvuojantys Kauno rokeriai / metalistai (savo stilių jie tituluoja heavy rock) „Mountainside“, anksčiau vadinęsi „Delirium Tremens“, išleidę albumus „Distorted“ (2002) ir „All About Time“ (2007), trečiajame, pasirodžiusiame 2013-ųjų pabaigoje, „Solitary, Poor, Nasty, Brutish and Short“ (įsidėmėtinas unikalus albumo dizainas – CD įdėtas į kartoninę, knygutę primenančią dėžutę, o jo pavadinimas – citata iš filosofo Thomo Hobbeso 1651 m. veikalo „Leviatanas“, kuriame mąstytojas teigia, kad žmogaus gyvenimas yra „vienišas, vargingas, bjaurus, bukas ir trumpas“) smogia tvirtai. Nenuostabu, kad „Mountainside“ apšildė tokius grandus kaip „Dismember“, „Entombed“, „Voivod“. Kauniečių grupės skambesys švarus, stiprus, o dainų pavadinimai patys iškalbingi („Ant mano peties niekas neverks“, „Stokholmo sindromas“, „A passing train awakens the sleeping slayer“ ir kt.).

Apie naująjį albumą grupės vokalistas ir dainų autorius Rytis Bulota sako, kad šis esąs radikaliai kitoks nei ankstesni. Taiklus apibūdinimas – „Mountainside“ skambesys įgijo psychedelic, punk (kai kurie grupės nariai yra groję pankroko grupėse, DIY etika iki šiol išliko ir „Mountainside“ kūryboje), post rock, doom metal ir extreme metal atspalvių.

R. Bulota administruoja ir lietuviškai roko muzikai skirtą interneto svetainę www.mountainrock.lt, o „Mountainside“ gitaristas Šarūnas Bulota nuo 2003 m. organizuoja festivalį „MountainRock“, kurio šūkis – „Rock‘n‘ Roll is our business!“. Surengti jau 7 festivaliai, kuriuose dalyvauja žymios Lietuvos ir kitų šalių roko, metalo, pankroko grupės.

5 vieta

Donatas Bielkauskas (gim. 1977 m.) – vienas iškiliausių Lietuvos muzikantų, derinantis etninę muziką su eksperimentine, elektronine, žinomas kaip projektų, grupių „Donis“, d.n.s., „Gyvata“ kūrėjas. Pirmąjį albumą „Iki žvaigždžių“, primenantį Jeano Michaelio Jarre’o muziką, išleido dar 1995 m.

2013-aisiais pasirodęs „Donis“ albumas „Bars bars“, įrašytas kartu su sūneliu Aisčiu, – vienas lietuviškos muzikos šedevrų. Tiesą sakant, tą patį galima pasakyti apie bet kurį D. Bielkausko kūrinį. Visi jo albumai kruopščiai parengti.

6–10 vietos

Manau, kad būtų nelabai sąžininga tolesnes ekspertai.eu pirmojo netikėčiausių muzikos albumų Top 11 vietas žymėti skaičiais, todėl abėcėlės tvarka surašysiu albumus, kurie padarė itin didelį įspūdį 2013-aisiais, ir visi yra verti dėmesio. Apie juos bei kitus į Top 11 nepatekusius, tačiau dėmesio vertus muzikos albumus ekspertai.eu plačiau parašys atskirai.

Antis „Baisiai džiugu!“

Atika „Dešimt metų vienatvės (nepublikuoti studijiniai įrašai)“

Avaspo „Kraujuojantis okeanas / Ocean is Bleeding“

Darius Čiuta „f1-ed“, „Nt-tmi“, „oro mase“, „TEbe“, „Shed I“, „(G)W(3)“, „Ikzz“ 

Velemara „Abysmia“

11 vieta

Netikėčiausias 2013-ųjų albumas – apeigų folkloro ansamblio „Kūlgrinda“, įkurto 1990-aisiais, narės Žemynos Trinkūnaitės albumas „Devynstygės kanklės – 17 kompozicijų“. Apie unikalų jo skambesį artimu metu skaitykite ekspertai.eu.