Žudyti – pagal šaulišką instruktažą, slėptis – pagal televizorių: COVID-19 dresūros tąsa

Valstybinis transliuotojas LRT, kuriam vadovauja Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, paskelbė analitinį tekstą „Priedangos visą parą: ar Ruginienės raginimą realu įgyvendinti?“.

Jame pasisakė žinomas atsargos majoras Albertas Daugirdas, anksčiau viešai aiškinęs, kokiais metodais „tikrieji patriotai“ okupacijos sąlygomis turėtų neutralizuoti – t. y. žudyti – kolaborantus.

Dabar tas pats A. Daugirdas aiškina, kaip gyventojai turės elgtis prie priedangų ir rūsių.

Simboliška.

Kai kalba pasisuka apie priešų ir kolaborantų „neutralizavimą“, tonas nėra šiaip kietas. Jis egzekucinis: kalbama ne apie teisinę valstybę, o apie fizinio susidorojimo logiką.

Kai kalba pasisuka apie valstybės pareigą apsaugoti savo piliečius, staiga paaiškėja, kad priedangos negali būti visą parą atidarytos, atsakingi asmenys turi jas atrakinti, mokyklos turi žinoti, ką daryti, savivaldybės turi koordinuoti, o gyventojai – būti sąmoningi.

Kitaip tariant, kai reikia pamokslauti visuomenei, kaip ji turės elgtis karo atveju, žodžių netrūksta. Kai reikia užtikrinti elementarų dalyką – kad žmogus pavojaus metu neliktų prie užrakintų durų, prasideda paaiškinimai, algoritmai ir atsakomybės stumdymas.

Dar vienas patarimas gyventojams – klausyti oficialios informacijos, žiūrėti valstybinį transliuotoją LRT, sekti valdžios pranešimus ir elgtis taip, kaip pasakyta.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip įprasta civilinės saugos rekomendacija.

Tačiau šioje atmosferoje, kai viskas pateikiama beveik kaip lojalumo testas, kyla natūralus klausimas: o kas bus su tais, kurie LRT nežiūri ir neklauso? Jie irgi taps nepakankamai sąmoningi? Nepakankamai patriotiški? Gal ir juos kada nors reikės įrašyti į kokį nors „neteisingai besielgiančių“ sąrašą?

Tai ir yra pagrindinė problema.

Lietuvoje vėl formuojamas labai patogus modelis: valdžios ir jai artimos viešosios komunikacijos klaidos permetamos visuomenei.

Ne valstybė nesugeba laiku pasirūpinti priedangomis, raktais, informavimo grandine ir aiškia atsakomybe. Ne institucijos metų metais imitavo pasirengimą. Ne savivaldybės, ministerijos ir civilinės saugos aparatas pramiegojo elementarius dalykus. Kalti, pasirodo, žmonės, mokyklos, nepasiruošę gyventojai, „nesubrendusi visuomenė“.

Labai patogu.

Žmonėms daug metų buvo aiškinama, kad Lietuva pasiruošusi, kad ginamas kiekvienas NATO centimetras, kad valstybė žino, ką daro. Bet vos tik atsiranda konkretus epizodas – dronas, pavojus, priedanga, vaikai, mokykla, raktai – paaiškėja, kad sistema ne tokia jau geležinė.

Vienur informacija ateina pavėluotai, kitur priedangos užrakintos, dar kitur rūsiai paversti sandėliais, o gyventojams lieka instrukcija: būkite sąmoningi, pasiimkite vandens, dokumentus, vaistus, tualetinio popieriaus, klausykite LRT ir eikite į priedangą. Jeigu ji atrakinta.

Tokia valstybės saugumo komunikacija pradeda panašėti ne į pasirengimą, o į visuomenės dresūrą, primenančią kovos su nematomu priešu COVID-19 laikus.

Pirma žmonėms aiškinama, ko jie turi bijoti. Po to – kur jie turi bėgti. Po to – ką jie privalo žiūrėti ir klausyti. Po to – kad jie patys kalti, jeigu nežino, kaip elgtis.

O kai paaiškėja, kad valstybė pati nėra iki galo pasiruošusi, atsiranda gerai žinomi specialistai, kurie paaiškina, jog „reikia mokytis“, „reikia treniruotis“, „reikia koordinuoti“.

Reikia. Tik klausimas – kas visus šiuos metus buvo daroma?

Jeigu valstybė reikalauja iš gyventojo karo sąlygomis elgtis drausmingai, ji pati taikos metu privalo elgtis nepriekaištingai.

Ne skelbti lozungus, ne kurti baimės atmosferą, ne vaidinti pasirengimą, ne aiškinti, kurį kanalą privalu žiūrėti, o užtikrinti labai paprastus dalykus: laiku veikiantį perspėjimą, atrakintas priedangas, aiškią atsakomybę, žinomus raktų turėtojus, realias pratybas ir atsakymą, kas konkrečiai atsako, jei pavojaus metu žmogus lieka gatvėje.

Priedangų problema atskleidė ne gyventojų nepasirengimą, o valstybės imitaciją.

Metų metais žmonėms buvo pasakojama apie pasirengimą, atsparumą, grėsmes ir pažadus ginti kiekvieną NATO centimetrą.

Bet kai reikia elementariausio dalyko – atrakinti duris žmogui, kuriam liepta slėptis, – sistema pradeda aiškinti apie algoritmus, atsakingus asmenis, koordinaciją ir teisingos informacijos vartojimą.

Tai ne pasirengimas karui. Tai popierinė civilinė sauga su televiziniu patriotizmu.

Piliečiams nereikia dar vieno pamokslo, kaip jie turės sėdėti rūsiuose ir ką privalės žiūrėti laukdami pavojaus pabaigos. Pirmiausia valstybė tegul įrodo, kad tie rūsiai apskritai bus atrakinti.

O A. Daugirdo atvejis čia simbolinis: tas pats žmogus vienur aiškina apie fizinio susidorojimo su „kolaborantais“ logiką, kitur – kaip visuomenė turi drausmingai slėptis ir klausyti nurodymų.

Tai jau nebe civilinė sauga. Tai egzekucinio patriotizmo ir privalomo televizoriaus mišinys – televizoriaus, kuris pats dažnai labiau primena propagandinę dūmų mašiną negu patikimos informacijos šaltinį.

Nes valstybė, kuri moka gąsdinti karu, bet nesugeba nei atrakinti priedangų, nei numušti balionų, nei numušti dronų, nei jų po to surasti, ruošia ne visuomenę gynybai, o savo pačios bankrotą – su privalomu televizoriumi fone.

P. S.

Visos naujausios majoro A. Daugirdo instrukcijos, platinamos per valstybinį transliuotoją:



Susiję:

Patarimai, kaip tikrieji patriotai turi elgtis su kolaborantais, sulaukė kritikos