Daug kalbama apie kūrybingumo ugdymą, tačiau neretai tai labiau teoriniai pasvarstymai ar gražūs įrašai ugdymo planuose. Realybėje, deja, kūrybiškumas dažniausiai neugdomas, nes kūrybingi žmonės – tiek vaikai, tiek suaugusieji – nėra „patogūs“. Vaikai vargins savo nesibaigiančiais klausimais, nuolat teks sukti galvą, kuo juos užimti, ką naujo sugalvoti... Kūrybingi auklėtojai „badys akis“ kolegoms ir jiems už nugaros, o kartais ir į akis, bus sakoma: „Ir ko jam / jai dar vis negana? Dirbtų savo darbą ir neieškotų, ko nepametė...“
Kai tenka vadovauti seminarams apie kūrybingumą ar gabių vaikų ugdymą, stebina kai kurių mokytojų nenoras su kolegomis dalytis tuo, ką surado literatūroje, kokias parengė naujas užduotis. Aiškinama, kad įdėta daug darbo, o kiti – tik pasinaudos...
Džiugu, kad yra ir kitokių ugdymo įstaigų, kuriose į neformalias (bet palaikomos vadovybės) grupeles susibūrę mokytojai dalijasi vieni su kitais savo atradimais ir aptaria kilusias problemas. Juk ne veltui sakoma: „Jei aš duosiu obuolį tau, o tu man - abu turėsime po obuolį. Bet jei aš pasidalinsiu idėja su tavimi, o tu su manimi - turėsime po dvi idėjas...“
Norėtųsi paskatinti pedagogus kurti savo kolektyve bendraminčių grupes, kurios susirinktų bent kartą per mėnesį. Šie susitikimai neturėtų vykti visai spontaniškai, neplanuotai. Kaskart galima paskirti vis kitą atsakingą asmenį, kuris vadovautų renginiui, stebėtų, ar kalbama dalykiškai, “netempiant” laiko ir pan. Kas nors kitas galėtų paruošti trumpą (10–15 minučių) pranešimą aktualia tema. Susitikimas neturėtų trukti ilgiau nei pusantros valandos.
Bet kad toks bendravimas, vykstantis be nurodymo iš viršaus, pačių auklėtojų iniciatyva, būtų įmanomas, pirmiausia reikėtų įvertinti, kokia kolektyve atmosfera, ar yra sąlygos kūrybingai dirbti, ar kūrybingumas nėra tik formaliai planuose įrašytas dalykas... Šiam klausimui galima paskirti ir vieną iš susitikimų – ar kolektyve, kuriame dirbame, nėra įsivyravusi atmosfera, „užmušanti“ bet kokį kūrybingumą?
Tad šiame straipsnyje įvardinsime „kūrybingumo žudikus“, kviesdami ugdytojus atvirai ir nuoširdžiai įvertinti, ar tikrai yra sąlygos skleistis auklėtojų kūrybiškumui. Be šito net neverta pradėti kalbos apie vaikų kūrybingumo ugdymą...
Pasitikrinkime, ar nėra atsitikę taip, kad pedagogų kolektyve kūrybinė iniciatyva sunaikinama net nepradėjusi skleistis. Aptarsime veiksmus (būdus), kuriais „užmušamas“ kūrybingumas. Jei bent penkis iš jų pastebėsite savo kolektyve, reikėtų nutarti, kaip to atsikratyti.
1. Niekada nepriimami į darbą geresni už jau dirbančius. Jei kandidato CV labai originalus, jame parašyta apie plačius intelektualius interesus ar meninius gebėjimus, tada ieškoma žmogaus, kuris daro gerą įspūdį ir patraukliai atrodo.
2. Išsišokėliui greitai „parodoma jo vieta”. Svarbiausia – neleisti jam daryti įtakos ir pasiekti, kad daugiau jis net nesiūlytų savo idėjų.
3. Neleidžiama klausti „kvailų“ dalykų, nes “kvaili” klausimai esą „gaišina“ laiką. Jei tokių klausinėtojų atsiranda, jie greitai „nuraminami“, sukritikuojant jų nuomonę, primenant ankstesnes klaidas ar nesėkmes, paprašant tokių idėjų svarstymui skirti asmeninį, o ne „brangų visų“ laiką.
4. Organizuojami tik gerai apgalvoti, tiksliai suplanuoti susirinkimai. Jei kas nors netikėtai pasiūlo idėjų, yra „sutramdomas“ tokiomis pastabomis: „Tai dar niekada ,nesuveikė‘“; „Per brangiai kainuoja“; „Tai jau seniai išbandyta“; „Jei tai būtų teisinga, kiti jau seniai būtų padarę“; „Taip, bet...“; „O kas tai darys?“; „Sudarykime komitetą šiam klausimui apsvarstyti...“ ir kt. Kartais pakanka ir pašaipaus žvilgsnio ar nervingo atodūsio...
5. Beveik nesikalbama apie kolektyvą - kaip jaučiasi jo nariai, kokie vyrauja bendravimo būdai, kaip vadovaujama.
6. Ateities planai pateikiami kuo painiau. Niekada „neišsiduodama“, kas iš tikrųjų ketinama daryti. Planai niekada nekeičiami.
7. Viskas daroma labai rimtai. Nėra vietos ir laiko pajuokavimams ar žaismingumui.
8. Bet kokia iniciatyva nuslopinama. Tiksliai pasakoma, kas ką turi daryti.
9. Vadovai yra sunkiai „prieinami“, kūno kalba nuolatos parodo, kad jų netrukdytų.
10. Niekada nesivadovaujama intuicija ir nuojautomis.
11. Aplinka tvarkinga, bet nuobodi. Vyrauja simetrija, aprangos kodas iš anksto apibrėžtas. Vengiama visko, kas blaško ar išsiskiria iš kasdienės aplinkos.
12. Labiausiai vertinami mažiausiai kūrybingi ir labiausiai prisitaikantys žmonės. Jie apdovanojami, pagiriami, turi „nerašytų“ privilegijų.
13. Jei kas nors siūlo idėją, pasakoma, kad ji netinkama. Jei bandoma įrodyti, kad tinkama - teigiama, kad pavojinga. Jei atsakoma, kad saugi - atkertama, kad nepaklausi. Jei bandoma įrodyti, kad paklausi - pareiškiama, kad jos apsvarstymui bus sukurtas komitetas. Tai vienas patikimiausių būdų galutinai sužlugdyti idėją.
14. Jei iš principo ir pritariama idėjai, jos autorius nesulaukia jokio grįžtamojo ryšio, nėra palaikomas ar įvertinamas.
15. Kolektyvo diskusijos apie inovacijas, kūrybingus ar rizikingus sprendimus tuoj pat nuslopinamos ir nepriimamos.
16. Neskatinama dalyvauti kūrybingumo ugdymo seminaruose, vengiama aptarinėti naujas idėjas, nesiūloma skaityti knygų apie kūrybingumo ugdymą arba kolektyvas tam priešinasi.
17. Jei institucija, kurioje dirbate, žlunga (lieka vis mažiau vaikų, nes tėvai pasirenka kitus aplinkinius darželius ir skundžiasi, kad atžalos nenori čia eiti, vyksta nuolatinė darbuotojų kaita), administracija kaltę suverčia mažėjančiam gimstamumui, infliacijai, blogai ekonominei padėčiai, neva neetiškiems ir neišsilavinusiems tėvams ar peikia kaip netinkamus Švietimo ir mokslo ministerijos planus...
Šaltiniai:
1. Grakauskaitė-Karkockienė D. Kaip tapti kūrybišku mokytoju? Žvirblių takas: specialus periodinis leidinys, skirtas ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui. 2004, Nr. 3, p. 2–7.
2. Grakauskaitė-Karkockienė D. Kur dingsta Kodėlčiukai? Kūrybiškumo ugdymo pagrindai. Vilnius: Logotipas, 2006.
3. Michalko M. 24 ways to kill creativity // Prieiga per internetą