4 500 km pėsčiomis įveikusio režisieriaus J. V. Tūro kelionė vis dar tęsiasi

„Daug žmonių po filmo prieina prie manęs ir dėkoja, kad išdrįsau. Jie nori žinoti, kodėl išėjau į tokią kelionę. Tiesą sakant, kelionė vis dar tęsiasi... Stebuklas po stebuklo. Gimė trečia dukra Ema. Kelionė tęsiasi. Vėl ir vėl kalbu, prisimenu, galvoju, apmąstau, ką ji davė ir duos“, – sako filmo „Sapnuoju, kad einu“ režisierius Jokūbas Vilius Tūras. Kino festivaliuose sausakimšose salėse rodytas filmas šį savaitgalį pradeda kelionę po Lietuvos kino teatrus.

Šį šeštadienį filmas bus rodomas Vilniaus kino teatre „Skalvija“, nuo kito savaitgalio – „Pasakoje“, o vėliau aplankys Kauną, Panevėžį ir kitus miestus.

Į kelionę po Lietuvą filmas išvyksta, nes sulaukė šalies kino bendruomenės įvertinimo. „Sapnuoju, kad einu“ – nominuotas trims Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė 2013“ – geriausio ilgametražio dokumentinio filmo, metų režisieriaus ir filmo scenarijaus.

„Šis unikalus filmas-portretas nepalieka abejingų nei žiūrovų, nei kritikų. Nepriklausomai nuo amžiaus ar tautybės. Filmas sulaukė nuoširdžių ovacijų ir pasaulinėje filmo premjeroje Kotbuso kino festivalyje, ir Lenkijos mieste Bydgoščiuje, ir Lietuvoje vykusiuose kino festivaliuose. Žiūrovai pasiilgo nuoširdžių kelio filmų“, – teigia filmo prodiuserė Rasa Miškinytė.

„Sapnuoju, kad einu“ – tai įkvepianti režisieriaus 4 500 kilometrų piligriminė kelionė nuo savo buto durų Vilniuje iki Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos katedros. Pėsčiomis, bet kokiu oru, dieną ir naktį, kertant Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, o Prancūzijoje ir Ispanijoje įsiliejant į Šv. Jokūbo kelią. Filmo istorija prasideda 2010 metų sausio 5-ąją, kai J. V. Tūras užrakina buto Vilniuje duris, palikęs namuose žmoną ir vos kelių mėnesių kūdikį. 

„Eidamas jaučiausi lyg žemės palydovas, paleistas į kosmosą. Lyg ir viskas čia pat, bet kartu neįveikiamai toli. Ši septynių mėnesių kelionė buvo savotiška mokykla. Vieniems ten  praleistas laikas beprasmiškas, kitiems – laisvės išraiška ir svajonė“, – žiūrovų įspūdžius prisimena J. V. Tūras.

Jo teigimu, nepriklausomai nuo trukmės ir maršruto, žmogų pakeičia bet kuri kelionė, bet ne taip, kad požiūris ir įsitikinimai apsiverstų kardinaliai. „Ši kelionė mane nuramino ir užgrūdino. Tai banalu, bet po kelionės ėmiau labiau pasitikėti savimi, žmonėmis. Išmokau džiaugtis tuo, kas yra, ir nepulti į neviltį dėl to, ko nėra“, – apie unikalaus žygio poveikį pasakoja filmo „Sapnuoju, kad einu“ režisierius.

Keičiantis metų laikams, šalims, žmonėms ir aplinkai, J. V. Tūro kelionėje buvo visko – ir atgailos, ir kasdienių pokalbių su Dievu ar su pačiu savimi. Į filmą pateko tik svarbiausi išgyvenimai, kruopščiai atrinkti gamtos vaizdai, įsimintiniausi susitikimai.

Pasak režisieriaus, į pusantros valandos filmą nepateko 205 dienos. „Manau, kad tai, kas žiūrovui yra kaip sapnas žiūrint filmą, man yra prisiminimai viso to, kas į filmą nepateko“, – svarsto „Sapnuoju, kad einu“  herojus ir autorius.

Paklaustas, kokiai publikai skirtas šis filmas, J. V. Tūras atsako trumpai: „Svajokliams“. Ir priduria: „Tiems, kam patinka kelio filmai, pikantiškos kitų žmonių gyvenimo detalės. Žinau, kad filmas privers susimąstyti visus nuo 16 iki 100 metų. Ir vyrus, ir moteris.“

Su filmo žiūrovais režisierius susitiks rytoj, šeštadienį, kino centre „Skalvija“, kur pristatys „Sapnuoju, kad einu“ ir atsakys į žiūrovų klausimus.