Nuo 2013 m. lapkričio 21 d. prasidėję vadinamieji Euromaidano protestai Ukrainoje suskaldė nemažą dalį ir šios, ir kitų šalių gyventojus į dvi dalis: provakarietiškus ir prorusiškus, pranešė globalpost.com.
Tiesa, šis amerikiečių žiniasklaidos organas nekalba apie Ukrainos patriotus, kurie norėtų nepriklausomos nuo jokios sąjungos šalies.
Situaciją pakeisti gali ir žibalo į ugnį įpylę provakarietiški ukrainiečiai, kurie sutiko su JAV planu keisti valdžią Ukrainoje.
Tinklalapio globalpost.com manymu, egzistuoja bent septynios priežastys, kodėl Ukraina reikalinga Rusijai:
1. Trečdalį dujų Europos Sąjungai tiekia Rusija. Pusė jų keliauja per Ukrainos dujotiekį.
Ukraina taip pat yra didelė Rusijos dujų vartotoja, todėl santykių su ja pagerinimas užtikrintų Rusijai dar geresnį priėjimą prie Europos dujų rinkos.
2. Rusijai Ukraina yra tartum mažoji sesė.
Dar Rusijos imperijos (1721–1917) laikais Ukraina vadinta „Mažąja Rusija“. Po maždaug šimto metų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vartoja tą pačią carų leksiką. Pavyzdžiui, 2009 m. Ukrainą jis pavadino „Mažąja Rusija“, cituodamas baltagvardiečių generolo Antono Denikino (1872–1947) dienoraščius.
Ukrainos pavadinimas etimologiškai kildinamas iš „pakraščio“ (senąja rytų slavų kalba nuo XII a. Ukraina vadinta Oукраина, „pasieniu (tarp Rusios ir kitų žemių), pakraščiu“), kitaip tariant, Maskva ją traktuoja ne daugiau kaip vasalę.
3. Be Ukrainos negalimas Eurazijos Sąjungos egzistavimas.
2005 m. V. Putinas Tarybų Sąjungos žlugimą yra pavadinęs „didžiausia geopolitine katastrofa XX amžiuje“. Nuo 2011 m. Rusijos kartu su Armėnija, Baltarusija, Kazachstanu, Kirgizija, Tadžikistanu ir kitomis šalimis kuriamai Eurazijos Sąjungai Ukraina padėtų tapti galingu ekonominiu ir politiniu bloku, kurio centre vėl atsidurtų Maskva.
4. Rusijoje manoma, kad Rusijos ir Ukrainos istorija yra neatskiriama.
Rusijos istorija neatsiejama nuo Ukrainos istorijos, nes dabartinė Ukrainos sostinė Kijevas – Rusijos civilizacijos ir stačiatikybės lopšys.
Nuo V a. egzistuojantis Kijevas 882–1283 m. buvo Kijevo Rusios sostinė.
5. Rusija Ukrainą vadina savo įtakos zona.
1813–1907 m. vykusi Rusijos ir Britanijos kova dėl dominavimo Centrinėje Azijoje, vadinta Didžiuoju Žaidimu, atgimė po šimto metų.
Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas Ukrainą pavadino Maskvos, o ne Europos Sąjungos privilegijuotų interesų zona.
6. Daugelis ukrainiečių tebekalba rusiškai.
Nors valstybinė Ukrainos Respublikos kalba – ukrainiečių, trečdalis šalies gyventojų (daugiausia – pietinėse ir rytinėse jos dalyse) yra etniniai rusai. Patys ukrainiečiai rusų kalbos, artimos ukrainiečių kalbai, taip pat nėra pamiršę.
7. Rusija bijo revoliucijų.
2013 m. lapkričio 21 d. prasidėjusius protestus Ukrainoje Rusija vertina kaip galimą revoliuciją. Yra pagrindo manyti, kad tai tiesa. 2003 m. lapkritį Gruzijoje Rožių revoliucijos metu buvo nuverstas tris dešimtmečius šalį valdęs prezidentas Eduardas Ševardnadzė (gim. 1928 m.), šalis pasuko vakarietišku keliu. 2004–2005 m. Ukrainoje įvyko Oranžinė revoliucija, kurios metu laimėjo taip pat provakarietiškas politikas Viktoras Juščenka (gim. 1954 m.), jis šalį valdė iki 2010 m. vasario 25 d. 2005 m. Tulpių revoliucijos metu valdžia pasikeitė ir Kirgizijoje.
Kremlius apkaltino Vakarų valstybes, kad šios organizavo ir rėmė „spalvotąsias“ revoliucijas ir toliau ketina tai daryti, norėdamos pagrobti didžiulius Rusijos energijos resursus.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]