Ačiū jums, kad atnešėte, išsaugojote ir perdavėte mums – jaunajai kartai šią laisvę

Skautės Justinos Lukaševičiūtės kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Jūsų Ekscelencija Dalia Grybauskaite, Prezidente broli Valdai Adamkau, Prezidente Landsbergi, gerbiamieji svečiai, gerbiamieji parlamentarai, gerbiamieji Laisvės kovotojai ir, svarbiausia, mano broliai ir sesės, lietuviai ir už Lietuvą kovoję.

Man yra didelė garbė stovėti čia ir šioje tribūnoje galėti dėkoti jums už tai, kad galiu stovėti laisvoje Lietuvoje ir kalbėtis su jumis. Kaip mane pristatė, esu skautė. Sausio įvykių metu dar net nebuvau gimusi, tad kalbėti šioje salėje visų pirma nėra mano nuopelnas ir mano darbai. Galiu stovėti čia, priešais jus, pirmiausia dėl jūsų, kurie kovojote už mūsų laisvę, už mano tėvynę. Taip pat dėl judėjimo, dėl skautų, kurie užaugino mane ir suformavo mane kaip asmenybę, mano vertybes ir mano tradicijas.

Esu naujosios kartos atstovė, negaliu dalytis istorijomis apie tai, kaip vyko įvykiai, kaip stovėjau prie laužo ar kažką dariau. Tačiau augau judėjime, kuris pirmiausia išmokė mane, kad laisvė, tėvynė ir Lietuva pirmiausia yra duotybė. Ir niekada negalima priimti jos kaip savaime suprantamo dalyko. Augau su šūkiu ir svarbiausia pavyzdžiu: tarnauti Dievui, tėvynei, artimui. Ir kiekvieną dieną stengtis, kad pasaulis ir mano šalis liktų gražesnė po manęs.

Mano broliai ir sesės skautai buvo mano herojai, užaugino mane, kurie stovėjo kartu su jumis, ir kovojo už laisvę, už mano Lietuvą. Vėliau kiekvieną dieną savanoriškai jie skyrė laiką, kad užaugintų mane, kad šiandien aš žinočiau, suprasčiau ir vertinčiau istoriją, įvykius, darbus ir žmones, dėl kurių šiandien galiu būti čia ir galėčiau jiems dėkoti.

Noriu su jumis trumpai pasidalyti istorija apie skautus, skautų vertybes ir tai, ką mes nuveikėme tuo metu, kai mūsų reikėjo Lietuvai. Per 1991 metų įvykius skautai jungėsi į vienetus ir visoje Lietuvoje stengėsi būti naudingi, kovoti už mūsų šalį. Aš augau su daugybe istorijų, su įvykiais, kas vyko Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir visoje Lietuvoje. Broliai ir sesės, kurie tapo mano herojais, kiekvieną dieną man primindavo, kad tai mano pareiga ir mano teisė ginti ir saugoti šią laisvę. Tačiau šiandien aš noriu pasidalyti istorija, kuri atkeliavo iš Klaipėdos iš brolio Aidėno. Jis man dar vaikui pasakojo, kaip per 1990–1991 metų įvykius vaikai pagal skautišką idėją žaisdami žaidimą (kas jiems atrodė, kaip žaidimas) dieną naktį bėgdavo žaisti prie kareivinių, jie lipdavo ant kalvų, į medžius, slėpdavosi grioviuose, kaip vaikai, linksmais veidais bėgdavo prie karininkų ir klausdavo regis vaikiškų klausimų, o iš tiesų bandė įsiminti detales, žiūrėti, kas vyksta, kas atvyksta, kas išvyksta, kiek žmonių yra. O visą surinktą informaciją, kiekvieną detalę, kiekvieną žvilgsnį perduodavo savo broliams, sesėms, tėvams, vyresniems, kurie galėjo jungtis į kovą ir saugoti valstybę savo kūnu ir dvasia. Tokiu paprastu žaidimu jie kiekvienas stengėsi ir prisiminę skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Beideno–Pauelio (Robert Baden–Powell) mintis, kad kovoti už laisvę, už gražesnį rytojų ir taiką, gali ir turi kiekvienas, mažas ir didelis, pagal savo galimybes.

Ši idėja kilo dar XIX amžiuje, kai R. Beidenas-Pauelis kovojo Afrikoje, tačiau, kai žiūriu į brolius ir seses skautus, į skautijos ir Lietuvos istoriją, negaliu pamiršti, kad vertybės, kurios atsirado prieš kelis amžius, svarbios tokios kaip tėvynės meilė, meilė savo tėvynei, kaip laisvė, keičiantis laikams, keičiantis įpročiams, žmonėms, jaunimui, niekur nedingsta ir išlieka kertinės.

Didžiuojuosi būdama skautu. Taip pat prisimenu, kad būdama skaute ir duodama įžadus, priėmiau kitų brolių ir sesių iškovotą ir perduotą man atsakomybę, saugoti laisvę, kovoti už ją ir kiekvieną dieną daryti pasaulį bent šiek tiek šviesesnį, bent šiek tiek geresnį. Džiaugiuosi, kad galiu savo jėgomis perduoti tai, ką man perdavė kiti, tai, ką perdavėte jūs jaunajai kartai, kad galiu jiems pasakoti apie tai, kas yra laisvė, kodėl yra svarbu kiekvieną dieną priminti jiems, kad tai yra mūsų teisė, pareiga, bet svarbiausia – šventė kovoti ir džiaugtis laisve.

Tik atsikūrus Lietuvai ir skautų judėjimui Lietuvoje, skautus lankė pasaulio atstovai skautai. Tuo metu skautas Žakas, sveikindamas skautus sakė, kad laisvė ir mūsų tradicijos kovoti už ją yra kaip skautiškas laužas. Tam, kad ji pereitų iš kartos į kartą, kad liktų amžinai, mes turime imti ugnį ir dalytis ja, o pelenus palikti istorijai. Vertinti, saugoti, tačiau dalytis ugnimi.

Tad šiandien dėkoju jums – savo broliams ir sesėms, žmonėms, kurie stovėjo tenai, žmonėms, kurie nepamiršta ir kasdien ateina, kiekvienais metais stovi prie laužų ir primena kiekvienam. Ačiū jums, kad atnešėte, išsaugojote ir perdavėte mums – jaunajai kartai šią laisvę, kad galėtume ją saugoti, ugdyti, puoselėti ir dalytis lyg amžinąją ugnį, amžinąją laisvę. Ačiū jums.