Alsėdžiuose lankėsi „Keliaujančios architektūros dirbtuvės"

Liepos 25 d. „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – jaunų savanorių organizuojamas edukacinis projektas – užsuko į Alsėdžių kaimą, esantį Telšių rajone. Ne itin didelis susirinkusių vaikų skaičius iš pradžių šiek tiek nuvylė (pirmą dieną jų buvo vos daugiau nei dešimt), tačiau svetingas sutikimas su gėlėmis ir garuojančia vakariene nuteikė optimistiškai. Vėliau prie dirbtuvių prisijungė daugiau vaikų. Tikros lovos ir karštas dušas taip pat buvo malonus pranašumas, – tai keliaujantys architektai patirdavo ne visuose lankytuose kaimeliuose ir miesteliuose.

Po pirmo susitikimo su vaikais ir ekskursijos po miestelį kaip visada užvirė diskusijos. „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ tikslas – paskatinti vaikus tapti aktyviais savo aplinkos kūrėjais. Siekiant šio tikslo, reikia būti labai lankstiems, nes kiekviename aplankytame miestelyje susiduriama su unikaliomis situacijomis ir kliūtimis. Vaikams aprodžius miestelį, išsakius savo lūkesčius ir papasakojus apie savo laisvalaikį reikėjo sugalvoti, kokių projektų įgyvendinimo imtis. Ko gero, vaikams šiek tiek neįprasta, kad atvažiavę suaugę „dėdės“ ir „tetos“ labiau klausinėja apie jų paprastą kasdienį gyvenimą, nei domisi vaikų aprodytais reikšmingais istoriniais Alsėdžių objektais.

Susipažinus su vaikais ir vieta prasideda pati įdomiausia proceso dalis – bandymas atrasti reikšmingas veiklos kryptis. Labai svarbu tai daryti atsižvelgiant į vaikų išreikštus poreikius bei lūkesčius ir esamą architektūrinį bei urbanistinį kontekstą. Šįkart – Alsėdžiuose – kontekstas tapo ribojančiu veiksniu. Alsėdžių miestelio istorinė dalis yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, saugomas jos planinės struktūros tipas, reljefas, tam tikros perspektyvos, dominantės ir kita. Alsėdžių mokykla kaip tik stovi ant vieno iš saugomų reljefo elementų. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių atsisakyti minties daryti vaikų trokštamus suoliukus ant šlaito šalia mokyklos stadiono.

Labai įdomu, kad pirmą kartą paklausus vaikų, ko jiems labiausiai trūksta juos supančioje aplinkoje, sulaukiama vienų atsakymų, bet labiau įsigilinus į situaciją ir uždavus jiems daugiau ir įvairesnių klausimų išgirstama kitokių atsakymų. Terpėje tarp iš anksto pasiruoštų atsakymų ir spontaniškų pastebėjimų, iškylančių tiesiog draugiškai šnekučiuojantis, atsiranda didžiulė erdvė atradimams, o kartais ir paklydimams, ieškant to geriausio kelio. Turbūt Alsėdžiuose buvo imtasi įgyvendinti tai, kas nebuvo aiškiai žodžiais nusakyta, bet buvo intuityviai jaučiama, kad to trūksta.

Gana reikšmingą dalį laisvalaikio Alsėdžių vaikai ir jaunimas praleidžia sportuodami šalia mokyklos esančiuose aikštynuose. Tačiau tiek aplink mokyklą, tiek prie šalimais esančio mokyklos bendrabučio akivaizdžiai trūko vietų, kur jauni žmonės galėtų susirinkti pabendrauti arba ramiai praleisti laiką. Keletas senų ir ne itin patogių suolų tam nelabai tiko. Viena projekto dalyvė taikliai pastebėjo, kad nors yra daug vietų aktyviam laisvalaikiui, nėra kur ramiai paskaityti knygos ar tiesiog patogiai pasėdėti su bičiuliais.

Dirbdami kartu su vaikais sukūrėme ramaus laisvalaikio oazę, kuri tapo lyg ir atsvara visoms aktyvioms zonoms aplink. Tarp medžių pakabintos sūpynės ir hamakas tuoj pat pritraukė daug kabojimo entuziastų ir jiems prijaučiančių, pastarieji įsitaisė šalimais ant žemės. Matyt, tie sėdintys ir atsakė į klausimą, kur reikia nuridenti su vaikais sukurtą mobilųjį staliuką ir jo artimą „giminaitį“ – keistos išvaizdos suoliuką su dėmesingai aplinką iš vamzdžio tyrinėjančia akimi. Šie du baldai buvo pagaminti iš statybos atliekų, atsiradusių po gaisro mokykloje. Vaikams užėmus visus naujuosius sėdėjimo, gulėjimo ir kabojimo įrenginius ir bendraujant, jaukiai įsitaisius ratu, pasidarė aišku, kad triūsas nenuėjo veltui.
Netoliese pakabintos dar vienos sūpynės, iš transportavimo palečių pagaminti „šezlongai“ ir iš senų perpjautų padangų padaryti vaikiški suoliukai-sūpynės ne tik sukūrė dar daugiau vietų ramesniam poilsiui, bet ir parodė vaikams, kaip išradingai naudojant senus nereikalingus daiktus galima sukurti ką nors naujo, kas yra ne tik gražu ir funkcionalu, bet ir daug nekainuoja, be to, padeda atsakingiau naudoti išteklius. Ant netoliese esančios asfaltuotos aikštelės nupiešėme žaidimus „Twister“ ir „Klasės“. Truputį prieštaringų vertinimų tarp pačių savanorių sulaukė spalvos, kuriomis buvo perdažyti senieji suoliukai tarp mokyklos ir bendrabučio. Kartais tik užtepęs dažus pamatai tikrąjį jų atspalvį – tai proceso ir mokymosi dalis.

Per visą kūrybos ir darbo procesą, kaip paprastai, kilo įvairių diskusijų, jos tarp dirbtuvėlėse dalyvavusių savanorių netyla iki šiol. Diskusijas keitė darbas, darbą – žaidimai, žaidimus – nuveiktų darbų aptarimai. Kai kurie jaunieji dalyviai į šį ciklą dar įterpė šokius, ėjimą pirkti ledų ar dar kokią su projektu ne itin susijusią ir savanorių dienotvarkę bei planus jaukiančią veiklą. Vis dėlto visos charakteringos, kartais šiek tiek chaotiško proceso detalės nė kiek nesumenkina pasiekto rezultato ir pasisemtos abipusės išminties. Darbo rezultatus vainikavo per uždarymo šventę nedidelį gyvos muzikos pasirodymą surengęs šelmiškai nusiteikęs vietos vaikinų duetas. Nuotaiką kelianti muzika visiems pakėlė ūpą ir tapo šmaikščia padėka už triūsą.

Baigiant pasakojimą apie tris dienas trukusį „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ apsilankymą Alsėdžiuose, sunku pamiršti idėjas, kurių dėl įvairių priežasčių įgyvendinti nepavyko, nors jos tikrai buvo to vertos. Kai kas tai palaikys nesėkme, o man neįgyvendintos idėjos rodo projekto dalyvių kūrybinį potencialą, kuris projektui pasibaigus niekur neišnyko. Vaikai, jei tik atsiras entuziazmo, galės patys tęsti nebaigtus ar dar nepradėtus darbus. Jie jau pamatė, kad net ir spontaniška idėja gali tapti mažu stebuklu. Savanoriai įgytą patirtį galės panaudoti ateityje – gal net kitų miestelių dirbtuvėse. Galų gale yra architektų, kurie rengia neįgyvendintų darbų parodas. Galbūt ir mums vertėtų apie tai pagalvoti.

Tuo metu žaliasis „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ autobusiukas toliau keliauja po Lietuvos kaimus ir miestelius.

Alsėdžiai (Plungės r.),
2013 m. liepos 17–20 d.
REZULTATAS. Sukurta nauja pasyvaus poilsio ir bendravimo erdvė – pakabintas hamakas, sūpynės, vienas stacionarus ir vienas mobilusis suolai sėdėti, o ant šalia esančios asfaltuotos aikštelės nupiešti žaidimai „Klasės“ ir „Twister“; pievelėje prie mokyklos perdažyti suoliukai, nudažytos plytelės šalia suoliukų, pakabintos sūpynės, padaryti „šezlongai“; prie tinklinio pastatyti du suoliukai-sūpynės, perdažyti tinklinio stovai. 
SAVANORIŲ KOMANDA: Rasa Cėplaitė (kuratorė), Jūratė Cirtautaitė, Evelina Sabeckaitė, Eglė Mikalonytė, Miglė Beinoraitė, Vaidotas Montrimas, Almantas Vasiliauskas, Paulius Leonavičius, Linas Kazlauskas.
VIETOS KOORDINATORĖ: Daiva Gramalienė.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Laurynas, Ignas, Tomas, Jovilė, Paulius, Martyna, Paulina, Jolita, Deimantė, Justė, Guoda, Evelina, Vita, Eglė ir kt.

„Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas Architektūros [vaikų] fondo organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis per vasaros atostogas, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis priemonėmis, kurioms nereikia daug materialių ir žmogiškųjų išteklių. Projekto metu bus aplankyta 16 Lietuvos miestelių.

Architektūros [vaikų] fondas – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta Architektūros fondo iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.

Projektą finansuoja ES programa „Veiklus jaunimas“ ir LR kultūros ministerija.