Stovėsiu iki galo

Nesąmonių kaleidoskopas šioje taip vadinamoje valstybės politikoje sukasi tokiu greičiu, kad ryte parašytas žodis vakare jau būna beviltiškai pasenęs ar net visai ne į temą.

Trūksta vaizdinių priemonių aprašyti teisėsaugos veiksmus dėl laisvo žodžio smaugimo, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis ir teisėtumu, kai valstybės mašina, išlaikoma iš visų mokesčių mokėtojų lėšų, vieniems yra „dosni“ tolerancija iki begalybės, nes pastarieji yra jų sarginis šuo, o kitus, nepaklusniuosius, smaugia irgi iki begalybės. Nubaustieji nuskriaudžiami dar kartą, nes apmoka advokatams ne tik gindami savo poziciją, bet per mokesčius apmoka ir priešingą, kurią šiuo atveju atstovauja teismai. Nes kaip kitaip galima paaiškinti nuskambėjusiu teismo sprendimu paskirtą milžinišką – 119 tūkst. – baudą už kitokią nuomonę ir jos augimą iki 200 tūkst., motyvuojant atlyginimu už antstolių darbą. Antstolių paslaugų čia nereikėjo, nes nebuvo jokio pradelsimo priteistas sumas sumokėti. Jaudina ir tas faktas, kad reikiamą sumą eiliniai Lietuvos žmonės suaukojo nepaprastai greitai, o brangiausios yra aukos po kelis eurus. Toks vieningumas kelia rūpestį ir „pavojų“ valstybę užgrobusiems klanams, todėl jų puolimas šiame etape tik stiprės ir darysis vis įžūlesnis bei įmantresnis. Nenustebkime.

„Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja“, – Šv. Augustinas.

Net buvusi, kaip mes laikėme, atsilikusi azijinė tarybinė respublika Kazachstanas šia prasme tvarkosi ženkliai geriau. Štai nuteisė iki gyvos galvos du jaunus nusikaltėlius, įtakingų tėvų sūnus, kurie iš anksto susitarę žiauriai nužudė jauną merginą, ir priteisė didžiules sumas materialinei ir moralinei žalai kompensuoti. O mūsų šalelė gimdymo namuose „teisėtai“ atėmė iš tėvų vos gimusį kūdikį. Esant tokiai tragiškai demografinei padėčiai šalyje, šis atitinkamų valstybės organų parodomasis veiksmas ypač grėsmingas savo pasekmėmis.
Dar pažvelkime į save iš šalies.

Kaip ir kiekvienos valstybės, taip ir mūsų tarptautinę politiką nulemia geografija, ir „nieks kits čia nekalts“, jei ta geografija arba nemokama, arba nenorima, arba bijoma pasinaudoti. O mūsų atveju, manau, yra ir viena, ir kita, ir trečia. Kaip kitaip paaiškinti absurdiškus sprendimus su sienų uždarymu, ginantis nuo oro balionų, nuo kurių gintis beprasmiška, nes iš kontrabandos maitinasi ne tik „šaknelės“, bet ir viršūnėlės. Be viršūnėlių palaiminimo baltarusiškos cigaretės niekaip nepasiektų Skandinavijos šalių rinkos. Tai kam skirtas šis politinis cirkas? Tokie pat absurdiški buvo sprendimai dėl Mažeikių „Naftos“ privatizavimo bei Ignalinos AE uždarymo, argumentuojant, kad dėl to mūsų nebūtų priėmę į NATO ir į ES, toks pat absurdiškas ir sprendimas dėl „goodbye’aus“ atsijungimo nuo BRELL. Visa tai kada nors Lietuvai skaudžiai atsirūgs. Bet beveik visi prie valdžios vairo reikšmingais veidais vaidina protingus ir nepraleidžia progos tuo pasigirti. Nors už jų nugarų šnabždasi ir savi, ir svetimi. Niekas nesupranta ir nepritaria savo šalies interesų nepaisymui vardan asmeninės beždarių valdžioje naudos.

Tiesa ta, kad mes NATO ir ES buvome labiau reikalingi, nei jie mums. Absurdo nepaslėpsi, kaip neįmanoma paslėpti proto ir išminties.

Kažkurį savaitgalį prie Laisvės paminklo „išdygo“ kita gyva „statula“, kažkas panašaus į žmogų, apsisiautusį dviem paklodėmis, su lozungu „aš stovėsiu iki galo“. Kadangi antroji uždengė pirmąją, tai aišku buvo tik tiek, kad „kultūra“ krenta nuo krantinės tiesiai į vandenį ir skęsta. Ką padarysi, jei jų „kultūra“ krenta? Kaip simboliška ir kažkiek juokinga, kad net šalia vaikštinėjanti pora žmogelių, sudarančių „palaikymo komandą“, nesusilaikė nuo grimasos, panašios į bandymą sutramdyti juoką. Tai ką jie tuo nori paskelbti miestiečiams ir miesto svečiams, ko gero, net jiems patiems nėra aišku, tik pakimba neatsakytas klausimas: iki kieno galo?

Emilija S.