Anonimo nuomonė. Treji Snoudeno išsiviešinimo metai: ko pasimokėme

Esu Vytautas Jonas Kazlauskas. Tai nėra mano tikras vardas. Esu bet kuris iš Jūsų, toks kaip Jūs. Domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje ir čia išsakysiu savo daug kam galbūt nepatiksiančią nuomonę.

Šiandien, birželio 7-ąją, sukanka lygiai treji metai, kai britų dienraštis „The Guardian“ publikavo straipsnį, sukrėtusį pasaulį taip, kaip iki šiol dar niekas jo nebuvo sukrėtęs: tai pranoko „Watergate“ skandalą, „WikiLeaks“, „Panama Papers“ ir daugybę kitų paslaptingų dalykų, kuriuos metų metus viešino ir tebeviešina anonimai. Būtent prieš trejus metus „švilpautojas“ (whistleblower) Edvardas Snoudenas (Edward Snowden) pradėjo naują erą. Tam reikėjo dešimties metų darbo CŽV, NSA ir kitose JAV specialiosiose tarnybose, kad jaunam, gabiam ir sąžiningam analitikui prabustų sąžinė ir kiltų klausimas: kodėl visa tai vyksta ne taip, kaip turėtų? Kodėl, turėdama milžiniškus techninius resursus, JAV kartu su kitomis šalimis šnipinėja savo piliečius, seka jų elektroninį susirašinėjimą, telefono skambučius, kiekvieną žingsnį?

Pasaulis jau nebebus toks, koks jis buvo iki 2013 m. birželio 7 d. Nors Džordžas Orvelas (George Orwell), Jevgenijus Zamiatinas, Aldas Hakslis (Aldous Huxley) ir kiti antiutopijų kūrėjai 1920–1948 ir vėlesniais metais daug kartų kalbėjo apie visuotinį sekimą, pasaulio valdymą, iki lemtingosios dienos prieš trejus metus viskas dar atrodė panašiau į pasaką. Net 1997 m. politinis trileris „Sąmokslo teorija“ su Holivudo žvaigždėmis tuomet atrodė panašesnis į komediją, tuo metu dabar tai, kad socialiniai tinklai, elektroninis paštas ir bet kokios kitos ryšio priemonės sekamos, nebeatrodo liguistos fantazijos vaisius. Be abejo, ir tada, ir dabar specialiosios tarnybos žinojo ir visada žinos daugiau bei nenorės, kad mes, paprasti žmonės, žinotume daugiau už jas ar bent tiek, kiek jos. Todėl sąmokslo teorijos iki šiol yra populiari tema ir Holivude, ir pusiau juokais, pusiau rimtai aptarinėjamos internete: kas negirdėjo apie chemtreilus, vieną pasaulio vyriausybę, iliuminatus, masonus, Bilderbergų klubą (jis išsiviešino, nors savo paslapčių neatskleidė; savo naujausioje knygoje protingiausias Lietuvos žmogus išsijuosęs neigia šio klubo paslaptingumą), HAARP, NSO, reptiloidus ir daugybę kitų dalykų, kurie, kaip ir viskas, kas paslaptinga, visada trauks dėmesį: neš pelną Holivudui ir visada šiek tiek baugins (taigi, valdys) žmones. Galiausiai juk žmogaus prigimtis nėra norėti sužinoti tiesą. Lygiai prieš 500 metų Tomas Moras (Thomas More) išleido knygą „Utopija“, kurioje apie utopinę, „komunistinę“ visuomenę rašoma su ironija: tokios būti negali, leidžia suprasti filosofas. Tik dvi šiuo metu egzistuojančios tautos – samiai ir eskimai – nėra pasaulyje niekada kariavusios (taip pat paslaptinga Mino civilizacija Kretoje, gyvenusi prieš kelis tūkstančius metų), tačiau greičiausiai tik dėl to, kad nebuvo su kuo. Žmogaus prigimtyje slypi agresijos genas, sakė genialusis psichologas Erichas Fromas (Erich Fromm), pridūręs, kad žmogus niekada nenurims ir visada suras naujų iššūkių.

Kokie iššūkiai laukia žmonijos dabar? Sustabdykime trumpam vidinį srautą, kaip to moko budistai. Tegul politinės ir kitokios perturbacijos jūsų prote nurimsta. Ką matote savyje? Kokį pasaulį aplink save suvokiate? Japonai, ta darboholikų (net mirštančių nuo persidirbimo; tam yra terminas karoshi) ir užsidariusių savyje samurajų palikuonių tauta, kai pradeda žydėti sakuros, spjauna į viską ir puola regėti stebuklo, kurį padovanojo Gamta. O Šiaurės grožio užburtieji važiuoja į Samiją (Laplandiją), kur gali pamatyti Šiaurės pašvaistę arba (kitu metų laiku) Vidurnakčio saulę (kelias saules vienu metu).

Jei žmogus nesuvoktų grožio, kažin, ar jam būtų prasmė gyventi. Todėl nepamirškime: kad ir kiek vyks karų, ekonominių negandų, kaip sakė išmintingasis Saliamonas: „Ir tai praeis“. Arba Buda, teigęs, kad viskas yra laikina (tą patį sakė ir Herakleitas, mokęs, jog ir į tokią pat upę dusyk neįbrisi).

Net jei mus ir seka, valdo, kuria begėdiškus, merkantiliškus planus, kodėl turėtume dėl ko išgyventi ir trumpinti savo gyvenimą? Mėgaukimės gyvenimu: jis gali būti gražus, ir kartais tam tereikia suvokti, jog jis toks jau yra, tik mes turime atsimerkti.