Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. V d. Atgimimo metais Tautą ir teisę gerbėme

I-IV straipsnio dalyse aptarėme Vakarų persiorientavimą po TSRS iširimo – 1992 m. vasario 7 d. pasirašytą Mastrichto sutartį dėl politinės Europos Sąjungos (ES) sukūrimo, jos tikslus – viršnacionalinės vyriausybės sukūrimą, nacionalinių valstybių pakeitimą regionais, Lisabonos sutartį dėl ES ir 1949 m. balandžio 4 d. Šiaurės Atlanto sutartį (NATO sutartį). 1993 m. lapkričio 1 d. Džordžas Sorošas paskelbė, kad ES ir NATO – dvi neatskiriamos sudedamosios naujo tipo saugumui užtikrinti, o NATO vaidmuo yra platesnis nei kariniai reikalai, įskaitant ir kišimąsi į valstybių vidaus politinius reikalus ir santykius tarp valstybių.

Aptarėme ir Tautos apgaulę - teisiškai neįvykusį Lietuvos stojimą į ES. LR Konstitucijos 148 str. nustato, kad valstybės suverenitetą atiduoti gali tik 75% visų balso teisę turinčių piliečių. 2003 m. gegužės 10-11 d. referendume Tauta 57% balsų pritarė sakinukui „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“. Seimas pabijojo Tautai teikti stojimo į ES sutartį, pasirašytą Atėnuose 2003 m. balandžio 16 d. Būtent šį 10 valstybių stojimo Aktą, bet ne mums kyšteltą sakinuką ratifikavo ES narės ir stojančios valstybės.

Nepasitikėta Tauta, kuri 1991 metais po kruvinųjų sausio įvykių vasario 9 d. plebiscite balsavo už tai, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika ir kad tik 75% visų balso teisę turinčių piliečių turi teisę atsisakyti valstybės suvereniteto. Kodėl 1992 m. gegužės 23 d. referendume Aukščiausioji Taryba Tautai pasiūlė balsuoti ne už sakinį „Pritariu Respublikos Prezidento institucijai“, bet už 17 straipsnių konstitucinio įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento projektą? Kodėl atkurtą Lietuvos valstybę 1991 metais pripažinus daugeliui pasaulio valstybių, valdžia bijo referendumų? Referendumą Seimas skelbia tik Lietuvą užvaldžiusiems rūpimais klausimais, pvz. 2012 m. spalio 14 d. referendumą dėl atominės elektrinės statybos Lietuvoje ar būsimą „daugybinės“ pilietybės referendumą?

Seimo susirėmimas su Žemės referendumo iniciatoriais 2013-2014 metais buvo šios kovos epogėjus, po kurio visuomenė, deja, palūžo. Šioje kovoje prieš piliečius Lietuvą užvaldžiusiųjų atstovas Ignas Vėgėlė, LRT eteryje oponavęs Romui Kauliniui: „Konstituciją reikia aiškinti pagal eurointegracinius ir Šiaurės Atlanto principus“, Respublikos Prezidento kampanijoje išdrįso skelbtis antisisteminiu kandidatu! Teisininkas, kurį Prezidentė D. Grybauskaitė siūlė teisėju į Europos Žmogaus Teisių Teismą!

Dėl Seimo vilkinimo skelbti Žemės referendumą po to, kai VRK patvirtino, kad surinktas būtinas piliečių parašų skaičius, dalis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narių ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kreipėsi į žmones boikotuoti tokios valdžios organizuotą Kovo 11-osios minėjimą Seime. Nematėme šių „antisistemininkų“ paramos 2020-2021 m. referendumo iniciatyvos dėl referendumo kartelės sumažinimo iki 100000 piliečių parašų metu, kai teisme rungėmės ir laimėjome ginčą dėl šios konstitucinės piliečių teisės apgynimo, negaliojant jokiam LR referendumo įstatymui.

Be pasitikėjimo Lietuvos žmonėmis ir žmonių pasitikėjimo Sąjūdžiu vargu, ar būtų taikiai atkūrta Lietuvos nepriklausomybė. Sąjūdis nesapaliojo apie „eurointegracinius ir Šiaurės Atlanto principus“, bet skelbė siekį atkurti nepriklausomą ir neutralią valstybę. Mūsų teisininkus tarptautininkus kviečiame į viešą diskusiją dėl teisiškai neįvykusio Lietuvos stojimo į ES.

Net Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (AT) 1990 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. XI-3592 buvo nustačiusi, kad TSRS įstatymas „Dėl Konstitucinės priežiūros TSR Sąjungoje“ Lietuvos TSR teritorijoje neveikia nuo jo priėmimo dienos, o AT Prezidiumui buvo pavesta neregistruoti šio TSRS įstatymo. Dabartinė Lietuvos valdžia nesipriešina ES teisės aktams, pažeidžiantiems ne tik LR Konstituciją ir Sutartį dėl ES, bet ir „nemato“, kad Lietuva teisiškai neįstojo į ES. Visiškas bevališkumas ir vasališkas paklusnumas, priesaikos laužymas. Seimas ratifikavo ir 2004-10-29 Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kurioje rašyta, kad visos ją pasirašiusios valstybės ją patvirtins, laikydamosi savo konstitucinės tvarkos, kurią Lietuvos atveju nustato Konstitucijos 148 straipsnis - referendume tam turi pritarti 75% visų balso teisę turinčių piliečių. Europos Konstitucijai referendumuose nepritarė Prancūzijos ir Nyderlandų piliečiai. Žlugus šiam projektui, pasiūlyta balsuoti už 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonos sutartį. Bet jai referendume nepritarė Airijos piliečiai. Tačiau juos privertė dar kartą už tai balsuoti – spaudė ir pirko lengvatomis.

Kaip elgsimės šiandien? Lietuva nepriklausomybę atgavo gerbdama ir tarptautinę teisę.

Būtina suvokti teisinę padėtį, kurioje buvome prieš 1990 m. kovo 11 d. ir kurioje atsidūrėme po tą dieną paskelbto Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, bet ne paskelbimą, lėmė tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo sudėtinėmis TSRS dalimis. Baltijos valstybių 1940 metų aneksijos nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės – Paryžiaus arba Briando-Kelloggo paktas, nepripažįstant agresijos pasekmių tarptautinėje teisėje. Šio Pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvos Respubliką). Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti II straipsnio 2 dalyje sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Išskirtinis Vokietijos vaidmuo. 1939 metais ši valstybė su TSRS susitarė ir pasidalijo, persidalijo ir Baltijos valstybes. 1989 m. gruodžio 24 d. II TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje šie slapti Ribentorpo–Molotovo susitarimai pripažinti negaliojančiais nuo pasirašymo. Tačiau Vokietija savo nuomonės dėl to iki šiol nepaskelbė. Todėl šiandien kaip niekad svarbu denonsuoti 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos – Vokietijos sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo. 1945 m. birželio 23 d. tarnybinio naudojimo Lietuvos TSR žemėlapyje Klaipėdos kraštas priskirtas Lietuvos TSR, o būsima Kaliningrado sritis – dar Vokietija. Jungtinės Karalystės, TSRS ir JAV Potsdamo susitarimai dėl galutinio pokarinio Europos perdalinimo, tada dar nebuvo pasirašyti.

Lietuvos atkūrimą 1990 metais sunkino ir 1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas, kuriuo Vakarai Baltijos šalių inkorporavimo į TSRS nepripažinimą išmainė į pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo įsipareigojimus, o Rytų blokas sutiko su Vakarų reikalavimais įrašyti pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) ir visuomenės spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!), ir

„ - paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“

Tuo Lietuva patvirtino, kad siekia likviduoti antrojo pasaulinio karo pasekmes. Pirmoji žingsnį į Nepriklausomybę žengė Estija, kurioje Estijos Liaudies Frontas (ELF), skirtingai nuo Lietuvos, veikė išvien su tuometine Tarybų Estijos valdžia. Estijos TSR AT, veikiama ELF, 1988 m. lapkričio 16 d. priėmė Suvereniteto deklaraciją, kuria paskelbė, kad Estija sieks suvereniteto, kad Estijos TSR įstatymai viršesni už TSRS įstatymus, o Estijos TSR Konstitucijoje įtvirtino ir visų gamtos išteklių Estijos teritorijoje (žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų), pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. priklausomybę Estijos valstybei.

ELF programoje buvo numatyta Estijos nepriklausomybę atkurti per 10 metų.

Lietuvos Atgimimo istorijos perrašinėjimas, praeities vienpusiškas atvaizdavimas ir dirbtinis tariamo patriotizmo skatinimas – tai sąmoningas manipuliavimas mumis, tęsiamas ir teisiškai neįvykusiu Lietuvos įstojimu į ES. Tik Atgimimo metais pratrūkome rašyti, skelbti ir diskutuoti apie mūsų kolektyvinę traumą – tremčių istoriją, dėl kurios Lietuva pasąmoningai kaltina tik vieną Ribentropo–Molotovo slaptuosius protokolus pasirašiusią šalį – Tarybų Sąjungą. Vokietiją kaltinti vengiama, kaip ir atsiminti, kad pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir TSRS pasirašytą nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus Lietuva atiteko Vokietijai, o 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir TSRS sienos ir draugystės sutartimi Vokietija Lietuvą atidavė TSRS įtakai.

Psichologiškai šis požiūris susiformavo, matyt, ir dėl to, kad 1940 metais į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, t. y. nepriklausomybę mums atėmė, kaip tuomet sakyta, bolševikai. Nors Lietuva su bolševikų vadovaujama Tarybų Rusija pasirašė 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį, kuria sutarta, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“ 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuva ir Tarybų Rusija pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki 1920 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Tarybų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos Vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius lito padengimui. Vykdant šį 1920 m. rugpjūčio 6 d. susitarimą, 1920 m. rugsėjo 26 d. Raudonoji armija pasitraukė iš Vilniaus, tačiau 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė jau Lenkijos kariuomenė.

Abi šios sutartys su Rusija nėra denonsuotos. Tačiau nematome, kad Lietuvos valdžia išnaudotų šias svarbias sutartis ir šiandieninėje geopolitinėje situacijoje rūpintųsi mūsų saugumu.

Potsdamo susitarimais buvo sutarta nauja Vokietijos-Lenkijos siena palei Oderį ir Neisę, Tarybų Sąjungai pavesta administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi. Trys karo nugalėtojai pasidalijo Europą, įskaitant ir Lietuvą. Nugalėtojai susitarimų laikėsi, pvz. Lietuvą atidavė Tarybų Sąjungai, o Tarybinė armija, įėjusi į Austriją, iš jos pasitraukė, nes buvo sutarta, kad Austrija nepatenka į TSRS įtakos zoną. Lyg ir reikalaujame materialinio atlygio, tačiau tik iš TSRS teisių ir pareigų perėmėjos Rusijos. Mus valdo ir neaiškią politiką vykdo, pasitelkdami selektyvius istorinius faktus, provokacijas.

Didžiuojamės Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimu 1918 m. vasario 16 d. Aktu, tačiau paviršutiniškai. Juk pradžioje planuota būti Vokietijos įtakoje, ir karalius Lietuvai iš ten kviestas. Tačiau tuometiniai politikai, besiklostant vis naujoms aplinkybėms, manevruodami tarp Rytų ir Vakarų, Lenkijos, sugebėjo sukurti nepriklausomą valstybę, atsiimti ir Klaipėdos kraštą.

Šiandien Lietuvą užvaldžiusieji, besirūpinantys nežinia kuo, pamiršo S. Šalkauskio, Vydūno filosofiją apie mūsų išlikimo galimybę tik balansuojant tarp Rytų ir Vakarų. Anot V. Kudirkos, stiprybę iš praeities semiamės, todėl būtina suprasti iki galo mūsų nepriklausomybės atkūrimo 1990-1991 metais aplinkybes, teisinį ir tarptautinį kontekstą.

1990 m. kovo 11 d. Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ buvo pirmasis ir vienintelis 1988-1990 metais priimtas teisės aktas, kuriuo paskelbta valstybės nepriklausomybė nuo Tarybų Sąjungos, bet ne kelio į nepriklausomybę pradžia. Kaip Estijos. Dėl to Maskvos dėmesys Lietuvai ir buvo didžiausias. 1989 m. gegužės 18 d. sesijoje 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priėmė Estijos pavyzdžio Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus dėl Lietuvos TSR suvereniteto ir Deklaraciją Nr. XI-2958 „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“, kurioje nurodyta, kad Lietuva 1918 metais atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi, kuri iki šiol nedenonsuota, tačiau 1940 metais Vokietijos-TSRS 1939 metų sutarčių ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS. Tačiau valstybės nepriklausomybės AT nepaskelbė.

1988 m. spalyje vykusiame Steigiamajame suvažiavime LPS pasirinko taikų valstybės atkūrimą – priėmė Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų“. Lietuvos Laisvės Lyga kritikavo dalyvavimą okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose, tačiau žmones patraukė Sąjūdžio pasirinktas taikus kelias. Tik atkūrus trijų Baltijos valstybių (vadintų Tarybinėmis Socialistinėmis Respublikomis) nepriklausomybę ir po 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. nepavykusio pučo Maskvoje jas pradėjus masiškai pripažinti kitoms valstybėms, atsikvėpta – šis kelias pasiteisino.

Nors TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose sąjunginėms respublikoms buvo suteikta teisė laisvai išstoti iš TSRS be jokio reglamentavimo, tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas 1940 metais įvykdyto Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principas, Kovo 11-osios akte formaliai šia tarybinių Konstitucijų suteikta teise nesinaudota. LR Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ turinys patvirtina, kad šia teise pasinaudota jos nutylėjimu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė nepriklausomybę 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtu Aktu, prieš pat jo priėmimą pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Šiuo įstatymu jau Lietuvos Aukščiausioji Taryba (bet ne mistinis Atkuriamasis Seimas), atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:

– nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;

– nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;

– nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Tam, kad galima būtų gyventi pagal to meto tikrovę, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžio deputatų parengtas LR įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kuriuo LR AT, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atkurtos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:

– sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą;

– patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą;

– nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui;

– nustatė, kad šis Įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.

Pavojinga LPS dalyvavimo okupacinės valdžios organų rinkimuose ir jų veikloje dviprasmybė, įtampos kupinos lenktynės su TSRS formaliai baigėsi 1990 m. kovo 11 d. – 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, išrinktai 1990 m. vasario 24 d. ir kovo 4, 7, 8 ir 10 d., paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą ir suspėjus viena diena aplenkti 1990 m. kovo 12 d. įvykius – M. Gorbačiovo išrinkimą TSRS Prezidentu bei Tarybinių socialistinių respublikų išstojimo iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įstatymo priėmimą.

Šį taikų kelią į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą įvertino ir Popiežius Jonas Paulius II. 1993 metais lankydamas Lietuvą jis pavadino mus valstybe-simboliu, ragino derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu...“ Kalbėkime dalykiškai apie mūsų Atgimimo ištakas ir ieškokime stiprybės mūsų istorijoje, kurios dalyviais buvome ir esame kol kas gyvi.

Teisiškai neįvykusio Lietuvos stojimo į ES argumentas netruks tapti naudingu griūvant ar paleidžiant Europos Sąjungą. Kaip ir Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principas.

Leiskite baigti ne Džordžo Sorošo, kurio mintimis pradėjome šią straipsnių seriją apie TSRS iširimą ir Vakarų persiorientavimą, bet Džordžo Orvelo žodžiais: „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“ (George Orwell „1984-ieji“).

Susiję:

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. IV d. Teisiškai neįvykęs Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. III d. NATO vaidmuo

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. II d. Mastrichto sutartis – politinės Europos Sąjungos sukūrimas

Valstybės susigrąžinimas ir praradimas. I d. TSRS griūtis ir Vakarų persiorientavimas

VRK vadovas Z. Vaigauskas nežino, kaip rinkėjai buvo informuoti apie stojimo į Europos Sąjungą sutartį (I d.)