"Antisisteminiame" politikos flange - intriga

Lietuva serga! Lietuvoje šlubuoja demokratija! Iškrypusi politika! Orumo stygius! Kaltos partijos!..

Kažką primena, tiesa?.. Populistus? Drąsos kelią? Lietuvos sąrašą? Už Lietuvą Lietuvoje? N. Puteikį? A. Stancikienę?...

Ne. Čia norvegų politologo, tyrinėjusio mūsų politinę sistemą ir metus praleidusio Lietuvoje, Svenno Arne Lie straipsnių antraštės. Ir tekstai, beje, skelbti dar tais laikais, kai "Drąsos keliu" nė nekvepėjo. Prie Vyriausybės vairo tada stovėjo Gediminas Kirkilas, o Andrius Kubilius buvo opozicijoje ir skundėsi "demokratijos trūkumu". Vyriausybė, girdi, "be Seimo ir visuomenės žinios" parafavusi sutartis dėl nacionalinio investuotojo į atominę elektrinę "LeoLT"... 

Kas tapo kitaip A. Kubiliui pasikeitus vietomis su G. Kirkilu? Ar ne tą patį šiandien kalba Algirdas Butkevičius, vertindamas konservatorių atominės energetikos iniciatyvas? Ypač kai šie nepajėgia paaiškinti, kodėl savo 2008-2012 metų rinkimų programoje deklaravę, kad naujos atominės elektrinės bloko optimalus galingumas yra 800 MW, jis "atitinka tarptautinės atominės energijos agentūros IAEA nustatytą maksimalaus galingumo sąlygą, yra pagrįstas ekspertų atliktais Baltijos elektros perdavimo sistemos stabilumo sąlygų įvertinimais", o staiga šaunamasi statyti 1350 MW galingumo reaktorių? Kodėl? Ar IAEA nustatyta "maksimalaus galingumo sąlyga" buvo "ne sąlyga", o pasitelkti ekspertai įvertinti "elektros perdavimo sistemos stabilumo sąlygas" nebuvo kvalifikuoti? Ar esama kitų priežasčių? Reikėtų paaiškinti.

Bet paaiškinimų nėra. Todėl opozicijai tai leidžia elgtis lygiai taip pat, kaip elgėsi valdantieji praėjusios kadencijos metu: "Socialdemokratai priešinasi ne apskritai atominei energetikai, o būtent šitam projektui, nes valdžia mums nesiteikia daug ko paaiškinti, kyla įtarimas, kad ir patys nežino." "Politikos lapinai" gerai žino: jie pritartų net ir tam pačiam projektui, jei tik patys gautų kontroliuoti jo vykdymą ir ypač - finansinius srautus. Aukso kasyklos ilgiems metams!

"Pagrindinė priežastis, kodėl partijos Lietuvoje yra tokios panašios, - rašė prieš  ketverius su puse metų S. A. Lie, - yra ta, kad jos neatstovauja jokiems viešiesiems interesams ir neturi jokios ideologijos." Jis prisipažino pats išpažįstąs socialdemokratines vertybes - tokias, kaip jos suprantamos Norvegijoje, tačiau tvirtino, kad niekada nebalsuotų už Lietuvos socialdemokratus, kadangi jie "neturi nieko bendra su socialdemokratine ideologija".

Prieš ketverius su puse metų Lietuvoje gyvenęs ir savo nuomonę dėstęs skandinavų politologas sakė, kad negalėtų balsuoti už jokią Lietuvos politinę jėgą: "Jūsų didžiausia problema ta, jog neturite nė vienos partijos, kuri atstovautų konkrečios visuomenės grupės interesams. Jūsų partijos greičiau remiasi savo lyderiais ir tenkina atitinkamų finansinių grupių norus. Akivaizdu, kad Lietuvos žmonių interesams nėra vietos politinėje sistemoje."

Ir čia pat pridūrė: "Lietuvos nelaimė, kad politikų sprendimams žmonių nuomonė nedaro jokios įtakos. Geras pavyzdys - aukštojo mokslo reforma. Sprendimai jau padaryti, tačiau niekas nežino, kieno interesais buvo vadovautasi. Manau, tik Lietuvos bankininkai džiaugiasi tokia reformos eiga."

Lietuviškos partijos vadovas, anot taiklaus norvegų politologo pastebėjimo, "ir yra partija". A. Kubiliaus, Algio Čapliko, Artūro Zuoko, Viktoro Uspaskich, Valdemaro Tomašveskio, Rolando Pakso veidai ir yra partijų vėliavos, įkūnijančios jų vadovaujamų politinių darinių vertybinius parametrus bei moralinius kriterijus. Lietuvos demokratijos problema, pasak S. A. Lie, yra struktūrinė, toli gražu ne pereinamojo laikotarpio, susijusi su paties politinio elito "autoritariniu elgesiu bei silpnomis partijomis". Bendras tų lyderių interesas - žūtbūt išsilaikyti valdžioje - ir palyginti žema politinės raiškos kokybė lemia tai, kad ir jų politinė orientacija pasidaro labai panaši: ji "susijusi su iškrypusia individualizuoto rinkos liberalizmo versija, kuri yra kraštutinė ir beveik nepasireiškia Vakarų visuomenėse."

Praėjusį trečiadienį Seimo spaudos konferencijų salėje buvo bandyta pristatyti besiformuojančią politinę jėgą, kuri pozicionuoja save būtent kaip antipodas politinių darinių, kultivuojančių tą Vakaruose analogų nedaug turinčią, S. A. Lie žodžiais, "individualizuoto rinkos liberalizmo versiją". Žinomas holistinių pažiūrų ekonomikos profesorius Povilas Gylys, Nepartinio demokratinio judėjimo (NDJ) pirmininkas, pranešė apie savo apsisprendimą dalyvauti rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

Sakau bandyta, kadangi bandymas pasisekė tik iš dalies. Politinis sąjūdis pristatytas buvo, tačiau  auditorija susirinko daugiau negu kukli. Žurnalistų, kuriems pirmiausiai ir buvo adresuota ši žinia, Seimo konferencijų salėje buvo vos keli. Kiti, matyt, tikėjosi išvysti spaudos konferencijos transliaciją internetu. Tačiau atsitiktinumo ar aplinkybių sutapimo dėka Seimo ryšių su visuomene skyrius pranešė, kad "nuo liepos 16 d., prasidėjus garso ir vaizdo sistemų modernizavimo darbams Seime", spaudos konferencijos nebetransliuojamos ir jų įrašai nedaromi.

Nieko nepadarysi: vasara, žinoma, puikus metas visokiems "atnaujinimams ir pagerinimams" ir kur kas mažiau tinkamas - politinėms iniciatyvoms. Ypač tokioms, kurios nieko kito, išskyrus problemas tiems, kurie "nusipelnė gyventi geriau", duoti negali. O jie, žinia, gana patikimai kontroliuoja kur kas sudėtingesnius procesus. Ką jau ten viešoji komunikacija Seime!..

Įdomiausia yra ne tai, kad prof. P. Gylys apsisprendė grįžti į politiką. Įdėmesniems stebėtojams toks profesoriaus žingsnis, matyt, nėra labai didelė staigmena. Pastarojo meto jo visuomeninė raiška rodė ženklų, kad buvusio užsienio reikalų ministro grįžimas politikon - tikėtinas.

P. Gylys nebijo pasakyti atviresnio žodžio. Per dvylika metų, kai jis yra pasitraukęs iš aktyvios politikos, kartesnes profesoriaus politinių komentarų "piliules" teko praryti ir prezidentui Algirdui Brazauskui, ir prezidentui Valdui Adamkui, ir prezidentei Daliai Grybauskaitei, ir premjerui A. Kubiliui, ir buvusiems jo politiniams bendražygiams socialdemokratams.

Kam patinka būti kritikuojamam? Niekam. O ypač, jei kritikuojama pagrįstai. "Sakai tiesą - laikyk koją balnakilpėje", sako Rytų patarlė. Ką jau kalbėti, kai "prieš plauką" traukiama įtakingiems žmonėms. Todėl P. Gylio duona politikoje skalsi nebus.

Jo holistines pažiūras paminėjau ne veltui. Kalbėdamas bet kuriai auditorijai jis nuolat pabrėžia esąs "holistinių pažiūrų". Esminį holizmo principą yra apibrėžęs Aristotelis savo "Metafizikoje": "Visuma yra daugiau negu jos dalių suma". Holistinio arba pilnutinio mąstymo kryptis ekonomikos moksle yra sisteminis mąstymas, paremtas supratimu, kad nepakanka žinoti atskirus elementus, bet privalu išmanyti ir santykius bei sąveikas tarp sistemą sudarančių elementų. P. Gylys nuosekliai kritikuoja "buhalterinį" požiūrį į ekonomiką, "artimetinę" valstybės biudžeto balansavimo aistrą, laisvosios rinkos apologetų teikiamas ūkio "sveikatinimo" priemones.

Norvegų politologas kalba apie priežastis, lemiančias Lietuvos politinio lauko konfigūraciją, orientuotą išskirtinai į stambaus kapitalo intereso grupės aptarnavimo reikmes: "Kadangi Lietuvos partijos nėra susijusios su organizuotais visuomenės interesais, jų politika labai priklauso nuo partijos lyderio. Tai lėmė tiesiog monstrišką Lietuvos politikos individualizaciją: politika yra tokia fanatiška, kad negali būti siejama su jokia ideologija. Lietuvos politikoje vyrauja asmeniniai interesai ir galingos kapitalo jėgos, nes politikai neatstovauja ir nėra atskaitingi jokioms grupėms ir visuomeniniams interesams ir siekia tik išlaikyti galią."

Dar daugiau. Analitikas S. A. Lie rašo: "Politikai ir partijos tapo priklausomos nuo stiprių verslo struktūrų finansinės paramos. Šios struktūros de facto ir kontroliuoja politinį procesą. Faktas, kad partijos nepaiso socialinės bei ekonominės tikrovės ir neatstovauja jokiems visuomenės interesams, kelia klausimą dėl priimamų sprendimų ir jų teisinio įgyvendinimo legitimumo. Politikos procesas persikelia į teismų sistemą. Ši sistema virto arena, kur intensyviausiai deramasi dėl politinių reikalų. Tai reiškia socialinių visuomenės konfliktų depolitizaciją: svarbiausi politiniai sprendimai tampa ne demokratinių derybų išdava, o išsprendžiami kaip teisinės bylos nerinktų institucijų."

Įsidėmėtina, kad tekstas parašytas 2007-ųjų gruodį. Norvegui jau prieš 4,5 metų buvo akivaizdu tai, kas mums platesniu mastu išryškėjo gal tik pastaruoju metu, kada šešėlyje stovinčios, bet politinę sceną  režisuojančios figūros ėmė atvirai demonstruoti galią, valstybės represinį resursą naudodamos grupiniam ar net asmeniniam interesui aptarnauti. Politikos procesas Lietuvoje jau "persikėlęs į teismų sistemą". Tai rodo ne vien smukęs pasitikėjimas teisėsaugos sistema. Ne vien Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės, Gatajevų šeimos, Šarūno Paberalio, pedofilijos, Broniaus Genzelio, Romualdo Ozolo, Alvydo Medalinsko, P. Gylio, Dariaus Kuolio, Neringos Venckienės politinės bylos. Jas galima perskaityti ir kaip tam tikrą politinį signalą sistemai nepriimtiniems asmenims: "neišsišokti", "nekaišioti snapo kur nereikia", "laikytis savo vietoje"...

Iškalbinga ir Darbo partijos "juodosios buhalterijos" byla. Kiek metų galima šitaip "tempti gumą"? Ar ne dėlto, kad tam tikras politinio patronažo interesas galų gale nulemtų, kur paskutiniu momentu bus "dedamas kablelis": pasmerkti ar pasigailėti?

Atkreiptinas dėmesys, kaip "tyliai" dabar laikosi V. Uspaskich politinė grupė rezonansinių klausimų atžvilgiu. Nereiškia jokios nuomonės. Seimo vicepirmininkė darbietė Virginija Baltraitienė kukliai nusišalino nuo pirmininkavimo komisijai dėl imuniteto atėmimo teisėjai N. Venckienei, apdairiai palikusi tą "šlovės vainiką" konservatoriui Evaldui Jurkevičiui. Rezultatas? Atominės energetikos - konservatoriams ypatingos svarbos - klausimu darbiečiai balsavo drausmingai: kaip ir reikėjo valdantiesiems. Įskaitant liberalcentristus. Jie vienu metu šiaušėsi. Gąsdino sužlugdyti energetinius projektus, kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT)  neapdairiai užlipo jiems "ant mazolio". Bet A. Kubilius tučtuojau "susiprato", leido jiems pasitvarkyti su "išsišokusiais" FNTT vadais. Na, dėl akių pastatė kitą ministrą. Ir toliau visi gyvena draugiškai. Tad kas galėtų paneigti, kad politinis turgus, kuriame pirkliaujama tiesiogine to žodžio prasme, o kovertuojama valiuta - teisėsaugos galios svertai, nėra mūsų politinės raiškos dalis?

Šitokiame politiniame kontekste praėjusį trečiadienį Seime paskelbta žinia apie prof. P. Gylio vadovaujamo Nepartinio demokratinio judėjimo (NDJ) sprendimą kelti šio visuomeninio sąjūdžio narių kandidatūras rinkimuose į Seimą drauge su "Drąsos kelio" partija suteikia rinkimų procesui tam tikros intrigos. Žinoma, čia dar daug nežinomųjų.

Tačiau Vilniaus universiteto profesorių chemiko Vytauto Daujočio, filosofo Krecensijaus Stoškaus, ekonomisto Gintaro Binkausko, žurnalisto Valdo Vasiliausko, buvusio Specialių tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos viršininko Kęstučio Zaborsko, žmogaus teisių gynėjo Vytauto Budniko, kitų NDJ kandidatų, nekalbant jau apie prof. P. Gylį, vardai šį tą sako. Jeigu prie šio branduolio dar prisidėtų ir tokios figūros, kaip ekonomistas prof. Romas Lazutka, teisininkas prof. Saulius Arlauskas, pasižymėjęs jaunas profsąjungos lyderis Vytautas Bakas, inžinierius, savivaldybininkas, buvęs Kauno meras Arimantas Račkauskas, kiti, kurių pavardės jau minimos viešumoje kaip galimų kandidatų, toks "antisistemininkų" sąrašas priverstų sistemines partijas rimtai suklusti.

Apžvalgininkai ir politikai apie Lietuvos rinkėjus neretai kalba arogantiškai: jie nepastovūs, neišmano politikos. Kadangi per kiekvienus rinkimus remia vis kitas partijas. Įskaitant populistus. S. A. Lie klausia: "O kodėl jie turėtų elgtis kitaip? Kodėl rinkėjai turėtų remti politikus, kurie nuolat piktnaudžiauja demokratiniais įgaliojimais, kuriuos jiems suteikė elektoratas?"

Turint galvoje, kad paskutiniuose rinkimuose pasisekė net Arūno Valinsko šoumenų grupei, "antisistemininkų" telkimasis "sistemininkams" turėtų kelti nemaža rūpesčio.