Ekonominiai rinkimų aspektai

Kaip ir buvo galima tikėtis, pirmąjį rinkimų turą laimėjo didžiausios populistinės partijos, o senos nykštukinės ir naujos (išskyrus „drąsuolius“) net nepriartėjo prie 5 procentų kartelės, nes nežadėjo nemokamų agurkų. Natūralu, kad visos partijos neriasi iš kailio, kad antrame Seimo rinkimų ture laimėtų kiek įmanoma daugiau seimūnų kėdžių. Kadangi Lietuvoje daugelis žmonių skursta, tai skambiais pažadais materialinėje srityje galima prisivilioti daugiausia rinkėjų balsų.

Pažadukų triumfas

Partijos, kurios prisiekė nerealiai kelti atlyginimus, pelnė laurų vainikus. Darbo partija pažadėjo ne tik pakelti minimalią algą (MMA) iki 1509 litų (koks tikslumas!), bet ir nedarbo fronte sumušti visos Europos rekordą, t. y. pasiekti nulinio procento rezultatą. Nors radikalus MMA kėlimas reikštų daugelio įmonių bankrotą, tačiau nulinę bedarbystę įmanoma pasiekti visiems bedarbiams emigravus. Tokiomis perspektyvomis „darbiečiams“ puikiai sekasi mulkinti rinkėjus.

Neblogai sekėsi ir „tvarkiečiams“, žadantiems dar didesnį - 1800 litų MMA. Logiškai mąstantiems žmonėms aišku, kad šis pažadas nerealus. Atlyginimų dvigubinimas reikštų valstybės bankrotą, tačiau tokie atlyginimai taip patraukliai skamba, kad sunku šiems lūkesčiams atsispirti.

Tautos nykimą, t. y. didžiausią lietuvių emigraciją ir mažiausią gimstamumą Europoje, partijoms patogiausia nutylėti, nes ši katastrofiška situacija valdžiai yra labai paranki – mažėja nedarbas ir „Sodros“ išlaidos.

Partijoms ir žiniasklaidai atsirado dar dvi patrauklios temos: progresiniai mokesčiai ir įvykęs referendumas – statyti ar nestatyti atominę elektrinę (AE).

Neaiškios pozicijos dėl progresinių mokesčių 

Visose socialinės gerovės valstybėse, ypač skandinavų, kertinis akmuo, į kurį remiasi aukštas pragyvenimo lygis ir maža socialinė atskirtis, yra ne kokie nors progresiniai mokesčiai, bet progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM).

Šių valstybių ekonomikoje dominuoja privatus verslo sektorius, jam sudaromos palankios sąlygos vystytis, tad atsiranda galimybė jį melžti nemažais mokesčiais. Pajamų mokestis tampa svarbiausiu valstybinio biudžeto įplaukų šaltiniu.

Nors Viktorui aišku, kad jis nė per nago juodymą negalės net priartėti prie savo pažadų įvykdymo, tai jam rūpesčių nekelia, nes dėl to bus apkaltinti būsimos koalicijos partneriai. Viktoras deklaruoja, kad iš daugiau uždirbančiųjų jis atims pinigus, neleis jiems patekti į biudžetą, bet atiduos varguoliams, t. y. ketina tapti antruoju Tadu Blinda. Tuo būdu būtų įgyvendintas primityvus ir unikalus finansinės technologijos modelis. Kadangi pats Viktoras nenori, kad iš jo ir jo šeimos būtų atimti pinigai, tai rėžia sparną apie Eligijų. Kodėl? Ogi todėl, kad Eligijus kategoriškai pasisako prieš PGPM.

Būsimas premjeras Algirdas Butkevičius (?) patvirtino, kad Socialdemokratų partija galvoja apie PGPM dviejų lygių įvedimą. Tai reikštų, kad gaunantieji 1000 litų atlyginimą būtų apmokestinami tokiu pat mokesčių tarifu, kaip ir gaunantys 5000 litų, o visi kiti daugiau uždirbantieji - vienodu aukštesniu tarifu, taikomu net ir 80 tūkstančių litų (kaip TEO vadovo) atlyginimui. Unikalus, socialinio jautrumo neturintis modelis, tačiau ir to paties įgyvendinimas labai abejotinas.

Mūsų finansinis elitas (pamėgęs prabangą), nelinkęs solidarizuotis su varguoliais. Iki šiol jam sekėsi diskredituoti PGPM, pasitelkiant išradingas demagogijas (kuriomis kai kas net patiki): PGMP reiškia didesnę mokestinę naštą visiems (!), žlugdo biudžeto pajamas (koks prieštaravimas), atbaido užsienio investuotojus, menkina šalies konkurencingumą, skatina specialistų emigraciją.

Socialinės gerovės valstybėse PGPM pagrindiniai bruožai tokie: pragyvenimo minimumas neapmokestinamas, mažos pajamos – žemais mokesčio tarifais, didelės – aukštais. Biudžeto pajamos, priklausomai nuo pasirinktų mokesčių tarifų, gali būti didesnės, tokios pat arba mažesnės. Užsienio investuotojai Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio nemoka, o šalies konkurencingumas priklauso nuo daugelio faktorių, bet ne nuo PGPM. Mūsų gerai apmokamų valdininkų ir kitų sričių specialistų užsienyje laukia nebent braškių laukai, o nepakeičiamiems specialistams siūlomi adekvatūs atlyginimai.

Energetikos galvosūkis

Daugumos rinkėjų apsisprendimas prieš atominės elektrinės (AE) statybą partijas pastatė į nepatogią padėtį: jų vadai dievagojasi, kad atsižvelgs į referendumo rezultatą, tačiau galutinai neatsisako atominės energetikos. Atsižvelgimas reikštų sprendimą nestatyti AE. Suprantama, kad antrajame rinkimų ture norima prisivilioti kuo daugiau ir AE statybos šalininkų, ir priešininkų.

AE šalininkų postringavimas, kad ji suteiks energetinę nepriklausomybę, yra klaidinantis, nes elektrinės gamina tik elektrą (kurią galima laisvai pirkti arba parduoto tarptautinėje rinkoje), bet elektra yra žymiai brangesnis kuras, nei Gazpromo gamtinės dujos.

Vyriausybė nuolat kartoja, kad prie AE statybos prisidės Latvija ir Estija, tačiau yra pagrindo tuo abejoti. O mūsų Ūkio ministerija, teigdama, kad AE statyba biudžetui nieko nekainuos, o bus net pelninga investicija, sugebėjo apsijuokti ir suklaidinanti apie ekonomiką nenutuokiančius piliečius. Paprasčiausia logika sako, kad joks Kalėdų senis nei AE reaktoriaus, nei pastato jam už dyką nedovanos. Jei AE statybos būtų pelningos investicijos, tai visame pasaulyje tokios elektrinės pradėtų dygti kaip grybai po lietaus.

Kaip aiškėja, mūsų valdžia numato apiplėšti šalies gyventojus ir verslą aukštomis kainomis už elektrą, gautą pelną nukreipti į kokį nors fondą, dar prisiimti paskolų ir dievagotis, kad visa tai yra ne biudžeto išlaidos, o iš dangaus krintanti mana.

Būsimos AE elektros savikaina mėgstama spekuliuoti, t. y. nuo 18 cnt./KWH iki kelis kartus aukštesnės. Kadangi 70 procentų savikainos priklauso nuo statybos kaštų, o šie nuo paskolų ir jų palūkanų, tai rezultatai gali būti labai skirtingi. Paskolą grąžinant per palyginti trumpą laiką elektros savikaina bus aukšta ir nekonkurencinga, ir tik išmokėjus paskolą taps pelninga. Norint nuo elektros gamybos pradžios (geriausiu atveju 2022 metų) turėti konkurencingą, t. y. apie 15-16 cnt/KWH savikainą, paskolos išpirkimas ir palūkanų mokėjimas užtruktų kelis dešimtmečius.

Kita vertus, AE statyba ekonominiu atžvilgiu galėtų apsimokėti, jei joje dalyvautų Latvija ir Estija, paskolą pavyktų gauti už labai žemus palūkanų procentus, o tarptautinė elektros rinkos kaina žymiai išaugtų ir būtų aukštesnė nei mūsų elektrinės savikaina. Kadangi AE projektas tapo politizuotas, tai objektyvesnio apsisprendimo galima tikėtis iš estų ir latvių, kuriems lemiamą reikšmę turėtų projekto atsiperkamumas.

Naujos ekonominės politikos vizija

Naujos kadencijos Seimo ir vyriausybės ekonominės politikos perspektyva labai miglota. Nemaža tikimybė, kad prie pasiskelbusios trijų partijų koalicijos prisidės ketvirtoji – Liberalų sąjunga. Aritmetiškai galimi ir kiti vyriausybinės koalicijos variantai.

Jei kartais pavyktų prie valdžios vairo išvysti daugiau idealistų, siekiančių pažangos, tai ekonomikos srityje peršasi priemonės, kurios ne tik nieko nekainuotų, bet dar prisidėtų prie ekonomikos pakilimo ir socialinės gerovės:

a)      mažinti valdžios administracinį aparatą ir išbujojusį biurokratizmą (įvesti vieno langelio principą);

b)      didinti MMA iki 1000 litų artimiausiu laiku, vėliau jį keliant priklausomai nuo ekonomikos augimo;

c)      reformuoti socialinių išmokų sistemą, kad apsimokėtų dirbti, o ne pašalpą gauti;

d)     ryžtingai kovoti prieš šešėlinę ekonomiką (gal pasitarnautų „tvarkiečiai“?);

e)      įvesti PGPM (mažėtų skurdas ir socialinė atskirtis, augtų vidaus vartojimas);

f)       mažinti PVM tarifą pagrindiniams maisto produktams;

g)      efektyviai skatinti būstų apšildymą ir žaliąją energetiką;

h)      AE statybą vykdyti tik tuo atveju, jei dalyvaus Latvija ir Estija.