Apie kai kurių Rytų Europos valstybių sienas

Jei LDK egzistuotų šiandien, o dabartinis Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis būtų Lietuvos Karaliumi, mūsų šalies teritorija mažiausiai užimtų maždaug tokį plotą (pažymėta violetine spalva).

Šiemet liepos 6 dieną minėsime Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 770-ąsias metines. Šių metų gruodžio mėnesį sukaks dešimt metų nuo įvykių Kijevo Maidano aikštėje pradžios. Šia proga siūlau pamąstyti apie kai kurių Rytų Europos valstybių sienas. Turiu omenyje šešias valstybes, kurios kadaise buvo suvienytos viename valstybiniame kūne. Iš pradžių tas kūnas buvo Abiejų Tautų (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) Respublika. Po to – Rusijos imperija. Po to – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Tos valstybės – Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Latvija, Estija.

Valstybių sienos dažniausiai yra dviejų pagrindinių veiksnių sąveikos išraiška - pralieto kraujo ir politinės valios. Yra ir kitų veiksnių, kurie gali daryti įtaką valstybės sienos atsiradimui ir buvimui. Pavyzdžiui – geografija. Vandenyno viduryje esančios valstybės (salos) sienos didele dalimi bus lemiamos jos geografinės padėties. Bet jeigu kalbame apie Rytų Europą, turime pripažinti, kad šioje pasaulio dalyje valstybių sienos yra pralieto kraujo ir politinės valios išraiška par excellence. Užtenka tik pasakyti, kad Lietuvos siena su Vokiečių ordinu buvo nustatyta po du šimtus metų trukusio karo ir daugybės diplomatinių pastangų.

O kur buvo Jungtinės Amerikos Valstijos tuo metu, kai Žalgirio mūšyje keliems šimtmečiams buvo sustabdytas vokiečių Drang nach Osten?

Paklausite – o kuo čia dėtos JAV? Atsakau – o Ukrainos kare JAV yra ar nėra?
Bet pabandykime be emocijų pamąstyti apie šešių jau minėtų Rytų Europos valstybių sienas. Pradėkime nuo šiaurės ir eikime į pietus. Nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Nuo Estijos iki Ukrainos.

Aš siūlau šias sienas padalinti į tris rūšis. Pirma – senos istorinės sienos. Tai – sienos, dėl kurių pralieta daug kraujo ir įdėta daug diplomatinių pastangų. Ir šioms sienoms - keli šimtai metų. Antra - jaunos istorinės  sienos. Tai – sienos, dėl kurių irgi pralietas kraujas, ir įdėtos diplomatinės pastangos. Šios sienos atsirado po Pirmojo pasaulinio karo. Trečia – dirbtinės sienos. Tai – sienos, dėl kurių nebuvo liejamas kraujas. Tai – sienos, kurios atsirado (kaip pasakoja legenda) po to, kai Stalinas padėjo savo pypkę ant žemėlapio, ir atsirado „Dieveniškių apendiksas“.

Jeigu gerbiamas skaitytojas/skaitytoja nepritaria šiai klasifikacijai – tegul pasiūlo savo sienų skirstymo variantą.

Taigi pradedame.

Estijos ir Latvijos siena su Rusija. Tai – viena seniausių sienų Europoje. O jei Europoje – tai ir pasaulyje. Tai – siena tarp Livonijos ordino ir Rusijos (nesvarbu, kaip ji vadinosi skirtingais istoriniais laikotarpiais). Šitai sienai – apie 800 metų. Jokių rimtų problemų dėl jos nėra.

Siena tarp Estijos ir Latvijos - jauna istorinė siena. Ji atsirado po Pirmojo pasaulinio karo. Jai – apie 100 metų. Jokių problemų dėl jos nėra.

Lietuva. Štai čia susiduriame su trijų sienų kombinacija. Siena su Latvija ir su Rusija (Kaliningrado sritis iki Nemuno) – viena seniausių sienų Europoje. Dėl šitos sienos lietuviai kovojo su vokiečiais 200 metų, kol po 1410 m. Žalgirio mūšio ir 1422 m. Melno sutarties buvo nustatyta – didžiulio kraujo ir politinės valios (diplomatijos) pastangomis - šita siena, kuri išsilaikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Problemų dėl šitos sienos nėra.

Lietuva. Šiemet minėjome 100 metų nuo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923 metai. Lietuvos siena Nemunu su Vokietija, o dabar – Rusijos Federacija - jauna, bet istorinė Lietuvos siena. Problemų dėl šitos sienos neturėtų būti, jeigu Lietuvos politikai tarnautų Lietuvai, o ne kažkam kitam.
Lietuva. Siena su Lenkija – jauna, bet istorinė siena. Ji atsirado po kraujo ir diplomatijos. Po Lietuvos ir Lenkijos kovų po Pirmojo pasaulinio karo. Dėl šitos sienos problemų nėra.

Lietuva. Siena su Baltarusija. O štai šita siena - dirbtinė. Šita siena - iš Stalino pypkės. Pati pažeidžiamiausia -  ne tik karine, bet ir moraline prasme. Ji neturi jokio istorinio pagrindo. Ji neaplaistyta krauju, ir nebuvo jokių diplomatinių pastangų jai atsirasti. Nebent diplomatinėmis pastangomis laikyti Cvirkos ir Stalino pokalbį, kurio rezultatas buvo Stalino pypkė ant žemėlapio.

Lietuvos siena su Baltarusija yra mažiausiai savaime suprantama. Todėl labai keista, kai, sėdėdami už 20 kilometrų nuo šitos sienos, Lietuvos "politikai" daro Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai priešiškus sprendimus.

Baltarusija. Skaitytojui gali pasirodyti keista, bet - pažiūrėkite į istorinius žemėlapius. Baltarusijos sienos – išskyrus sieną su Lietuva (kuri yra iš Stalino pypkės) – yra senos istorinės sienos. Tai – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sienos po Liublino unijos (1569 m.) Jokių problemų dėl Baltarusijos sienų nėra. Nebent... Lenkija.

Lenkija. Ką gi – vienas įdomiausių epizodų šitame mano trumpame apmąstyme. Jeigu pažiūrėsite į viduramžių Europos žemėlapį, pamatysite, kad dabartinės Lenkijos sienos beveik sutampa su Lenkijos valstybės pirminėmis sienomis (X a. pabaiga – XII a. pabaiga). Po to prasidėjo vokiečių Drang nach Osten, kai Lenkija neteko Silezijos ir Pomeranijos, bet pati pradėjo savo žygį į Rytus - į Rusijos sritis. Taip susiformavo naujos kelis šimtmečius (iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos) egzistavusios Lenkijos sienos. Todėl dabartinės Lenkijos valstybės sienos laikytinos senomis istorinėmis sienomis (išskyrus sieną buvusioje Rytų Prūsijoje - kuri yra siena irgi iš "Stalino pypkės", t.y. dirbtinė siena). Todėl lenkai turėtų džiaugtis tuo, ką turi. Ir nekelti problemų kaimyninėms tautoms.

Ką gi – Ukraina. O štai čia turime tragediją. Išskyrus sieną su Baltarusija (senoji istorinė siena tarp Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės po Liublino unijos) ir senąją istorinę sieną su Lenkija (kuri maždaug sutampa su siena tarp Kijevo Rusios/vėliau Haličio-Voluinės kunigaikštystės ir Lenkijos X-XII amžiuose), visos kitos dabartinės Ukrainos valstybės sienos yra dirbtinės. Tai – sienos, gimusios iš Lenino beretės, Stalino pypkės ir Chruščiovo kukurūzų. Tai – sienos, gimusios be kraujo, o vien tik iš komunistų politinės valios užgaidų.

Ir štai dabar politinė valia Ukrainos žemėje lieja krauja. Nes kitaip šitoje pasaulio vietoje nebūna. Sienos čia braižomos pralieto kraujo ir politinės valios kombinacijos būdu. Politinė valia iš už Atlanto vandenyno neatsitiktinai pasirinko Ukrainą - kaip valstybę su labiausiai anti-istoriškomis sienomis.

Ukraina kariauja ne už Lietuvą – kaip aiškina antilietuviško kompradoriško Lietuvos režimo propaganda. Ukraina kariauja už ISTORIJOS PABAIGĄ. Už tą filosofinę „istorijos pabaigą“, kurią 1989 metais paskelbė amerikiečių sociologas ir filosofas  Frensis Fukujama (Francis Fukuyama). Už pasaulinį Vakarų  liberalizmo ir kapitalizmo viešpatavimą. Už vienpolį JAV hegemonijos pasaulį.

Problema ta, kad Ukrainos dirbtinių sienų klausimas atvedė pasaulį prie ne tik filosofinės, bet ir prie realios istorijos pabaigos (branduolinio Armagedono) grėsmės.

Ir man baisu ir pikta, kad Lietuvos režimas, sumažinęs lietuvių tauta 1/3 per 32 „nepriklausomybės“ metus, sėdintis už 20 kilometrų nuo dirbtinės sienos su Baltarusija, kviečia nugalėti Rusiją „mūšio lauke“.

Mes tikrai gyvename skirtingose dimensijose.