Nežino, kad nežino

Praėjusio šimtmečio pradžioje pasirodę Siono išminčių protokolai ir skandalingas jų paviešinimas ilgą laiką kėlė aistras dėl jų atitikimo tikrovei. Kitaip tariant, tai buvo sąmokslo teorijų, kaip sąvokos ir kaip prasmės, pradžia. Tačiau, praėjus šimtui metų, galima teigti, kad nebėra taip svarbu, kaip pavadinti šias „teorijas“ – konspiracinėmis ar sąmokslo – svarbu tik tai, kad jose numatytos „pranašystės“ keistai pildosi ir realizuojasi. Gal ne 100 procentų, bet kasdieniame gyvenime – tikrai. Ir ką tai galėtų reikšti? Kad išimtis patvirtina taisyklę, ir kad sąmokslo teorijos nėra kažkieno pramanai, o realūs įtaką turinčiųjų planai, kurie pildosi tokia apimtimi, kokia yra jų galia, kiek tiksliai numatomi procesai ir kiek turima resursų.

Paskutinis toks nepavykęs numatymas buvo COVID afera – todėl tikras karas staigiai „išgydė“ viso pasaulio ligonius: kaip ranka nuėmė šią dirbtinę ligą, nepriklausomai nuo klimato, šalies ar oro sąlygų.

Ir ne veltui dar Biblijoje pasakyta: „nuo bado, karo ir maro saugokis...“ Maras jau buvo, karas vyksta, o badas, neduok Dieve, dar eilėje laukia. Po ligų ir karų, nutrūkus logistikos ryšiams ir produktų gamybai, gali pritrūkti maisto. Viskas dėsninga. Dažnai protas atsisako priimti tai, kas jam nepatinka, kas atneša blogas pasekmes ar diskomfortą. Dėl to kyla noras ginčyti arba tiesiog atmesti kaip „nesąmonę“. Nes priimti reikštų sutikti, kad kažkur kažkada buvai neteisus. Priimti reikštų pradėti mąstyti kita kryptimi: ieškoti kitos informacijos ir naujo loginio priežasties–pasekmės ryšio. O mąstymas – protinė veikla – pasirodo, sunaudoja daugiausiai žmogaus energijos. Iš čia – etikečių, kažkieno paruoštukų kartojimas vietoj originalios minties, savarankiškos išvados, ir diskusija baigta. Jų, „edukuotųjų“, atmintis nedirba – ypač savo atžvilgiu. Jiems net ne gėda dėl to, kad ką tik, vakar po Panoramos, kalbėjo apie šios ligos baisumą ir neišvengiamumą, o šiandien, jau gavę naujus paruoštukus apie karinę agresiją, atimdami net priešo teisę į subjektyvumą, traukia kitą giesmelę.

Dar vienas sąmokslo įrodymas – kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose.

Ar kas pastebėjote, kad išėjus JK iš ES po „Brexito“, anglų kalba, kaip ir MI6, iš ES niekur nedingo? Ar niekam nekeista, kad lietuvių kalba niekas, be mūsų, ES nekalba, nors mes esame ES, o angliškai kalba dauguma, nors JK ES nebėra? Kodėl? Todėl, kad Anglijos įtaka niekur nedingo – London City taip pat. Karaliaus valdžia finansuoja MI6, ir niekas nesiginčys, kad tai – slaptoji tarnyba su didžiausia agentūra pasaulyje. Tiesa, dar Mosadas garsus tuo pačiu. Tad kaip atsitiko, kad 2023 m. spalio 7 d. Mosadas „neįtarė“ apie milžinišką Hamas puolimą ir juos užklupo „nepasiruošusius“, kas nulėmė didelį aukų skaičių? O gal visgi tai buvo suderinti abiejų tarnybų veiksmai? Leiskite suabejoti pirmuoju ir pritarti antrajam spėjimui.

O jau Irano bombardavimas – tikslu sustabdyti branduolinio ginklo kūrimą šalyje, neprisijungusioje prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, bet keistai jį įgijusioje ir juo grasinančioje kaimynams – ar nekelia jokių papildomų minčių, apart tų, kurias brukte bruka Panorama? Tiesa, netrukus po to, kai Izraelis gavo netikėtą atsaką pro „nepramušamą“ skydą, premjerui parodžius padus savo tautiečiams, jų azartas išblėso. Dar įdomiau šiame kontekste atrodo JAV prezidentas, kuris – kaip netikėta – šventė savo gimtadienį ir apie ruošiamą bombardavimą nieko „negirdėjo“. O gal greičiau jis nepritarė Irano bombardavimui, bet leidimas buvo duotas iš ūkanotosios salos?

Šie politiniai-kariniai viražai rodo ne ką kita, kaip Anglijos norą likviduoti Izraelį, įveliant jį į proxy karą su arabų pasauliu. Kol egzistuoja Iranas ir Izraelis, tol arabai laikosi nustatytos tvarkos ir susilaiko nuo kariavimo. Užtektų tik Izraeliui pralaimėti – kas akivaizdu, įvertinus valstybių dydžius – ir arabai iškart atsisuktų prieš Iraną, kaip kitą priešą. Nes šie – persai, ne arabai. Todėl Iranui verkiant reikalingas Izraelis. Tiesa, jie buvo linkę, kad toje teritorijoje būtų įkurta Judėja, su kita valstybingumo koncepcija, bet tuo tarpu šiam vaidmeniui tinka ir Izraelis.

O štai Anglijai karas Persų įlankos šalyse – labai naudingas. Nes čia pat – per Azerbaidžaną, Rusijos pietinę sieną ir Centrinę Aziją – numatytas sausumos prekybinis Kinijos kelias Pietūs–Šiaurė. Vykstant karo veiksmams, jokia prekyba sausuma tampa neįmanoma. Tad lieka jūros keliai, kuriuos valdo JK per draudimo kampanijas – kitaip tariant, London City. Kaip to pasekmė – sustiprėjusi JK, susilpnėjusi JAV politinė įtaka šiame regione, ir galimybė pretenduoti į savo pasaulinio pyrago dalį, dėl kurios ir vyksta šis pasaulio persidalijimas tarp didžiųjų valstybių. Priešingu atveju vien stiprios slaptosios tarnybos neužtenka – reikia ir nacionalinės valstybės įtakos. Iš čia – įtampa tarp JK ir JAV.

Tačiau, kad ir ką begalvotume apie JAV prezidentą, kvailiu jo pavadinti niekas neišdrįs. Tam ir buvo skirtas iš anksto sutartas Irano branduolinio ginklo laboratorijų bombardavimas sunkiosiomis bombomis – už ką jam gali būti skirta „Oskaro statulėlė“ taikos srityje. Ir nesvarbu, kad pasaulyje nė viena seisminė matavimo stotis neužfiksavo žemės drebėjimo, kuris neišvengiamai turėjo būti esant tokiam bombardavimui – bet užtat kaip gražu: 30 valandų įspūdingo dydžio lėktuvų skrydžio, kuro papildymas ore, foto iš įvykio vietų ir kelias atgal. O pasaulis, sulaikęs kvapą, laukia, kuo visa tai baigsis.

Taigi 12 dienų karas, iš kurio išėjo trys laimėtojai, baigėsi: Izraelio pergale – kuris su JAV pagalba sunaikino Irano branduolinį ginklą, JAV pergale – kuri užbaigė karą, ir Irano pergale – kurio niekas nenugalėjo.

Kaip tam anekdote: įeina į barą trise – žydas, persas ir amerikietis – o barmenas, kreipdamasis į visus, sako: „su pergale jus!“

O mūsų Lietuvėlei galimi trys keliai (scenarijai): tapti Intermarium, sukurtos buvusios Austro–Vengrijos, dabar greičiau Vengrijos–Austrijos pagrindu, imperijos pakraščiu, turinčiu itin menką įtaką; arba – jei proto nei kiek neįgysime – tapti Rusijos pakraščiu, srities teisėmis; arba atkursime LDK2, kurią sudarys Lietuva, Baltarusija ir Malorosija.

Tačiau šiam projektui gyvybės įpūs tik didžiulės visų pusių pastangos, nemaži pokyčiai ir aukštas tautų sąmoningumas. Nes nebus vieno aukščiau kito.

Emilija S.