Apie komisarus, Europos Sąjungą griaunančius

Rusijos kariuomenės daliniai jau visai atvirai žudo civilius ukrainiečius. Skamba siūlymai Rusijai taikyti pačią griežčiausią sankciją, išjungiant šią valstybę iš SWIFT sistemos, o apžvalgininkai net svarsto, ar neteks Rusijos Prezidentui už karo nusikaltimus atsakyti Hagos tribunole. Tuo tarpu Lietuvos deleguotas eurokomisaras sveikatos ir maisto saugos klausimams į situaciją reaguoja savaip.

Prieš keletą mėnesių Vytenis Povilas Andriukaitis pranašiškai teigė, jog „maisto sauga bus labai svarbi politinių įvykių kontekste“, ir tie jo pasakyti žodžiai šiandien keistai nušviečia dar keistesnius paties eurokomisaro veiksmus. Mat Vytenis Povilas Andriukaitis pačiame karo prieš Ukrainą įkarštyje pamalonino Kremlių, suteikdamas teisę pačiai Rusijai išsirinkti tas Europos Sąjungos valstybes, kurios būtų „atleistos“ nuo ES maisto prekėms taikomo embargo.

Pagal pasiūlytą naująją tvarką Rusija atliktų patikrą, ar tikrinamoji ES narė atitinka ES išduotą veterinarijos sertifikatą. Nusprendusi, jog atitinka, galėtų savo nuožiūra vienai kitai ES narei atšaukti draudimus dėl importo. Iki šiol toks scenarijus būtų skambėjęs kaip ištrauka iš kokios nevykusios antiutopijos, bet po to, kai socialdemokratai su kitų valdančiųjų pagalba delegavo į eurokomisarus poną Vytenį, regis, antiutopijos pamaži taps realybe.

Tiesa, šios partijos pirmininkas ir Premjeras Algirdas Butkevičius sakė buvęs priblokštas informacijos, kad Europos Komisija Rusijai suteikė galimybę atvirai taikyti jos mėgstamą metodą „skaldyk ir valdyk“.

Kyla daug minčių apie priežastis, paskatinusias ponui Vyteniui pavaldų direktoratą taip keistai „apsišviesti“. Pagrindines versijas galima būtų nusakyti trimis punktais : a) tokį sprendimą galimai įtakojo paties eurokomisaro ir/ar jo aplinkos simpatijos Kremliui; b) Lietuvos deleguotas eurokomisaras stokoja dalykinės ir politinės kompetencijos ir/ar nevaldo situacijos; c) eurokomisaras aklai vykdo įtakingų didžiųjų valstybių korporacijų ir/ar kokių kitų galingų lobistų valią.

Be abejo, atsakymas anksčiau ar vėliau išryškės. Tačiau Vytenis Andriukaitis nėra politikos naujokas, todėl galimas prielaidas galima pagrįsti ir konkrečiais pastebėjimais.

Niekam ne paslaptis, jog palankumas Rusijai daliai Lietuvos socdemų visuomet buvo „gero politikos tono“ ženklas, o signataras ir tremtinys Vytenis Andriukaitis Seime reiškėsi kaip vienas ryškesnių šio flango atstovų. Ne paslaptis ir tai, jog ES institucijose taip pat esama tokių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių linkę nuolaidžiauti Kremliui. Taigi šios versijos lengvai atmesti negalėčiau.

Tai, jog socialdemokratai savo aplinkoje galėjo paieškoti ir atrasti kompetentingesnį ir tinkamesnį kandidatą į eurokomisarus, taip pat aišku. Kita vertus, kokios ypatingos kompetencijos reikia, norint suprasti, jog po rusiškos „patikros“ visų Lietuvos žemdirbių ir maisto perdirbėjų laukia bėdos ? Tai suprato visa Lietuva ir jos Žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė, kuri nedelsdama nuvyko į Briuselį. Keista, jog tiktai V.P. Andriukaičiui, ilgamečiam Europos reikalų komiteto nariui, buvusiam net šio komiteto pirmininku ir vicepirmininku, tai buvo neaišku.

Ką žada pasakyti Lietuvos žemdirbiams apie aukščiausiąjį Lietuvos politinį postą nuolat svajojęs ponas Andriukaitis ir jį delegavusi partija ? Juk jiems taip rūpi kiekvienas Lietuvos žmogus. O ir jų rinkėjų tarp žemdirbių gausu.

Sulaukęs kritikos, ir ne vien iš Lietuvos, eurokomisaras gynėsi, neva Europos Komisija siekia prekybos palengvinimo visoms valstybėms jų nediskriminuojant. Nesupratimas ar melas tai?

Negi turime priminti ponui Vyteniui, jau pamiršusiam karčią Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių patirtį, kad prekyba Kremliui tėra tik dar vienas geopolitikos įrankis. Kad sudarius galimybę diskriminuoti ES nares Rusijos kaimynes, jos ir bus diskriminuojamos tol, kol Kremlius pasieks tose valstybėse savo tikslų.

Skaudu ir ironiška tai, jog būtent Lietuvos deleguotas eurokomisaras tenkina Kremliaus troškimą iš naujo padalinti Europą, suskaldant ir supriešinant ES, paverčiant mažesniąsias valstybes didžiųjų valstybių, stambiųjų korporacijų ir Rusijos užkulisinių sandorių įkaitėmis. Skaudu, nes tai kompromituoja ES piliečių akyse ir Europos Komisiją, ir Lietuvą.

O juk reikėtų siekti, kad didžiųjų ir mažųjų šalių žemdirbiai būtų solidarūs ir skatinti tą solidarumą visomis įmanomomis priemonėmis. Tai yra ES steigiamuosiuose dokumentuose įtvirtinta Europos Komisijos ir Europos Parlamento priedermė.

Ypač po Graikijos rinkimų ir jų naujosios valdžios pateiktų akibrokštų turime būti budrūs ir atsisakyti bet kokių ES vienybei kenkiančių iniciatyvų.

Norėdama būti objektyvi ir teisinga, negaliu nutylėti ir kai kurių ES pasiuntinio Maskvoje Vygaudo Ušacko pasisakymų bei veiksmų. Jam irgi patarčiau nesekti Vytenio Andriukaičio pavyzdžiu ir „nepersistengti“. Svaigintis krepšiniu Kremliaus pašonėje, ko gero, šiandien ne ką geriau negu šalia Reichstago 1939-ųjų rugsėjį.