Skvernelis pedofilijos ir žudymų istorijoje: ne stebėtojas, o vienas pagrindinių valstybės prievartos veidų

Kai Lietuvos demokratų „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis šiandien jau priverstas aiškintis prokurorams dėl galimo kyšininkavimo ir pats pripažįsta svarstantis po šios kadencijos pasitraukti iš politikos, neišvengiamai prisimenama ir kita istorija, giliai įsirėžusi į Lietuvos visuomenės atmintį. Tai Garliava – pedofilijos ir žudymų istorija. Ir joje S. Skvernelis buvo ne stebėtojas, o vienas svarbiausių valstybės jėgos sistemos veidų.

Saulius Skvernelis (viduryje), kuomet buvo Policijos generalinio komisaro pareigose.

Pedofilijos ir žudymų istorijoje, kitaip dar žinomoje kaip Garliavos istorija, S. Skvernelis nebuvo atsitiktinis foninis veikėjas. Jis nebuvo vienintelis šios istorijos architektas, ne jis priėmė teismo sprendimus ir ne jis vienas kūrė visą procesinę schemą.

Tačiau būtent jis tapo žmogumi, po kurio vadovavimo ženklu policija lemiamu momentu stojo prieš žmones Klonio gatvėje.

2008–2011 m. jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas, o 2011–2014 m. jau buvo Lietuvos policijos generalinis komisaras. Tai reiškia, kad Garliavos kulminacijos metu jis buvo ne pašalinis stebėtojas, o aukščiausias policinės sistemos vadovas.

Todėl bandymai šiandien jį vaizduoti tik kaip formalų pareigūną, kuris esą „nieko bendro neturėjo“, atrodo dirbtini. Net ir iki tapdamas generaliniu komisaru jis buvo pačioje policijos vadovybės viršūnėje. O kai Garliavos istorija perėjo į atviro valstybės spaudimo fazę, būtent jis jau vadovavo visai policijai. Vien šis faktas leidžia aiškiai pasakyti: S. Skvernelio vaidmuo nebuvo paradinis. Jis buvo institucinis ir praktinis.

Ypač daug pasako 2012 metų pavasaris. Tada pedofilijos ir žudymų istorija galutinai išėjo iš siauro teisinio ginčo ribų ir virto atviru valstybės bei visuomenės susidūrimu. 2012 m. kovą buvo paskelbta, kad policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis pavedė pradėti tarnybinį patikrinimą dėl pareigūnų veiksmų vykdant teismo sprendimą perduoti mergaitę – Deimantę Kedytę – motinai Laimutei Stankūnaitei. Tai jau ne šalutinis dalyvavimas, o tiesioginė vadovo reakcija į vieną jautriausių visos istorijos epizodų.

Dar svarbiau tai, kaip pats Skvernelis viešai aiškino policijos vaidmenį. 2012 m. kovo 28 d. interviu jis sakė, kad policija šioje istorijoje „jokių sprendimų nepriiminėjo“ ir buvo pasiųsta vykdyti kitų institucijų sprendimų. Tame pačiame interviu jis pabrėžė, kad policija „privalome vykdyti įstatymą“, bet kartu tvirtino, jog pareigūnai negali patys griebti vaiko, jo tempti ar plėšti iš rankų, nes tai vyksta teismo sprendimo ir antstolės veiksmų rėmuose. Kitaip tariant, jo vieša linija buvo aiški: policija neva nėra konflikto autorė, ji tik vykdo valstybės valią.

Bet čia ir slypi esmė. Valstybė žmonėms visada atrodo ne taip, kaip surašyta popieriuose, o taip, kaip ji pasirodo realybėje. Realybėje ji pasirodė su uniforma, su pareigūnais, su užtvaromis, su fizine jėga ir su aiškiu tikslu palaužti pasipriešinimą. Todėl ir Garliavos istorijoje būtent policijos vadovas tapo vienu pagrindinių visos operacijos simbolių. Ne todėl, kad jis vienas viską sugalvojo, o todėl, kad jo vadovaujama sistema visa tai įvykdė praktiškai.

Todėl visi formalūs paaiškinimai, kad policija esą tik vykdė kitų sprendimus, viešojoje atmintyje nepanaikino pagrindinio vaizdo: būtent policija buvo tas valstybės kumštis, kuris atėjo į Klonio gatvę. O policijos veidas tuo metu buvo S. Skvernelis.

Garliavos istorijos kulminacija – 2012 m. gegužės 17-oji, po kurios S. Skvernelio pavardė nebeatskiriamai prilipo prie pedofilijos ir žudymų istorijos.

Tą dieną valstybė veikė ne per abstrakčius nutarimus, ne per sausą teisinę kalbą, o per labai konkrečią jėgą. Oficialiuose šaltiniuose vėliau buvo pabrėžiama, kad tai buvo teismo sprendimo vykdymas. Bet viešojoje atmintyje liko ne vien teisinė formulė. Liko vaizdas, kuriame valstybė prieš žmones atėjo policijos veidu.

Štai čia ir atsiskleidžia tikrasis S. Skvernelio vaidmuo. Jis nebuvo vien parašas po dokumentu. Jis buvo pagrindinis policinės valstybės galios veidas tuo metu, kai konfliktas pasiekė aukščiausią temperatūrą.

Jis galėjo aiškinti, kad policija tik vykdo sprendimus. Galėjo pabrėžti, kad tai ne policijos iniciatyva. Galėjo teigti, kad pareigūnai negali patys griebti vaiko ar veikti savavališkai. Tačiau visuomenės akyse jis vis tiek liko tuo žmogumi, kuris vadovavo institucijai, atėjusiai ne kalbėtis, o vykdyti.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad pats S. Skvernelis vėliau Garliavos istoriją yra įvardijęs kaip vieną didžiausių savo karjeros iššūkių. Tai rodo, kad net jam pačiam ši byla nebuvo koks nors techninis epizodas, kurį būtų galima nustumti į paraštes. Tai buvo momentas, kai policija atsidūrė tarp teisės, politikos, visuomenės spaudimo ir atviro konflikto. Jis pats yra sakęs, kad tuomet jautė spaudimą iš skirtingų pusių ir suprato, jog policijai teks daryti tai, kas priklauso. Tokie prisiminimai tik patvirtina, kad jo vaidmuo buvo centrinis, o ne atsitiktinis.

Todėl šiandien tiksliausia būtų pasakyti taip: S. Skvernelis nebuvo vienintelis Garliavos istorijos architektas, bet jis buvo žmogus, po kurio vadovavimo ženklu valstybė įvykdė vieną dramatiškiausių ir iki šiol visuomenę skaldančių veiksmų nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Ir būtent dėl to jo pavardė Garliavos istorijoje liko ne paraštėse, o pačiame centre.

P. S.

Po 2018 m. sausio 13 d. pasakytos Nijolės Sadūnaitės kalbos Seime, kurioje ji viešai kėlė klausimą dėl Deimantės Kedytės likimo, Saulius Skvernelis jos pasisakymą įvertino itin griežtai. Viešai buvo cituojama, kad jis teigė, jog nė viename Nijolės Sadūnaitės pasakytame žodyje nebuvo tiesos. O pati Nijolė Sadūnaitė vėliau pasakojo, kad po kalbos, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė jai esą pasakė nežinanti, kur yra mergaitė, iš paskos ėjęs Saulius Skvernelis mestelėjo, kad jai ir nepriklauso žinoti. Šis epizodas dar labiau išryškino ne tik valdžios ir Garliavos rėmėjų susidūrimą, bet ir paties S. Skvernelio laikyseną tų žmonių atžvilgiu, kurie viešai kėlė nepatogius klausimus.

Prezidentė disidentei į ausį pasakė, ką žinantį apie pagrobtą ir pradangintą Deimantę. Kedytę.

Susiję:

Visa N. Sadūnaitės kalba