Apie liūtaširdžius

Nebegaliu tylėti. Ir ne todėl, kad noriu prisijungti prie daugybės žmonių, kurie jau pareiškė vienokią ar kitokią savo nuomonę apie Drąsių Kedį, jo dukrelę, pedofilus ir susiklosčiusią situaciją. Tiesiog sunku tapo žiūrėti, kaip mergaitės, vaiko, kurio ateitis kabo ant plauko, likimas tampa vis panašesnis į visos Lietuvos. Kadaise, 1940-aisiais, mus pardavė. Ilgam. Ir prievartavo neseniai pilnametystės sulaukusią valstybę. Dabar naujai valstybei jau dvidešimt metų, tačiau su ja toliau elgiamasi iškrypėliškai. Nuo pat kūdikystės (Sausio 13-ąją valstybei nebuvo nė metų...).

Tiems, kurie dar to nesupranta, atsakingai pareiškiu, kad D. Kedžio dukrelės likimas – visų mūsų reikalas. Kodėl? Prisiminkime precedento teisę, kai pagal vieną atvejį vėliau sprendžiama apie kitus, analogiškus. Jei gegužės 17-oji (Pasaulio informacinės visuomenės diena bei Tarptautinė diena prieš homofobiją), pirmadienis, taps ta diena, kai D. Kedžio sesers Neringos Venckienės globojama dukterėčia atsidurs tose rankose, kurios įtartos nešvariais ryšiais su pedofilais, valstybė pralaimės didelį mūšį. Dabar šiame mūšyje dalyvauja daug kas. Esu maloniai nustebęs ir jaučiuosi pakylėtas tartum Sąjūdžio mitingų laikais, kai matau, kiek Lietuvoje yra neabejingų žmonių. Lenkiu galvą prieš paprastus žmones (maloniai nustebino ir baikerių solidarumas) – vieno vaiko ir tuo pačiu visų mūsų vaikų teisių gynėjus. Kelios naktys be miego prie namų, kuriuose – D. Kedžio dukrelė. Nuovargį keičia entuziazmas, kad galbūt pirmadienį Laimai Stankūnaitei nepavyks pagrobti vaiko. Būdamas ketvirtosios valdžios atstovas, protestuoju prieš kitas valdžias, leidusias kilti tokiam absurdiškam precedentui. Norėčiau, kad valstybės vadovai pagaliau bent trumpam nustotų rūpintis, kuris kaklaraištis labiau dera prie Hillary Clinton aprangos, ar gražus mūsų karinis paradas, ir išspręstų vieną labai svarbų dalyką – kartą ir visiems laikams. O tas dalykas – vaikų teisės, kurios, atrodo, Lietuvos valdžiai visiškai neberūpi. Kyla klausimas, ar tai – elementarus abejingumas, ar kažkas daugiau. Netyla kalbos, kad pedofilų klano gijos gali driektis į įvairias valstybės institucijas, būti susijusios su aukštais buvusiais ir esamais pareigūnais, politikais, teisėsaugininkais. Tai nėra fantastiška versija – užsienio šalyse tokių precedentų jau yra buvę. Įkurtas judėjimas „Drąsiaus kelias“. Protestuojama ne tik prie N. Venckienės namų. Sekmadienį, vidurdienį, protesto mitingas surengtas ir Londone, prie Lietuvos ambasados. Pasirašyta peticija ir įteikta ambasadai. Viskas nufilmuota ir nufotografuota. Sekmadienį pagerbtas D. Kedžio atminimas vietoje, kurioje jis rastas nužudytas prieš mėnesį (vadinamosios mirties ketvirtinės). Nuo šios vietos iki Žiegždrių psichiatrijos ligoninės – vos keli kilometrai: Šlienava – artimiausia gyvenvietė, esanti šalia šios gydymo įstaigos, kuri sovietmečiu buvo naudojama ir kitais tikslais. Spėjama, kad būtent ten galėjo būti laikomas įkalintas ir nužudytas D. Kedys. Taigi neleiskime mūsų valstybės ir mūsų žmonių niekinti tiems, kurie yra ideologiniai priešai ir bando mus pavaizduoti kaip nieko vertus. Nesame nei nedrąsūs, nei silpni. Nuskurdinti – taip. Tebeskurdinami – deja, irgi taip. Iš mūsų tyčiojamasi aukščiausiu lygmeniu? Deja. Tačiau turėtume nepamiršti vienos gražios ir prasmingos pasakos (vaikams ir ne vaikams), kurią parašė Astrid Lindgren (1907-2002). Ši geniali švedų rašytoja labai mylėjo vaikus, ir galėtų mums būti puikus pavyzdys. 1973 metais parašytuose „Broliuose Liūtaširdžiuose“ (Bröderna Lejonhjärta) kalbama apie tironiją, išdavystę, sukilimą ir mirtį, taip pat platonišką meilę, lojalumą, viltį, drąsą ir taikumą. Broliai Jonatanas ir Karlas Liūtaširdžiai, gyvenantys Nangijalos šalyje, su pasipriešinimo grupe pradeda kovą prieš piktąjį Tengilą, kuris valdo baisaus ugnimi alsuojančio drakono Katlos pagalba. Broliai leidžiasi į nuotykių ir pavojų kupiną kelionę, norėdami įveikti blogį ir išvaduoti pavergtus Nangijalos žmones. Primena dabartinę Lietuvą, tiesą? Istorija kartojasi, nihil novi sub sole. Dabar, brangūs Lietuvos Liūtaširdžiai – esantys ir čia, ir tolėliau (geografiškai) – yra lemiamos dienos. Jei pralaimėsime šį mūšį su Tengilo ir Katlos pajėgomis, liks kierkegaardiškasis „arba-arba“: mums arba teks prarasti bet kokią viltį ir nebekovoti, arba turime pagaliau pasakyti mūsų išrinktai valdžiai STOP. Trečio kelio nėra.  „Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]