Apie nacionalinius plaučių ypatumus

Žinau, žinau, čia – ne medicinos tinklalapis. Bet taip pat suvokiu, kad linksmi plaučiai geriau nei prarūkyti, nes, kaip sakė užkietėjęs rūkalius Winstonas Churchillis, „juokas – dalykas rimtas“. Todėl noriu pasidalyti su jumis savo haliucinacijomis apie nacionalinį (ir ne tik) humoro jausmą, kuris, anot medikų, pailgina takelį iki kapelio.

Kartą viena televizija rodė kadrus iš sovietmečio – jau primirštas eiles prie deficitinių prekių. Dabar būtų galima rėžti – didžiausias deficitas mūsų šalyje yra humoras. Ką ten XXX, net ir X formos (X – tai „hm“, XX – „cha cha“, XXX – juokas iki ašarų). Juoktis iš savęs darosi liūdna (nebent esi „žmogus iš gatvės“, kaip koks Juozas E.), iš kitų juokiasi tik opozicija (ir viena pati sau krizena į barzdą), o iš Dievo juokiasi bedieviai, bet jie nebepopuliarūs (geriau jau rimtu veidu dėlioti taro kortas ir be liniuotės bandyti išmatuoti, ar tavo aura labai nutolusi nuo 90-60-90 etalono).

Kas belieka? Galbūt grįžti prie ištakų ir pabandyti atlikti kontentanalizę, kaip kadaise savo išmonę vadino vienas pilietis dėstytojas, nūnai žymus (bent jau jam taip atrodo) politologas, tenebūna čia minimas jo vardas. Jis ir davė stimulą pradėti mąstyti apie humorą. Iki tol tiesiog juokdavausi. Tas pilietis, atėjęs į paskaitą, pareiškė: „Dabar pakeisiu jūsų visų gyvenimus, po mano paskaitos išeisite neatpažįstamai pasikeitę, pakeitę požiūrį į gyvenimą.“ Paskui jis dar ilgai kažką panašaus blevyzgojo, o mes sėdėjom akis išpūtę ir laukėm stebuklo. „Žinot, – be galo reikšminga mina pareiškė pranašas (atsiprašau, dėstytojas), – už durų stovi asilas.“ – „Tačiau, – tęsė jis, – atlikę kontentanalizę suvoksime, kad taip iš tikrųjų gali ir nebūti.“ Pakerėta publika jau užuodė stebuklo (o gal asilo?) kvapą. Pranašas atvėrė duris. Asilo nebuvo. „Nuėjo“, – nekalta veido išraiška paaiškino jis.

Kiekvienas „bajeris“ turi moralą. Ir šis turėjo. Į minėto piliečio (aš ne apie asilą) paskaitas daugiau iš mūsų kurso niekas nevaikščiojo. „Bajeris“ už „bajerį“. O juk kalčiausias šioje istorijoje ne dėstytojas, o asilas raudonais batais, mėgstantis pastovėti tai už vienų, tai už kitų durų. Deja, nematomas.

Tokia buvo akademinė pažintis su lietuvišku humoru.

Ir vėl teks grįžti prie ištakų, taigi ir prie medicinos. Kas gi tas humoras, susimąsčiau. Senovės graikai tikėjo, kad žmogaus sveikatą (taigi ir plaučius) kontroliuoja fluidai, vadinami humorais. Ši maždaug 2400 metų senumo mintis jiems siejosi su keturių elementų (vandens, žemės, oro ir ugnies) teorija, sugalvota Empedoklio. (Nekvailas buvo graikas, suprato, kad „bajeris“ turi įkaitinti, būti gana arti žemiškų dalykų ir kartu „vežti“, t. y. skraidinti oru, be to, skrydis turi būti papuoštas žodžių vandenėliu.) Jei neklystu, jo ir gyvenimo pabaiga, pasak legendos, humoristinė – įšoko į vulkaną, tapo nemirtingu dievu, bet vulkanui nepatiko vienas jo sandalas, ir šis buvo išspjautas.

Gal ir linksmi buvo tie graikai, bet neseni mokslo atradimai liudija, kad ir urviniams žmonėms nebuvo svetimas „bajeris“. Šį rudenį paskelbtas stulbinantis atradimas – pirmasis istorijoje „bajeristas“ buvo ne koks nors graikas ar kitos civilizuotos šalies gyventojas (egiptiečiai vargu ar juokaudavo – jiems terūpėjo mirtis, mumijos, piramidės ir skarabėjai), o prezindžantropas, arba tiesiog homo habilis, „sumanusis žmogus“. Mokslininkai mano, kad garsus, panašius į juoką, pirmykščiai žmonės pradėjo laidyti maždaug prieš 4 milijonus metų. Tačiau juokingi jie kažkam pasirodė tik po dviejų milijonų metų (nejaugi mūsų protėviai buvo estai?) – maždaug tokio senumo ir buvo neseniai aptiktas olos piešinys, kuriame pavaizduotas pirmasis žmonijos istorijoje „bajeris“ – žmogus, užkliūvantis už akmens ir visu ūgiu smagiai besiplojantis ant žemės.

Galiu spėti, kad ne vieną kartą linksmino šis pokštas. O Jungtinėse Prezindžantropų Valstijose, kaip pasakoja liudininkai, iš panašaus humoro juokiasi daug kas. Iki šiol. Ir savo kalba humorą tie „sumanieji žmonės“ vadina juokingai – ne humour, o tiesiog humor. Be u jiems juokingiau.

Tiesa, dabar tas humor visiškai sulalailėjo. O pirmųjų prezindžantropų laikais „bajeriai“ atlikdavo itin svarbią – derybų – funkciją: nemoki papasakoti, kad jaučio pigiai kaimynui neatiduosi, skeli „bajerį“. Jei kaimynas supranta, abu pasijuokiate užsikąsdami tuo pačiu jaučiu. Jei ne, matyt, turime nekaltą kanibalizmo atvejį.

Ir dar vienas istorijos saulėtekį (prie šios frazės nestabtelėti negaliu – vis prisimenu neseniai išleistą istorijos vadovėlį vaikams, kurio pirmajame puslapyje puikuojasi visomis vaivorykštės spalvomis lyg Jehovos liudytojų žurnaliuke išmargintas saulėtekio piešinėlis, o po juo parašyta: „Taip atrodė pirmasis žmonijos rytas“) menantis pastebėjimas. Amerikietis medicinos profesorius Allanas Reissas iš Stanfordo universiteto neseniai paskelbė atradęs, kad moterys patiria daugiau malonumo, nes humorą analizuoja. O vyrai žvengia vos pradėjus pasakoti anekdotą. Peršasi tik viena mintis: vyrai yra linksmų plaučių, todėl plaučių dumples nuolat reikia vėdinti, kad jos veiktų, t. y. žvengti. O štai moterys, sukurtos iš šonkaulio, tokio poreikio nejaučia.

Velniop tas ištakas. Pakalbėkim apie dabartinę padėtį.

Apie amerikiečių humorą ką ten daug beprišnekėsi. Šol, podskolznulsia, upal, ne očnulsia, smešno (rus. „Ėjau, paslydau, kritau, neatsibudau, juokinga.“). Tik vieni krenta juokingai ir dar patys iš to juokiasi (Charlie Chaplinas), kitiems „juokingas smurtas“ – nė motais (Tomas ir Džeris), treti absurdinasi (Melas Brooksas, kuris įsitikinęs, kad įsipjauti pirštą – tragedija, o štai įkristi į lifto šachtą – komedija).

Europiečiai? Pažvelkime į britus. Ponas Pupelė (Mr. Bean) krapšto nosį, „kreivai“ dainuoja „Yesterday“ kaip koks penktasis bitlas, miega su meškiuku. Juokinga. Kartais. „Monty Python“ juokdarių trupė, nemirtingasis Benny Hillas ir „The Muppet Show“ balansuoja ant nemirtingumo ribos.

Prancūzams pakanka Louis de Funèso, kad įeitų į pasaulinę humoro istoriją. Vos pamačius jo fizionomiją suima juokas. Deja, tokių charizmatinių asmenybių pasaulyje nedaug. Bet jos vertos to, kad būtų pastatyta Humoro šventykla, kurioje stovėtų ne kokių nors dievų ar mitologinių didvyrių, o būtent nacionalinių linksmintojų, „visiškų idiotų“, kaip apie save sakė šaunusis kareivis Šveikas, statulos. Jie pailgino gyvenimą mūsų tėvams, mums, jie ilgins jį ir mūsų palikuonims. (Su tokiu pat entuziazmu, kaip jį trumpins Merfio dėsniai.)

Apie rusus – atskira kalba. Prieš kurį laiką teko būti itin margoje kompanijoje, kurioje buvo kone visų Europos (ir ne tik) valstybių atstovų. Surengėme savotišką anekdotų čempionatą. Net suomiai (tiesa, po ilgo laiko tarpo) ir arogantiškieji „Eurovizijos“ kūrėjai švedai pripažino, kad geriausias humoras – slaviškas, o ypač rusiškas. Jame yra kažkoks užtaisas, išsprogdinantis liūdesio augliukus, kai šie jau būna įsisukę mūsų plaučiuose. Ko verti vien senieji rusų filmai, kurių kone kiekvienas sakinys tapo jumoro (būtent!) klasika. O kokį „Na, palauk!“ galima žiūrėti tūkstančius kartų, vis tiek juokinga (tik suima juokas pro ašaras, išgirdus, kaip per vieną televiziją rodyti vilko ir zuikio nuotykiai įgarsinti lietuviškai: žinoma, lietuvių kalba – šventas reikalas, bet kai zuikis, rusiškai sakantis „ajajai“, lietuviškai įgarsinamas „ojojoi“, apima egzistencinė krizė).

Šiuolaikinis rusų kinas taip pat nestokoja jumoro. Neatlikinėsiu kontentanalizės, tik trumpai paminėsiu reiškinį, kuris tampa kultinis: Goblino vertimus ir įgarsinimus. Tai linksmų plaučių vyruko, gyvenančio Rusijoje, platinami žinomų filmų (pavyzdžiui, „Žiedų valdovo“, „Matricos“) variantai. Nors vaizdas – tas pats, vertimas (taip pat ir pakeistas garso takelis su, tarkime, „Rammstein“ leitmotyvais arba rusų estradinėmis dainomis) verčia iš koto.

Rusų jumorą gerbiame ir už tik jiems būdingą reiškinį – charizmatinių aktorių pasirodymus, jau daugelį metų sutraukiančius minias gerbėjų į koncertų sales ir patupdančius juos prie televizorių ekranų ne vienai valandai. Visi tie raikinai, chazanovai, petrosianai ir kiti puikūs aktoriai lyg mesijai sunkiai sergančius prikelia iš depresijų. Šalin prozaką! Gal geriau pasakytumėte, kaip man nueiti į Humoro šventyklą?

(Tiesa, nors minėtosios charizmatinės asmenybės tebežvelgia į mus iš televizorių ekranų, virtualybė daro savo. Atsirado net toks posakis: „Petrosianas – tai jumoras tiems, kurie neturi interneto.“ Vis dėlto surizikuosiu pasirodyti senamadiškas: nors interneto anonimai „bajerių“ kiekybe smarkiai lenkia Humoro šventyklos kunigus, žodis, mimika, gestas ir tai, kas tarp eilučių, t. y. visi keturi anksčiau minėti humorai, – gyvo žmogaus nuopelnas.)

Kažko nepasakiau? A, apie Lietuvą. Tai kad nesinori gadinti nuotaikos nei sau, nei jums. Žinoma, turime charizmatinių asmenybių, kurios išdrįsta savaip interpretuoti Lietuvos istoriją arba kurti šmaikščius aforizmus. Nuo tų lietuviškosios Humoro šventyklos kunigų kūrybos taip pat bėga juoko ašaros, o plaučiai vėdinasi kaip akordeonas. Tik tokių žmonių mūsiškiame raudų krašte labai nedaug.

Čia televizija – vien tik ašaros, skandalai, kriminalai. Padejavau kaip kaimo močiutė, bet juk tai tiesa. Va čia jau ir nebejuokinga. Jei buvo laida „Atleisk“, kodėl nėra laidos „Išsišiepk“?

Žinoma, kelios humoro laidelės – vis šis tas, tačiau akivaizdus ir kokybės, ir kiekybės stygius. Šapras-Kyškis prieš kurį laiką gana sėkmingai mėgdžiojo kultinį Ali G (tiksliau, komiko Sacha Barono Coheno personažą), bet išskrido į „Dangų“. O ten, kaip žinoma, nejuokinga, nes, kaip sakoma sename anekdote, danguje geras klimatas, bet gera kompanija – tik pragare. Nejuokinga vis dar „Maxima“ parduotuvėse rasti „Taip ar ne“ loterijos bilietų su Vytauto Šapranausko nuotrauka. Mačiau dar šiandien prie kasų.

Arba garaže. Pas Česlovą ir Bronių iš „Ragų“. Šiuodu vyrukus kartkartėmis pasąmonė išvien su sąmone atsisako pripažinti komikais. Tačiau jie – fenomenas. Prieš keliolika metų pradėję linksminti tautą necenzūriniais, nelegaliais „Radioshow“ įrašais, linksmuoliai patirdavo ir nuosmukių, ir pakilimų. Vis dėlto „politologus“ Mauzerį ir Sūrskį jau galėtume drąsiai įrašyti į lietuviško humoro aukso lobyną ir sukrauti jiems altorėlį iš sūrio Humoro šventykloje. Tiesa, pastaruoju metu jie pernelyg politikuoja, akivaizdžiai palaikydami dešiniąsias politines jėgas.

Bet argi galime pamiršti Rolandą Kazlą, nuoširdžiai nekentusį reklamų, ir nežinoti, kas ravi šieną? Klasika.

Vienas rusų humoristas yra pasakęs, kad didžiausias komiko priešas – senas anekdotas. Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, nelinksmą darbą dirbantį žmogų senas anekdotas padaro komiku. Savo Humoro šventyklą dar tik pradedame statyti. Vis dėlto iš pradžių baigsim, atrodo, nepabaigiamus Valdovų rūmus...