Apie omnicidą, arba jokios emigracijos nėra!

Emigracija nėra Lietuvos problema, nes jos, kaip ir pedofilijos, nėra. Konstitucinis Teismas jokio išaiškinimo dėl emigracijos nėra pateikęs. Lietuvoje klesti baisiausia žmonių naikinimo forma – omnicidas.

Vienas „dienraščių lyderio“ apžvalgininkas, pabėgęs geresnio gyvenimo ieškoti į užsienį tarybiniais laikais, neseniai piktinosi, kad jo kolega rašeiva išeivius Anglijoje pavadino parijais (hinduistų religijoje tai – beteisiai žmonės, esantys žemiau visų keturių kastų, laikomi nešvariais, dirbantys skerdėjais, valytojais ir pan.). Apžvalgininkas padarė išvadą: Lietuvą palieka išsilavinusi visuomenės dalis.

Gerbiu ne tik pagarbos vertus žmones, bet ir žodžius. Didysis lietuvių kalbos žodynas byloja, kad „emigrantas – asmuo, išsikėlęs gyventi iš vieno krašto į kitą, išeivis“ (www.lkz.lt). O „išeivis“ – tas, kuris išėjo iš namų.

Ar iš Lietuvos išvykęs milijonas „emigrantų“ – tikrai emigrantai? Ar jie išsikėlė gyventi iš vieno krašto į kitą? Asmeniškai pažįstu tik vieną žmogų, spjovusį į Lietuvos Respublikos pilietybę ir priėmusį kitos šalies. Tai išties buvo emigracijos aktas, galima sakyti, Tėvynės išdavystė.

Tačiau daugybė žmonių, su kuriais bendrauju internetu ir kurie gyvena įvairiose užsienio šalyse, nėra emigrantai, kaip mus moko valdžia. Didžioji dalis jų vis dar tebėra registruoti Lietuvoje esančiuose butuose ir namuose, siunčia artimiesiems pinigus, o Lietuvos valdžiai tai – tik į naudą: mokesčiai mokami toliau, pelnas krenta į biudžetą, o žmonės palei akis nesirodo, problemų nekelia, yra toli ir nekelia pavojaus. Ir jie, gaudami padorias algas užsienyje, tikrai negrįš tam, kad išdaužytų Seimo langus.

Tai kas tuomet nutiko su Lietuva? Kas slypi už skambių frazių „protų nutekėjimas“, „emigrantai“ ir aktyvios konservatorių politikos, kurią vykdant žmonės tiesiog ėmė ir išvažiavo ieškoti geresnių atlyginimų. Būtent – „emigrantai“ tiesiog dirba kitur nei anksčiau. Kai kuriose šalyse (nepamirškime – mes esame maža šalis, tad važiuoti į darbą tolimus atstumus mums nėra įprasta) gyvenama viename mieste, dirbama kitame (arba kitoje šalyje). Niekas tokių žmonių, tarkime, besienėje Europos Sąjungoje, emigrantais nevadina.

Labai daug lietuvių – ir visai jaunų, ir vyresnių – užsienyje studijuoja (Lietuvoje studijų kainos prieinamos tik mažorų vaikučiams, o užsienyje net moka stipendiją), dirba (taip gelbėdami artimuosius ir save nuo finansinių problemų), ir tai nėra jokie „emigrantai“. Deja, sunku apskaičiuoti, kiek yra „tikrųjų“ išeivių, susižavėjusių kitos šalies kultūra ir pasilikusių ilgam ar net visam gyvenimui kitoje šalyje. Vis dėlto manau, kad sąlygiškai labai nedaug. Ne veltui lietuviški Čikagos ar Londono rajonai pilni parduotuvių, restoranėlių tokiais pavadinimais kaip „Lietuvėlė“. Nostalgija – stiprus ginklas, ir tik nedaugelis kaip koks nors kosmopolitas Tomas, tarybiniais laikais pabėgęs iš Tėvynės, leidžia sau vaidinti pasaulio pilietį. O įvairių tautų atstovai – japonai, italai, vengrai, šveicarai ir t. t. – mokosi seniausios gyvos (iš negyvųjų tai – prūsų) indoeuropiečių kalbos.

Ir buvusi, ir dabartinė Lietuvos valdžia suvokė, koks pelningas visomis prasmėmis yra omnicidas. Tai – žmonių naikinimas visomis įmanomomis priemonėmis. Tai kur kas blogiau net už genocidą, nes netgi toks košmaras kaip genocidas anksčiau ar vėliau baigiasi, už jį teisiama Hagoje. Omnicidas pabaigos neturi, už jį neteisiama, jis keičia formas, „tobulėja“. Išrandami vaistai, kuriuos geriant atsiranda šalutinis poveikis, o nuo jo prireikia kitų vaistų, iš oro purškiami chemikalai, parduodamas netikras genetiškai modifikuotas maistas (kur GMO, o kur dar ne, jau sunku suvokti – abejoju, kad gamintojai sąžiningi). Atsirado „sūrio gaminiai“, „sviesto gaminiai“. O kur tikras sūris, sviestas? Laimė, nors kolūkius kažkas netyčia sugriovė, kaimai dar ne visi prasigėrė. Beje, kalbant apie prasigėrimą ir alkoholį, tai – dar viena omnicido dalis. Girta tauta neis protestuoti, žino valdžia. Narkomanai irgi niekur neis kelti balso. Todėl čigonų taboras, kuriame nėra nė vieno dirbančiojo, ir toliau nemoka mokesčių, gyvena kaip inkstas taukuose ir platina narkotikus. Valdžia, policija, prokuratūra – aklos.

Omnicido formų – daug. Tai – ir demografijos krizės skatinimas, prisidengiant terminais „tolerancija“, „tėvas I“, „tėvas II“, „žmogaus teisės“, nepagarba jaunam, senam ir bet kuriam kitam žmogui. Vaikai žaginami, seneliai ir močiutės apiplėšinėjami, žudomi, abejingumas pasiekė neregėtas aukštumas.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas (vienintelis vyskupas, nešiojantis gintarinį, o ne sidabrinį ar auksinį kryžių!) per Sąjūdžio 25-mečio minėjimo kalbą Seime pareiškė, kad emigracija nėra blogiausias dalykas, ir buvo absoliučiai teisus. Jos nėra. Tačiau blogiausi dalykai, pabrėžė arkivyskupas, yra savižudybės (vis dar esame pirmoje vietoje pasaulyje), skyrybos (vis daugiau moterų, o ne vyrų palieka šeimas, vaikus), alkoholizmo epidemija (ką reiškia vien stipraus alkoholio pardavinėjimas degalinėse!) ir jų padariniai. G. Grušas labai teisingai paminėjo ir neskaidrumą, kyšininkavimą, nesąžiningumą. Šios šmėklos, be abejo, tiesiogiai susijusios su „europinėmis vertybėmis“ ir omnicidu.

Kiekvienam omnicido vykdytojui reikėtų išduoti po bilietą į Marsą. Kadangi jie, kaip žadama, - tik į vieną pusę, turėtume viltį, kad „nutekėję protai“ tokiu atveju žmonėms nebetrukdytų gyventi laisvai. Ne taip, kaip parijai.