Apie prokuratūrą, kurią mes paveldėjome

Prokuratūros sistemoje man teko dirbti dviem laikotarpiais. Toje, kokia ji buvo iš karto baigus universitetą praeito šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Antrą kartą – jau nepriklausomybę atgavusioje valstybėje. Tad  šios institucijos, lėmusios taip pat ir bendrąją teisminės valdžios būklę, genezė man šiek tiek pažįstama. Todėl regėdamas joje ano pasaulio žmones, savo tikslams panaudojusius atkurto valstybingumo vaisius, niekuo nesistebiu. Pokomunistiniame pasaulyje tik Vokietija iš karto pakeitė veidus teisėtvarkos vitrinose. Turėjo galimybę.

Nepriklausomo gyvenimo metais kelis kartus spaudoje siekiau atkreipti visuomenės dėmesį į apmąstytai vykdomas nacionalinės teisinės sistemos perversijas (žr. „Lietuvos generalinė...“ Dienovidyje, „Trevi fontaną“ Lietuvos aide, „Vestuviniai generolai ir Lietuvos saugumas“ XXI amžiuje). Tačiau realybė tapo baisesnė, nei galima buvo prognozuoti. Ir visa tai dėl institucijų patekimo į... nematomą slaptą valdymą.

Mane, pradedantį teisininką, prokuratūros sistemoje dirbusiųjų santykiai stebindavo. Tiek anuometinių teisininkų moralė, tiek pats sovietinio teisininko tipas. Nebūdami nomenklatūros sąrašuose, eiliniai tarnybinę padėtį naudojo deficitams gauti. Veikė blato sistema.

Ana moralė, jau kaip tam tikras teisinės santvarkos bruožas, buvo tyliai perkelta į atkurtos valstybės vartoseną.

Sovietinių prokuratūrų koridoriuose kabėdavo simbolis: skydas su sukryžiuotais kalavijais.

Atkurtoje valstybėje prokuratūra heraldinių ženklų nekūrė. Bent kol kas. Prokuratūros simboliu, rodos, tampa jos centrinė būstinė. Kaip piktograma.

Nepažįstu architekto, projektavusio naująjį Generalinės prokuratūros rūmą. Kažkur girdėjau nuomonę – prie Stalino jis būtų sušaudytas apkaltinus ideologine diversija. Taip apie kubo su įkypais langais idėją mano daug žmonių. Jie galvoja, kad genialiau juodųjų kreivųjų veidrodžių karalystės ir savęs nedemaskuojančios mokesčių mokėtojų lėšų plovyklos, kaip tas žmogus padarė, suprojektuodamas tokį teisėsaugos įstaigos statinį Rinktinės gatvėje, architektūrinėmis formomis neatvaizduosi.

Okupuotoje Lietuvoje veikė rajoninės (periferijos ir miestietiškos), didžiųjų miestų ir Generalinė prokuratūros. Kai vienoje jų pradėjau dirbti, rusų tautybės pareigūnų buvo sumažėję iki minimumo. Tik aukščiausioms grandims dar vadovavo iš Lietuvos sentikių kilę „didžiabroliai“. Vidutinėse grandyse dominavo žydai. Stengėsi neužleisti kadaise turėtų išimtinių pozicijų. O rajonuose daugiausia prokurorais jau dirbo lietuviai.

Kas buvo būdingo šio internacionalo santykiams?

Darbavausi dviejose Vilniaus miesto prokuratūrose dar gerokai iki to, kai toks Andropovas sumanė įvesti sovietiškąjį „sausąjį įstatymą“. Visi ankstyvieji prisiminimai yra apie kabineto kolegą, teisės mokslus krimtusį, kiek pamenu, lyg ir anuometiniame Karaliaučiuje, jų vadinamame Kaliningradu. Naktimis jis gerdavo. Kažkur su kažkuo. Tad ryte sėdėdavo savajame kabineto kampe blizgėdamas stiklinėmis akimis ir sagomis mėlyname mundure.

Įstaigos vadovas jam visada skirdavo rusų kilmės pareiškėjus. Kolega juos priimdavo kariškai pasitempdamas, perpratęs rusiškojo vardo su tėvavardžiu magiją klientui: „Neabejokite, Ivanai Petrovičiau (arba Piotrai Ivanovičiau), mes jūsų problemą išspęsime, juk mes – prokuratūra.“

Ir kulniuodavo pareiškėjas viltingai pamalonintas, nors kolegą valdė vienintelė mintis – kur ir kaip apmalšinti pagirių troškulio kirminą.

Vilniaus prokuratūrų vadovai lietuviai gerdavo savame rate. Vadino jį uždaru „šaškininkų klubu“. Jis dislokavosi miesto centre taip vadintoje Spalio rajono prokuratūroje, kur dabar Teisingumo ministerija.

Ar prokurorų žydų ratelis buvo komunistinės partinės moralės saugotojais? Vargu. Bet partinė demagogija buvo jų ginklas. Girtautojų klubas jiems nebuvo paslaptis. Buvo nuogirdų – miesto vyr. prokuroras L. Topolis gviešėsi kada nors tą sueigą demaskuoti.

Bet „šaškininkai“ nebuvo lengvai paimami. Jie turėjo savą slaptą ginklą – kelias plepias moterėles. O šios buvo konfidencialios informacijos nešiotojos. Jas oficialiai siunčiamais prokuratūros kvietimais tuometis Lenino rajono prokuratūros aškenazis kviesdavosi išeiginėmis į savąjį kabinetą su erkeriu ir minkštasuoliu Rašytojų ir Tilto gatvių sankirtoje. Na taip, nekaltai pabendrauti prie armėniško konjako butelio.

Lietuviai iš „šaškininkų klubo“ turėjo kelis tokius jo pasirašytus kvietimus. Tad labai nesimaskuodami vaizdžiai pasakodavo, kaip išsikvėpinęs priekabiautojas laukdavo savo erkerinėje sekykloje pasirodant kurios nors (nebūtinai nepriekaištingos reputacijos) iš nusižiūrėtųjų teisminiuose posėdžiuose.

Ir panašiais pagrindais tautinė harmonija Vilniaus prokuratūrų sistemoje laikėsi iki pat Kovo 11-osios.

Tuomečiai rajoninių prokuratūrų darbuotojai paprastai dirbo kriminalinį tiriamąjį darbą. Jų ypatinga priedermė buvo nepilnamečių įvykdomų nusikaltimų aiškinimasis ir tokių veikų užkardymas. Nors viename interviu tuomečiam komjaunuolių laikraščiui visas tas vadinamąsias prevencijos priemones, kokių reikalaudavo tikrintojai iš Generalinės, buvau įvardijęs tik kovos su jaunuomenės nusikalstamumu imitacija, centre dėl to niekas labai nesusijaudino ir man aiškintis neliepė. Netgi atvirkščiai – miesto vyriausiasis prokuroras L. Topolis,  savarankiškai mieste vykdęs labai specifinę kadrų politiką, paskambinęs pasiūlė ruoštis miesto prokuratūros vyriausiojo tardytojo pareigoms. Oficialiam mano pristatymui turėjo būti referuota vaikžudystės byla, kurią išsikėliau būdamas budinčiuoju tardytoju, pagal septynmečio berniuko dingimo faktą. Mano įtarimai gana sudėtingoje situacijoje krito ant dingusio vaikučio, turėjusio fizinių trūkumų, motinos. Mat anksčiau, Neriai stumiant ledų ižą, panašiai dingo ir jos tėvas – vieno Neries aukštupio kaimelio gyventojas, nebepritapęs prie savosios šeimos. Neries ledai, tik jau pavasarį, jo palaikus atnešė į senosios Kernavės vingius.

Remdamasis šiuo žinojimu, gana bravūriškai pareiškiau, kad bylos ieškomą vaikutį Neris man taip pat atneš su pirmosiomis pavasario lytimis. Taip tada ir įvyko – vos pajudėję kovo mėnesio ledai auką išnešė ties Valakupių tiltu. Irgi per mano budėjimą.

Vyr. prokurorui L. Topoliui buvo neaišku, kodėl aš nesidžiaugiu siūlomu paaukštinimu tarnybinėje teisininko karjeroje. Jam tai labai rūpėjo.

Aš tuo metu jau buvau apsisprendęs pereiti dirbti į gamtosaugos sritį. Turėjo atsilaisvinti viena pareigybė. Neaiškinau, kodėl savo ateities sovietinio teisingumo sistemoje jau nematau.

Mintis trauktis iš prokuratūros kilo praėjus šešeriems ar septyneriems darbo metams nuo universiteto baigimo. Po incidento su disidentu Januliu.

O buvo taip. KGB sukurptoje byloje ją, būdamas dar Generalinės prokuratūros tardytoju, teismui perdavė Tarybų rajono prokuroras J. Vilutis. Janulis buvo nuteistas ir daugelį metų praleido Rusijos lageriuose. Iš jų sugrįžo gal kiek pablūdęs. Matyt, sąmoningai Vilučio ieškojo. Vieną rytą pamačiau kresną, valstietiškai suręstą vyrioką eidamas į savo kabinetą. Jis stovėjo prie tarnybinio skelbimų stendo, bet neatrodė, kad skaito. Po kurio laiko pasigirdo rusakalbės sekretorės šaukimas gelbėti prokurorą. Subėgę bendradarbiai pamatė mano  anksčiau koridoriuje pastebėtą asmenį užgulusį Vilutį jo kabinete ant rašomojo stalo. Sunkiai atplėšėme sudiržusias riaumojančio Janulio rankas nuo kadaise jį sodinusio prokuroro gerklės.

Aš nesužinojau visos Janulio istorijos. Tačiau jį išsivežė anie, iš „kontoros“. Daugiau rajoninėje prokuratūroje Janulis nebeapsilankė.

Prokuroras Vilutis pasižymėjo kaligrafiška rašysena. Išgėręs girdavosi, kad ir jis jaunystėje rašė eilėraščius. Bet „šaškininkų klube“ to nebedarė. Jauniausias tarp šaškininkų buvo neseniai išgarsėjęs teisėjas Z. Birštonas, tuomet dar pradedantis  Spalio rajono prokuratūros tardytojas. Šaškininkai jį naudojo pasiuntinuku.

Kartkartėmis vis išgirstame: anuomečio partinė kontrolė buvo priešnuodis korupcijai.

Išgirstame – partinė kontrolė drausmino pareigūnus...

Vilniaus m. Tarybų rajono prokuratūra bazavosi Kauno gatvėje.

Vos ne priešais, kitoje gatvės pusėje, buvo šio administracinio rajono vykdomasis ir partijos komitetai.

Beveik kariškas anų dienų vaizdelis: vidurdienį ant prokuratūros laiptų sėdi  gerokai įraudę prokuroras ir vienas kolega. Ir linksminasi... graibydami už sijonų praeives moteris. Šios į tokį prokurorų pasilinksminimą reagavo įvairiai. Bet buvo šią sceną mačiusių asmenų iš kitos gatvės pusės komitetų. Ten gana plačiai apie tai tiek pusbalsiu, tiek ir visai garsiai kalbėta. Bet oficialios reakcijos nebuvo. Atvirkščiai: kažkas visa tai įvertino kaip tuo metu populiarių filmų su rusiškų husarų nuotykiais lietuvišką variantą. Superinį husarišką šaunumą.

Bet mano galutinį apsisprendimą palikti anuometę prokuratūros sistemą lėmė ne šis marazmas. Man netyčia paaiškėjo, kaip „šaškininkų klubo“ nariai prasimanydavo lėšų nesibaigiančioms fiestoms. Vidurinės grandies prokurorų algos to neleido. Tačiau vienas atvejis suteikė reikiamo aiškumo. Nulėmė mano apsisprendimą.

Per budėjimus kaip rajoninių prokuratūrų tardytojai dalyvaudavome vertinant visas neaiškias, taip pat ir vienišų žmonių, mirtis mieste. Vieną rytą, būdamas budinčiu tardytoju, organizavau specialistų apžiūrą pagal pranešimą apie rastą mirusią senovinio medinio namo Dzūkų gatvėje gyventoją.

Kai kuriuose iš tokių namų tebegyvendavo ir iki nusavinimo juos valdę jų savininkai. Nuomotojų teisėmis. Taip buvo ir tuo atveju. Prie atvirų pirmo aukšto buto durų priebučio aikštelėje rastai senutei namas buvo iš jos atimta nuosavybė. Jai palikti kambarėliai buvo iki lubų prikimšti senų baldų ir sendaikčių.

Teismo medicinos ekspertas per pirminę apžiūrą nenustatė jokių išorinių smurto požymių. Tad surašęs įvykio vietos apžiūros protokolą, o mirusiąją išsiuntęs į morgą užplombavau buto duris ir grįžau į darbovietę. Susipažinęs su protokolu, rajono prokuroras dienos pabaigoje pasiūlė pakartotinai vykti atplombuoti ir dar kartą apžiūrėti butą. Pamaniau, gal turi kokios operatyvinės informacijos apie įvykį. Tačiau kai jau prietemoje atrakinę duris patekome į mirusios senutės apartamentus, supratau, kad bent jau vienas iš mudviejų, prokuratūros pareigūnų, yra paprasčiausias marodierius. Ir kad marodieriautojas yra gerai perpratęs nusenusio žmogaus psichologiją, padedančią jam profesionaliai ieškoti ir atrasti galimas vertybių slėptuves. Nors nepastebėjau, kad prokuroras ką nors būtų radęs ir pasiėmęs, vaizdas lėmė mano galutinį apsisprendimą.

Kai po devyniasdešimt pirmųjų rugpjūčio pučo Maskvoje grįžau į Generalinę prokuratūrą, prokurorą J. Vilutį radau jau ten besidarbuojantį. Jam buvo pavesta tirti partizanų vado A. Ramanausko-Vanago žiauraus sunaikinimo bylą. Neteko girdėti, kad tas nusikaltimas kada nors būtų ištirtas.