Apie socializmą, Ameriką ir žmonijos ateitį

Zygmuntas Baumanas, žydų kilmės lenkų autorius, šiuo metu yra vienas žymiausių sociologų ir filosofų. Jo vardas yra neatsiejamas nuo postmodernybės ideologijos, o pats autorius dažnai yra vadinamas postmodernybės pranašu arba šaukliu. Pagrindinė Z. Bauman darbų tema — šiuolaikinė kultūra, jos bruožai ir joje vykstančios permainos.

Mattas Kennardas: Kaip atsidūrėte Leedse?

Zygmuntas Baumanas: Nė nežinau, neįsivaizduoju. Buvau išspirtas iš savo šalies ir tapau pabėgėliu, o tada netikėtai gavau kvietimą iš Lydso. Man atsiuntė telegramą: „Gal norite dėstyti universitete?” Ar žinote, kas yra telegrama?

MK: Niekuomet nesinaudojau!

ZB: Tai buvo dar prieš jums gimstant. Atsakiau „Taip, atvyksiu” ir atvykau, o jie man pasiūlė darbą. Sutikau ir…

MK: …visa kita – istorija.

ZB: Tai buvo prieš 35 metus – ilgokas laiko tarpas!

MK: Ar teisybė, kad vadinate save socialistu?

ZB: Taip. Bent jau noriu tikėti, kad esu socialistas.

MK: Kaip tą paaiškintumėte?

ZB: Aš nesuprantu socializmo kaip visuomenės tipo ar socialinės formacijos. Netikiu, jog yra toks dalykas kaip socialistinė visuomenė. Socializmas postuluoja kitonišką žiūrėjimą į tam tikrus dalykus, ir aš dažnai naudoju peilio, ašmenimis spaudžiančio esamą visuomenę, metaforą. Socializmas teigia, kad visos visuomenės nepakankamai teisingos ir nuolat atsiranda neteisybių, prieš kurias reikia kovoti. Pateiksiu kitą palyginimą: norint nustatyti tilto laikomąją galią, nereikėtų pulti sudėti kiekvienos atramos laikomosios galios ir dalinti iš atramų skaičiaus, nes tokiu atveju gausite tik atramų laikomosios galios vidurkį. Teisingiau tilto laikomąją galią apskaičiuosite nustatydami silpniausios atramos laikomąją galią. Deja, mūsų visuomenių gerovė yra apskaičiuojama pasitelkiant BVP, ir tas BVP atkartoja tilto laikomosios galios išmatavimą taikant laikomosios galios vidurkį, vidutinišką atramą. Tai kokybiškai neteisinga, ir socialistai, taip pat ir aš, mano, kad negalima spręsti apie visuomenės padorumą pamirštant silpniausiuosius.

MK: Ar kalbate konkrečiai apie ekonomiką?

ZB: Kokią ekonomiką?

MK: Minėjote silpniausią atramą. Kalbate apie ekonomiškai silpniausiuosius?

ZB: Silpniausieji – labiausiai pažeminta, išvarginta ir atstumta žmonių grupė. Tai neišspręsta problema. BVP tėra grubus pinigų sumos, keliaujančios per rankas, matas, ir jeigu šalyje yra daug neįgaliųjų, kuriems reikalinga medicininė pagalba, tuomet BVP auga. Kiekviena avarija keliuose augina BVP, nes turime daugybę gabenimo, atstatymo, perpardavimo, mainymo verslų ir t. t., ir pan. Štai toks apgaulingas vaizdas, taip šiandien gyvename. Regime, kas vyksta visuomenėje, bet bandydami išmatuoti kelio kryptį, naudojamės klaidinančiais kriterijais. Panašūs dalykai šiuo metu vyksta keliose valstybėse. Esate buvęs Pietų Amerikoje?

MK: Buvau Gvatemaloje.

ZB: Buvote?

MK: Gvatemaloje, Meksikoje ir Hondūre.

ZB: Labai įdomios vietovės. Jūs galėjote tiesiogiai matyti visą vaizdą to, apie ką jums pasakoju. Sąryšio stoka (ne tik tarpusavio skirtybės) tarp, viena vertus, ekonominio augimo ir, kita vertus, tautos gerovės. Prekybos mastai gali staiga kilti ir tas tuoj pat atsispindės BVP skaičiukuose. Kita vertus, žmonės gyvena skurde ir vis giliau į jį smenga. Tad maždaug taip grubiai suprantu socializmą: kaip kitonišką žiūrėjimą. Tai toks klinikinis požiūris susitelkiant į tikrovės neteisybes.

MK: Kai kurie žmonės sako, kad socializmas, prasidėjus Šaltajam karui, žlugo, arba bent jau nebėra toks, kokį jį suprato jūsų kartos žmonės. Sutinkate su tuo?

ZB: Matote, aš labai įtariai žvelgiu į visuomenę, kuri didžiuojasi: „Esame demokratijos įrankis”, „Esame tobulas teisingumas”, „Esame socialistinė visuomenė” ir pan. Šie posakiai jau savaime postuluoja reikalavimus ir jeigu yra konkrečiai naudojami tikrovėje – jie visada kvepės kažkokia apgaule. Teisinga visuomene apibrėžčiau tokią visuomenę, kuri mano nesanti pakankamai teisinga. Demokratiška visuomene apibrėžčiau tokią visuomenę, kuri mano nesanti pakankamai demokratiška. Bus labai gerai, jeigu, ketindami ką nors atlikti, laikysitės šių postulatų lyg instrukcijos, įsakymo ar ateities plano. Bet jeigu jūs pasakysite, kad darbas atliktas, nebėra ką veikti, o jeigu dar yra negavusių iš viso to naudos, tai jie patys kalti, tuomet jau kažkas negerai. Kažkas negerai, jeigu socializmą suprasite kaip nacionalizuotą pramonę, kuri gali sukurti naują pabaigą arba naują judėjimą ir panaikinti tam tikrų klasių kultūrų skirtybes bei pašalinti liūdesį, katastrofas, bėdas ir rūpesčius. Klaidinga, jeigu tą idėją suprasite kaip galimybę kurti tobulą visuomenę Žemėje. Man tai nepriimtina. Netikiu tobulos visuomenės galimybe. Bet štai ką reiškia tobulybė: būsena, kai kiekvienas kitas pokytis keičia ankstesnį – tą, kurio negali patobulinti. Nesutinku su tuo. Manau, kad nuolatos yra neišspręstų, nebaigtų darbų, kuriems atlikti reikia žmogiško atsidavimo, pastangų, o ypač pasiaukojimo. Jeigu norite, galite vadinti tai socializmu. Aš vadinu tai socializmu, bet jeigu nesutiksite, nesiginčysiu. Bet kadais sumanytas visuomenės modelis, planinis socializmas, tikrai žlugęs. MK: Ar manote, jog mes regresuojame? Kalbėjote apie visuomenės, kuri nuolatos privalėtų bent šiek tiek gerinti tam tikrus dalykus, kūrimą, bet atsisakyti žlugdančios utopinės idėjos. Tačiau kapitalizmo logika iš esmės pateisinama, tad žmonėms prieš ją labai sunku kovoti tokiais pačiais būdais. Sakoma, kad kapitalizmas užbaigs savo dienas atėjus kažkokiam jo pakaitalui. Taip kalba Michelis Houllebecq’as…

ZB: Buvote su juo susitikęs?

MK: Nebuvau, bet skaičiau jo knygą Elementariosios dalelės. Jis sako, kad tik atėjus kapitalizmo pakaitalui įvyks metafizinė transformacija. Kažkas pakeis kapitalizmą arba jis ir toliau gyvuos. Dabar, kai visur pasklidę amerikietiško kapitalizmo čiuptuvai, atrodo neįmanomas dalykas tverti tokiai visuomenei, kokios abu norėtume. ZB: Kiekvienoje visuomenėje esti savos galimybės ir pavojai. Jau ilgai gyvenu, 80 metų, teko pereiti daugybę skirtingų visuomenės tipų ir savo kailiu patirti įvairias tų visuomenių savybes. Manau, kad kiekviena jų turi savus privalumus ir savus trūkumus, tik įvairiose situacijose skirtingai panaudojamus. Bet netikiu, kad įmanoma rasti balansą tarp dviejų vienodai lygių verčių, kurios sudaro esminę, pamatinę žmonių gyvenimo dalį. Šios vertės: laisvė ir saugumas. Žmonėms reikia laisvės, bet reikia ir saugumo. Pragariška yra laisvė be saugumo, nes apribojami ir sukaustomi žmonių veiksmai. Jeigu jausiesi labai labai nesaugiai, niekada nepasinaudosi žmogaus laisvės teikiamomis galimybėmis. O saugumas be laisvės yra vergija. Pragariška, jei šiuos tolydybės polius verčiame dviem kraštutinumais. Tuomet jaučiamės esą ne tarp dangaus ir pragaro, bet tarp dviejų pragarų. Taip ir juda visos visuomenės tarp šių, daugiau ar mažiau peržengiamų, kraštutinumų. Prieš septyniasdešimt metų Sigmundas Freudas parašė knygą, kurios angliškas vertimas skamba Civilization and It’s Discontents [Civilizacija ir jos keliami rūpesčiai]. Joje civilizacija įvardijama kaip mainai, vienos vertės keitimas į kitą. Remiantis juo (kartoju, kad tai parašyta prieš septyniasdešimt metų), civilizacija išmaino dalį laisvės dėl didesnio saugumo. Bet civilizacijos bėda tame (dar sykį kartoju, jog tai parašyta prieš septyniasdešimt metų), kad prarandame didelę asmeninės laisvės dalį: pirminę, instinktyvią saviraiškos laisvę. Prarandame įsigydami saugumą. Jeigu prieš jus mano vietoje sėdėtų Sigmundas Freudas ir aiškintų apie civilizacijos mainus, jis pasakytų, kad tai probleminiai mainai, nes civilizacija išmaino laisvę į didesnį nei reikėtų saugumo kiekį. Panašioje situacijoje gyvename šiandien. Laisvė galima tik didelės rizikos draugijoje ir reikia labai daug jėgų, norint ją atsikovoti arba pakeisti vyraujančias aplinkybes. Bet daugelis (gal netgi dauguma visuomenių) neturi tų jėgų. Tai lyg žmogų įstumti į jūrą ar vandenyną. Geri plaukikai tuo mėgausis: „O, didžiulės vandens platybės, pagaliau parodysiu savo raumenis!” Bet dauguma nuskęsta. „Titanikas“, susidūręs su ledkalniu, būtų geriausias pavyzdys. Įvykus susidūrimui, jeigu atmenate, viršutinio denio keleiviams gelbėti buvo paruoštos valtys. Kituose deniuose jų nebuvo, ir visi nuskendo. Bet čia tolimas pavyzdys, prisiminkime panašią istoriją, kitą „Titaniką“, Naująjį Orleaną po  „Katrinos“ uragano. Garsiakalbiai įspėjo: „Prašome išvykti, artinasi „Katrina“! Pavojus!” Žmonės, turintys automobilius, sėdo į juos ir išvyko į artimiausią saugų motelį ar viešbutį, visiškai ramiai palikdami savo nuosavybę, nes ji buvo apdrausta ir nelaimės atveju visi nuostoliai būtų atlyginti. Bet Naujajame Orleane liko apie 75% gyventojų, nes jie neturėjo automobilių, pinigų moteliams ir viešbučiams arba nebuvo apdraudę savo skurdaus turto. Jie suprato, kad palikę savo lūšnas likimo valiai, patys liktų be jokios gyvenimo prasmės. Tad nereikia nė „Titaniko“, nes turime neseną pavyzdį, kad per 100 metų niekas nepasikeitė. Visiškai niekas nepasikeitė.

MK: Mane sudomino mainų tarp saugumo ir laisvės idėja, ypač kylanti iš Amerikos…

ZB: Jūs atvykote iš Amerikos?

MK: Ne, nesu amerikietis, bet metus ten studijavau. Vietos liberalai mano, kad visuomenėje neįmanoma suderinti asmeninės laisvės su ekonominiu teisingumu, nes valstybė, kišdamasi į ekonomiką, tuo pačiu apriboja laisvės pagrindą. Kitas argumentas natūraliai veda prie tironijos. Tai Hayeko idėja: kai tik pradėsi kištis į ekonomiką, neišvengiamai pradėsi kištis ir į kiekvieną žmogaus gyvenimo sferą. Tas mane trikdo, tačiau vis dėlto manęs nepalieka klausimas, kaip sukurti visuomenę, kurioje derėtų asmeninė laisvė ir ekonominis teisingumas. Ar galimas toks dalykas?

ZB: Tai nepaprastai sudėtinga. Neseniai minėjau, kad netikiu galimybe rasti tobulą balansą tarp laisvės ir saugumo. Mes nuolat ieškojimuose, visos visuomenės ieškojimuose. Kada sustoti, kada, bandydami nutolti nuo vieno kraštutinumo baisybių, priartėjame prie kito kraštutinumo? Kokia yra tobula riba? Iš tiesų, velnioniškai sunku atsakyti. Turbūt žinote senovės graikų mitą apie Scilę ir Charibdę – dvi povandenines uolas, pro kurias praplaukti būdavo nepaprastai sudėtinga. Kodėl? Bandydamas išvengti Scilės, artėdavai prie Charibdės. Panašiai atrodo nesibaigiantis ginčas tarp liberalų ir besirūpinančios valstybės idėjos šalininkų. Ir nemanau, kad ginčai kada nors baigtųsi. Bet, nemažai keliaudamas po Europą (į Ameriką nebevykstu, nes esu pernelyg senas ir tokios kelionės labai vargina), kai ką atradau ir tas mane drąsina. Geras pavyzdys Europoje yra Skandinavija, kurioje būta ir keletas dešiniųjų bandymų pateikti savo laisvės viziją, bet jiems niekada nepavykdavo ir būdavo sugrįžtama prie pirminės idėjos. Nemanau, kad įgyvendintas tobulas sprendimas, bet kol kas jis artimas tobulam ir balansuoja tarp dviejų minėtų dalykų. Pavyzdžiui, Norvegija. Prieš keletą dešimtmečių Norvegiją, kaip ir Didžiąją Britaniją, aplankė sėkmė – Dievo dovana Šiaurės jūros naftos pavidalu, padidinusi biudžetą netikėtomis pajamomis. Margaret Thatcher vyriausybė tuoj pat (niekas nepasikeitė ir šiandien) sumažino mokesčius pagerindama žmonių padėtį ir tuo pačiu juos praturtindama. Taip atsirado keletas tūkstančių naujų milijonierių, keletas šimtų naujų milijardierių ir t. t., ir pan. O kaip, užliejus netikėtai palaimai, pasielgė Norvegija? Ji nesumažino mokesčių. Papildomos pajamos iš Šiaurės jūros naftos buvo investuotos į ateitį aprūpinantį planą, pavadintą „Gerovės valstybe” (nemėgstu šio termino, vadinčiau tai „socialine valstybe”; ši socialinė valstybė su savo fondais aprūpins tris būsimas kartas). Žodžiu, kad ir kas nutiktų šiandienos Norvegijos seneliui, jis gali būti tikras, kad jo vaikaičiai gaus užtikrintą senatvės pensiją. Ne jis, bet jo vaikaičiai! Taip pradedamas kurti tam tikras pagrindas. Į Norvegiją keliavau keletą kartų įvairiais laikotarpiais su kelerių metų pertraukomis ir kiekvieną sykį atvykęs pastebiu vis labiau klestinčią šalį, nors mokesčiai nemažinami ir negaunamos papildomos pajamos. Reikalas tas, kad žmonės staiga pasijuto saugūs, ir jie žino, kad jiems suklupus, patyrus skaudžią nesėkmę ar tiesiog reikalams pakrypus bloga linkme, jais pasirūpins valstybė. Taip jie buvo stipriai padrąsinti nebijoti, eksperimentuoti, išrasti. Sunku nusakyti tą jausmą, bet būdamas ten, šnekėdamas su žmonėmis, besidairydamas, gali jį pajusti ir patirti. Norvegijoje niekas nesipuikuoja savo turtais, nors ir yra skirtumai tarp gaunamų pajamų, bet daug, daug mažesni nei Britanijoje ir vis dėlto ten yra skirtumas tarp turtingų ir mažiau uždirbančių. Bet lygybę pajunti gatvėje. Jie lanko tas pačias parduotuves, tas pačias pasilinksminimo vietas, tuos pačius barus ir panašias vietas. Šioje šalyje kiekvienam rūpi viešosios erdvės: namai perdažyti, nėra apleistų vietų, pavojingų rajonų ir pan. Atrodo, pagaliau galėtume subalansuoti du minėtus dalykus- laisvę ir saugumą, bet vis tiek negarantuoju 100% sėkmės. Gali būti, kad nauja valdžion atėjusi partija nuspręs: „Kodėl turėtume rūpintis vaikaičiais? Pasirūpinkime tauta dabar”. Maxas Weberis prasidedančią modernybę apibrėžė „susilaikymo nuo malonumų principo triumfu”. Pasiaukojimas vardan tolimesnio tikslo, vardan ateities. Susilaikymas nuo malonumų- šiandien labai nemadingas šūkis. Šiandienos šūkis: „Dabar, noriu laimės dabar!”

MK: Panašiai sako Keynesas: „Ateityje aš būsiu miręs!” Vis dėlto, kaip klostysis santykiai pačiame kapitalizme tarp asmeninės laisvės ir saugumo? Ar galima išlaikyti balansą remiantis tik kapitalizmu? O ar įmanoma sukurti tokią ekonominę sistemą, kurios nesietų joks dialektinis ryšys su kapitalizmu?

ZB: Nesureikšminčiau kapitalizmo, nes jis susideda iš pakopų. Mielai vartoju sąvokas „brandi modernybė” ir „likvidi modernybė”. Kadaise buvo brandžioji kapitalizmo fazė. Tas kapitalizmas sukūrė gamintojų visuomenę (tokią ateities visuomenę įsivaizdavo Karlas Marxas: didžiulė gamykla, kurioje įdarbintas kiekvienas žmogus). Tai buvo laikotarpis, kai svarbią reikšmę turėjo erdvė ir teritorija. To meto šūkis skelbė „Didelis yra gražu”, o pažanga buvo matuojama atsižvelgiant į žmonių, pajėgių tarnauti armijoje, kūnų skaičių, nes tuo metu vyravo visuotinis šaukimas ir visi buvo kareiviais. 1902 m., būrų karo metu, Britanijoje kilo panika, kai medicininio patikrinimo nepraėjo dauguma perspektyvių naujokų ir jie dėl silpnos kūno sveikatos buvo paskelbti netinkami karo tarnybai. Natūralu, kad Britanija supanikavo, nes matavo savo šalies galią atsižvelgdama į perspektyvių kareivių skaičių. Lygiai taip pat žmogaus gyvenimo sėkmė buvo matuojama regint žmonių, įdarbintų gamyklose, skaičių (didžiulės gamyklos, daugybė tūkstančių po vienu stogu dirbančiųjų. Didžiuliai, sunkūs, nepatogūs įrengimai. Ten jie likdavo amžiams). Tikriausiai girdėjote apie Richardą Sennettą. Richardas Sennettas parašė nuostabią knygą apie naująją kapitalizmo dvasią. Jis pasiūlė palyginti du kapitalizmo eros (kapitalizmo klestėjimo, stiliaus ir pranašumo) simbolius: vienoje pusėje stovėtų Rockefelleris ir Fordas, kitoje Billas Gatesas. Rockefelleris ir Fordas didžiavosi turėdami didžiules, mylios ilgumo, tvoromis aptvertas gamyklas ir tūkstančius jiems dirbančių žmonių. Jie didžiavosi savo naftos gręžimo bokštais, didžiavosi savo geležinkeliais. Viskas pritvirtinta prie žemės, nepajudinama, ir jų negalėjai supakuoti bei išsiųsti internetu į Tailandą ir Aziją. Darbininkus jie buvo prisirakinę prie savęs, ir jie likdavo sukaustyti toje pačioje vietoje. Bet jie taip pat likdavo prikaustyti prie vietos. Štai tokie buvo brandūs kapitalistai. Gamintojų visuomenė. Daugiau tokios nebėra. Nuo šiol turime likvidžią modernybę ir ši modernybė diferencijuoja esmines abiejų konflikto pusių būsenas. Brandžioje modernybėje darbininkai ištisą gyvenimą priklausė Fordui, ir Fordas, norėdamas išlaikyti savo vertę, prestižą ir vietą, buvo priklausomas nuo darbininkų. Kadangi pozicijos buvo lygios, abi pusės jautėsi nepriklausomos. Tas, žinoma, kėlė daug konfliktų, nes kiekvienoje santuokoje kyla daug konfliktų (žmonės išbūna kartu ilgą laiką ir kyla trintis). Taip pat abi pusės supranta, kad teks nuolat bendrauti 10, 20 metų… Tuomet tenka priimti modus vivendi, bent laikinai abiems priimtiną padėtį. Konfliktai slopinami derybomis, ir abi pusės toliau planuoja ateitį. Žymus prancūzų ekonomistas Daliacoigne pabrėžė: kai septyniolikos-aštuoniolikos metų jaunuolis įsidarbins Renaulto arba Fordo gamykloje, jis gali būti tikras, kad į pensiją bus išleistas tebedirbdamas toje pačioje vietoje. Jis galėjo ramiai planuoti savo gyvenimą. Dabar net patys perspektyviausi jaunuoliai, atkakę dirbti į Silicio slėnį ar pas Billą Gatesą ir uždirbdami neįtikėtinas pinigų sumas, visiškai nėra tikri, ar tebedirbs čia kitą mėnesį ar kitais metais. Viskas skysta, likvidu. Santykiai tampa asimetriški. Viena vertus, žmonės išradingi, pasiturintys ir pan. Čia nebepriklausoma nuo darbininkų. Jeigu darbininkai per daug kietakakčiai, užsispyrę ir įsivaizduoja galį kovoti, tuomet elgiamasi labai paprastai: kapitalas perkeliamas ten, kur žolė žalesnė. Bet kita pusė neišgali taip elgtis. Kartą Margaret Thatcher vyriausybės ministras Tebbittas pasakė: “Minam”, bet nėra taip paprasta, kai turi šeimą, vaikus, neišmokėtą paskolą už namą. Negali tiesiog sėsti ant dviračio ir minti. Tai fantazija, melas. Gyvenimas likvidžioje modernybėje nesuprantamas tiems, kurių viena koja pritvirtinta prie žemės ir dėl to tampama nejudriais. Tokia situacija labai aiškiai diferencijuoja gyvenimo padėtis, gyvenimo perspektyvas, gyvenimo galimybes, įvairių rūšių malonumus. Tai poliarizuoja.

MK: Kaip manote, kuri iš jų tinkamesnė žmogui?

ZB: Nežinau. Pats klausimas neteisingai užduotas. Žmonės, gyvenantys brandžioje modernybėje, negyvena likvidžioje modernybėje. Žmonės, gyvenantys likvidžioje modernybėje, tiesiogiai nepatiria brandžios modernybės. Jeigu nesi patyręs kažkurios iš jų, labai lengva idealizuoti vieną ar kitą. Žmonės brandžioje modernybėje kenčia, nes būti pririštam prie vienos vietos nėra maloniausias jausmas: pvz., dabar man 30 m., bet kai būsiu 60 m., stovėsiu prie tos pačios mašinos. Tas labai slegia. Tai savotiška priespauda, depresija, kažkas nežmogiška tame. Taip pat nėra malonu, kai iš po kojų išnyksta tvirtas pagrindas ir pasijunti kybančiu ore. Kartoju ką jau esu sakęs: „Kiekviena visuomenė turi savus privalumus ir savus trūkumus”. Vienas iš skaudžių trūkumų (ir tas trūkumas nėra nereikšminga maišatis šalia kitų privalumų ir trūkumų, o visiškai normalus naujųjų laikų sunkumas) yra stiprus individualizmas, kuriame kiekvienas esti pats sau ir kuriame belieka vis mažiau ir mažiau bendruomeninių ryšių. Tokioje aplinkoje beveik neskatinamas žmogiškas solidarumas, beveik neskatinama mąstyti apie bendruomeninius uždavinius: susiburti draugėn, kovoti dėl svarbių tikslų. Nebus sukurta naujos kokybės, jeigu šiuolaikinės visuomenės bendrystės dariniai tebus krūva individų. Jie tik individualiai įtvirtins ir patvirtins, kad siekdamas kažką įgyvendinti, turėsi to siekti pats vienas. O tau suklupus taip pat liksi vienas ir niekas nepaduos rankos. Pateiksiu jums pavyzdį. Štai tipiški susirinkimai labai populiarūs brandžioje modernybėje ir susirinkimai dabar. Brandžioje modernybėje profsąjungų susirinkimai turėjo didelę įtaką, dabar beveik jos nebeturi. Žmonės susirinkdavo ir kiekvienas darbininkas ateidavo su savo nusiskundimais: „Oi, mano meistras baisus žmogus. Varinėja mane, neleidžia pailsėti, parūkyti ar išgerti arbatos.” Jie liūdni dėl ilgų darbo valandų: „Prarandu ryšį su šeima.” Kitas pasako: „Jau penkis metus čia dirbu, bet mano atlyginimas nedidėja, jaučiuosi apleistas.” Ir t. t., ir pan. Jie šneka, šneka ir suvokia: „Susitelkime, nes visi esame toje pačioje padėtyje, nedirbkime, streikuokime ir galbūt dėl savo sutelktumo įgysime tam tikros įtakos. Individualiai nieko nepasieksime. Ką nors pasiekti galime tik drauge.” Taip šių ilgų, nuobodžių susirinkimų pabaigoje galėdavo iškilti nauja kokybė (paprasčiausi asmeniniai skundai virsdavo bendru uždaviniu). Tai jau būtų solidarumas, palyginti su individualia kova be vilties laimėti. Jeigu lygintume tą su dabartimi, manyčiau, kad šiandienos Britanijoje populiariausi reguliarūs susirinkimai yra „Svorio sergėtojų” [„Weight Watchers”] susirinkimai. Nejuokauju, kalbu rimtai! „Svorio sergėtojų” organizacija labai įtakinga, daugybė žmonių kovoja su savo riebalais. Kodėl kiekvieną penktadienį susirenka kelios dešimtys tūkstančių žmonių? Jie viešai lipa ant svarstyklių ir paskelbiamas jų svoris. Jie nušvilpiami, jeigu, palyginus su praeita savaite, priaugo bent vieną svarą arba jiems plojama, jeigu bent vieną svarą numetė. Sueina jie į šiuos susirinkimus individualiai ir juos palieka dar labiau sustiprinę savo individualybę. Jie puikiausiai supranta, kad žygiuodami drauge nenusikratys nuo savo svorio nė vieno colio. Kad ir kas nutiktų, viskas priklauso tik nuo jų pačių: laikysiesi dietos ar jos nesilaikysi, sprendi pats. Taip nebus sukurta nauja kokybė, tebus krūva individų, susiskaldžiusios sąjungos, išsibarsčiusios sąjungos ir tokias likvidžių modernių laikų bendrijas vadinu “Kablio bendrijomis”. Kodėl kablio? Čia kaip ir atėjus žmonėms į teatrą: jie pakabina savo rūbus ant kablių ir po dviejų su puse valandos, spektakliui pasibaigus, pasiima juos ir kiekvienas sau išsivaikšto skirtingomis kryptimis. Būtent tokios bendrijos dabar tarpsta. Jokių rišančių santykių.

MK: Sutinku su jumis. Štai mes sėdime ir kalbame apie šiuos dalykus, bet pasaulis nėra statiškas ir gali būti keičiamas. Ar yra vilties atgauti šią individualizuotą, susiskaldžiusią visuomenę?

ZB: Labai sunku atsakyti. Nuolat kartoju: „Nesu pranašas”.

MK: Bet turėtų būti kokios nors jėgos…

ZB: Sutinku. Bet pažvelkime į didžiausius moderniosios istorijos nukrypimus. Kiekvienas jų užklupo netikėtai ir iš tokių vietovių, Žemės pakraščių, iš kurių mažiausiai galėjai to tikėtis. Jau 60 metų esu sociologu, įgijau nemažai sociologinių žinių ir manau, kad mes, sociologai, galime paaiškinti viską kas įvyko, nes turime puikių prietaisų, įrankių ir strategijų. Mes galime sakyti: „Kodėl tas įvyko?” Ir, žvelgdami į praeitį, mes galime pasakyti, kodėl tas įvyko. Bet mes neturime jokių įrankių nuspėti ateitį. Nesame pranašai, nesame būrėjai, nesame orakulai. Nemanau, kad turiu bent vieną įrankį ateities nuspėjimui, kuris padarytų mane pranašesnį už kiekvieną paprasčiausią žmogų, neturintį sociologinio išsilavinimo. Bet esu įsitikinęs, kad kažkur kažkas bręsta, kas galbūt darys pokyčius. Jeigu užsiimi kokia nors moksline veikla, vienas iš įsakymų, kurį turiu mintyje, reikalauja būti visiškai atsakingu už savo žodžius ir nesakyti neatsakingų dalykų, jeigu neturi apie juos jokio supratimo. Kalbant apie dabarties tendencijas, galiu vieną dalyką pareikšti atsakingai: negaliu atsakingai pasakyti, kuri iš jų įsivyraus.

MK: O kaip paprastas žmogus ar turite vilties?

ZB: Vilties turiu, ją suteikė vienas labai labai inteligentiškas regioninis mąstytojas iš Prancūzijos, graikas Castoriadis. Jis buvo vienas įdomiausių socialinių filosofų Prancūzijoje. Kartą jam uždavė labai panašų klausimą, kokį man uždavėte, tik klausinėtojas buvo dar nuožmesnis už jus. Jo užklausė: „Pone Castoriadi, ar norėtumėte pakeisti žmoniją?” Jis atsakė: „Gink Dieve, niekada nė nemaniau keisti visuomenės. Aš tenoriu, kad žmonija pati keistųsi, nes ji praeityje jau daugelį kartų keitėsi.” Štai viltis. Jeigu paseksite žmonijos vystymosi pėdomis, atrasite labai daug nuostabių nukrypimų, kurių niekas nenuspėjo. Kai 1917 m. Sankt Peterburgą užėmė bolševikai, Times apie tai pranešė įdėdama nedidelę žinutę smulkiu šriftu 5 ar 6 puslapyje: nė vienas nežinojo ar nesuprato, kas iš tiesų įvyko. Nė vienas netikėjo Hitlerio galimybėmis ateiti valdžion. Dvi didžiausios XX amžiaus katastrofos užklupo visai netikėtai. Nė vienas rimtai netikėjo, kad jos įgis tokią įtaką ir sugebės gyvuoti. Tad venkite spėlioti ateitį. Prieš pusę amžiaus vienas mano mokytojų, labai labai išmintingas profesorius, pasakė: „Zygmuntai, niekada nespėliok, o svarbiausia, niekada nespėliok ateities.”

MK: Kai kalbėjausi su Noamu Chomsky’iu, jis išsitarė apie nykias mūsų galimybes. Pasakė, kad jeigu dabar Žemėn atvyktų ateiviai ir pamatytų dabartinę aplinkos būklę bei ginklų gausą, labai suabejotų tolimesne žmonijos išlikimo galimybe.

ZB: Žinoma, regint jūsų nupasakotą situaciją, šiuolaikinę neramią žemiškąją būseną su Amerika ir jėgos dominavimu, galima pradėti kalbėti šiek tiek apokaliptiškai. Mane labiausiai neramina kiekvienos didžiosios galybės noras sutverti pasaulį, planetą, padarant jas draugiškas toms jėgos rūšims, kurias jos valdo. Ne tik Valstijos, bet ir kiekviena šalis nori politinės galios. Galima suprasti gerą modernių laikų visuomenę, kurioje intelektualai sąmoningai apibrėžia savo ribas nutylėdami arba atsakydami savo intelektualiais darbais, taip paslapčia vildamiesi pagerinti visuomenę. Visi eina operon, į koncertus, skaito storas klasikines knygas ir vaikšto po parodas. Galiu tą suprasti. Intelektualai gera visuomene laiko visuomenę, kuri palanki intelektualams, kurioje intelektualai labai gerbiami ir pan. Tas turi savus privalumus. Apie Ameriką, kaip pasaulinę galybę, reikėtų kalbėti labai atsargiai, nes Amerika vien tik karine jėga yra galingiausia pasaulyje. Tik karine. Ekonomiškai ji tokia nebėra, taip pat ir intelektualiai, tik toje vienoje srityje. Nė klausimų nekyla dėl Amerikos pirmavimo karinėje galybėje, nes Amerika ginkluotei kasmet išleidžia daugiau nei visos kitos daugiausiai tam išleidžiančios 25 šalys kartu sudėjus. Nė klausimų nekyla, kas laimi ginklavimosi varžybas. Išeitų, kad Amerika nori pertvarkyti pasaulį pagal tokį savo supratimą, kai viską sprendžia jėga- tas, kas turi daugiau bombų, daugiau pažangių raketų ir panašių dalykų, mobilių armijų ir taip toliau. O tai pavojinga. Galybė ekonomikoje jau pasikeitė. Štai Kinija. Ji iš tiesų nuostabi. Viena vertus, Kinija yra labiausiai auganti ekonominė galybė pasaulyje, kasdien turtėjanti (gali būti, kad mūsų interviu pabaigoje jie jau bus uždirbę keletą šimtų milijardų dolerių.). Kita vertus, ji yra pati taikiausia galybė, nes nemato jokio pagrindo kovoti su visu pasauliu karinės konfrontacijos pagrindu.

MK: O Taivanas?

ZB: Jie tai daro ekonomiškai. Kinija nesuinteresuota teritoriniu užkariavimu, nes ir be to pasiekia rezultatą. Labiausiai Kinija norėtų, kad vyrautų visuotinė prekyba. Ji elgiasi kitaip nei Amerika. Kinija norėtų įsivežti į šalį automobilių, nes iki šiol kinai daugiausia važinėja dviračiais, bet būtų katastrofa, jeigu kiekvienas turėtų automobilį (pasaulyje neišgaunama tiek naftos, kad aprūpintų du milijardus kinų automobilių). Vis dėlto jie puoselėja šį planą, tik naftos trūksta. Kai Amerikai prireikia naftos, ji į Iraką ir Afganistaną siunčia raketas ir patupdo kariuomenę Vidurio Rytuose. Ir neatsitiktinai, nes, remiantis pastarųjų 50 metų statistiniais duomenimis, naftos išteklių ateityje tebus Vidurio Rytuose, visur kitur bus išsiurbta. Esmė paprasta: jeigu karine jėga užvaldysi naftos išteklius, galėsi diktuoti sąlygas visam likusiam pasauliui. Kinija elgiasi kitaip. Prancūziškame laikraštyje skaičiau apie kinų verslininkus, vykstančius į Venesuelą, kitas vietas Pietų Amerikoje ir Afrikoje, pvz. į Nigeriją, ir perkančius naftos telkinius. Perkančius! Jie labai pinigingi. Užkariauja ne karine jėga, bet pinigais. Štai kas vyksta, bet grįžtu prie JAV, kaip iki šiol galingiausios supervalstybės, svarbos, nes tai labai diskutuotina svarba. Šalis yra silpna. Labai iškreiptas balansas. Ši imperija stipri tik vienu aspektu- prievarta. Visos kitos imperijos kojos šlubuoja ir tai kelia daug bėdų.

MK: Ar lankėtės Amerikoje?

ZB: Taip, buvau ten keletą kartų.

MK: Ką manote apie tenykštę kultūrą? Ar ji atstovauja jūsų minėtos individualizuotos kultūros kraštutinumui?

ZB: Amerikoje lankiausi keletą kartų ir kiekvieną kartą, būdamas skirtingose vietose, susidariau vis kitokį vaizdą. Man nepavyko jų sulipdyti į vientisą vaizdą ir apibendrinti, nes Kalifornija, Niujorkas, vidurio Amerika ir nutolusios vietovės prie vandenyno yra labai skirtingos. Tai nevientisa šalis, kurioje švenčiamas patriotizmo festivalis, bet tikrovėje ji yra stipriai padalinta ir išsibarsčiusi. Esu buvęs ir konservatyviuose Amerikos pietryčiuose, kurie netikėtai pirmą kartą tapo nepaprastai svarbia prezidento rinkimų dalimi, nors tokios svarbos anksčiau neturėjo. Žodžiu, labai sunku apibendrinti.

MK: Gal skaitėte Baudrillardo esė apie Ameriką. Jis negailestingas dirbtinėms šypsenoms ir paviršutiniškumui…

ZB: Visa tai turi ilgą priešistorę. Daugybė skirtingų kartų Europos intelektualų tenai nuvykę likdavo priblokšti. Išsipildydavo visos jų baimės, pragaras įsikūnydavo. Kito mano mokytojo Theodore Adorno idėja apie masinę kultūrą susiformavo jam besilankant Amerikoje: aukštosios kultūros pakeitimas bazine kultūra, vulgarizacija, komercializacija ir panašūs dalykai. Taip gimė masinės kultūros idėja- žeminančios masinės kultūros idėja. Dar senokai prieš tai Alexis de Tocqueville’is buvo nuvykęs į Ameriką ir parašė knygąApie demokratiją Amerikoje. Jis tikėjosi kažko panašaus: kad vyraus daugybės daiktų tironija, kad bus dūstama individualioje drąsoje ir panašiai. Sunku nustatyti dabartinius standartus ar kokie dabartiniai prieštaravimai verti dėmesio, nes tai labai amerikietiška, bet ir nukrypti nuo šių dabartinių standartų be galo rizikinga. Kita vertus, visuomenė Amerikoje nepaprastai diferencijuota, bet kadangi tai labai didelė šalis ir atstumai tokie milžiniški, visuomet gali atrasti nišą, kurioje pasijusi kaip namie. Jeigu visi europiečiai būtų perkelti į Ameriką ir ten apgyvendinti, vistiek bendras gyventojų tankumas būtų maždaug penkis kartus mažesnis nei dabartinėje Olandijoje. Tokia štai milžiniška šalis ir tas faktas leidžia žmonėms tvarkytis savo gyvenimą. Kai kurie gali patys rinktis ir jie renkasi nusipirkdami sau gyvenimą tose vietovėse, kurios jiems patinka, o kai kurie yra pasmerkti gyventi ten, kur jiems nepatinka, nes neišgali gyventi kitur. Taip pat Amerikoje tebėra miestų getai, kuriuos Europa daugiau ar mažiau panaikino. Bendras vaizdas labai painus. Manau, kad bet kokie apibendrinimai tik klaidintų…

MK: Kai kurie kairieji Irako ir Afganistano karų metu palaikė naujųjų konservatorių politiką. Nickas Cohenas iš Observer, Amerikoje Christopheris Hitchensas ir kiti jų bendraminčiai sako, kad kartais Amerikos vyriausybės veiksmai sutampa su norinčiųjų pažangos siekiais…

ZB: Kvaila tai, nes Amerika remia daugybę diktatorių ir, kadangi tas naudinga Amerikai, ji niekada pernelyg nepriešgyniavo dėl bendradarbiavimo su tironais. Dėl ko Afganistanas? Dėl ko su jais nebendradarbiavo Talibanas ar Saddamas Husseinas? Jie nenorėjo bendradarbiauti ir dėl to šias kliūtis reikėjo pašalinti. Bet problemų nėra, jeigu tironas noriai bendradarbiauja. Kas galiausiai aprūpino Saddamą Husseiną cheminiais ginklais, o šie masinio naikinimo ginklai vėliau tapo karo pretekstu? Tai nutiko tuo metu, kai Irakas, palaikomas JAV, kariavo su Iranu. Gynybos sekretorius Rumsfeldas nuvyko pas Saddamą ir sudarė su juo sandėrį tiekti žudančias dujas, kurios vėliau buvo panaudotos kurdų nuodijimui.

MK: Bet Hitchensas argumentuotų, kad, tą žinant, esi dar labiau atsakingas imtis ryžtingų veiksmų…

ZB: Jis mano, kad Amerika priešinasi antidemokratiškiems režimams, bet būdamas antidemokratišku ir norėdamas sukelti Amerikos įtūžį, turėtum būti ir antiamerikietišku bei nebendradarbiauti. Kartą prezidentas Rooseveldtas, kuris buvo liberalas, ne konservatorius, ne provincialas, labai pažangus žmogus ir pan., dalyvavo legendiniame susitikime. Amerikos karo laive Rooseveldtas susitiko su Saudo Arabijos karaliumi ir iškilmingai pasižadėjo remti Saudo Arabijos režimą, siaubingą režimą, vahabitų režimą, kuris, kaip žinote, yra pats kraštutiniausias sparnas islamiškame pasaulyje. Labai netolerantiškas, antifeministinis, labai nemalonus režimas. Bet Amerika jį remia ir gina mainais iš Saudo Arabijos pastoviai gaudama naftą. Tad nespręskime apie pasaulį iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, lengva sakyti, kad einame į Afganistaną ir Iraką ginti demokratijos. Palaukime ir stebėkime, nes demokratija, formuojama Irake, gali tapti labai nepalanki JAV ir išvirsti į islamišką fundamentalistinį režimą, kuris už Saddamo Husseino režimą gali būti dar mažiau humaniškas, dar mažiau tolerantiškas.

MK: Išklausęs jūsų kalbą, pateikčiau ir kitą pavyzdį: jie remia Izraelio ekspansinę politiką. Tai dvigubi standartai.

ZB: Propaganda yra viena, o visai kas kita, fundamentaliai kita yra faktai. Problema ta, kad Amerika neturi nė vieno teigiamo ginančios demokratijos pavyzdžio. Ji atlapaširdiškai bendradarbiauja su pačiais siaubingiausiais režimais. Pamenat, koks prezidentas Čilėje buvo išrinktas demokratiškai?

MK: Salvadoras Allende.

ZB: Tiesiai kalbant, Amerika įvykdė Salvadoro Allendes nužudymą. CŽV organizavo perversmą ir nužudė demokratiškai išrinktą prezidentą.

MK: Girdėjote apie Andrew Robertsą? Toks konservatyvus istorikas. Ėmiau iš jo interviu ir jis man papasakojo, kaip naujieji konservatoriai, tapę idealistais, bando pasaulyje skleisti demokratiją. Paminėjau Allende ir Čilę, Gvatemalą, Nikaragvą etc. Jis pasakė, kad Šaltojo karo metu statymai taip pakilo, kad nebeliko laiko cackintis. Pasakiau, kad jis buvo demokratiškai išrinktas! O jis atsakė, kad kiekvienas komunistas vieną kartą visada išrenkamas demokratiškai, bet sekančius rinkimus užgniaužia.

ZB: Bushas netikėtai atviras ir nuoširdus, kai pasako: “Kas ne su mumis, tas su teroristais”. Trečio pasirinkimo nėra. Arba tu su teroristais, arba siunti bombas ir okupacines pajėgas į Iraką. Trečio pasirinkimo nėra. Jeigu vadovaujiesi tokiu mąstymu, tuomet, žinoma, esi demokratiškas ir bendradarbiaujantys su tavimi taip pat demokratiški, o visi kiti yra antidemokratiški. Štai kur problema.

MK: O kaip tuomet kovoti prieš islamiško terorizmo grėsmę?

ZB: Atsiverskite naujausią blizgantį Saturday Guardian žurnalą. Jame rasite vieno veikėjo išpažintį. Jį Amerikos vyriausybė samdė demokratiškai išrinktų Lotynų Amerikos prezidentų šantažavimui. Formulė paprasta: vienoje rankoje 200 milijonų dolerių, kitoje rankoje ginklas su tavo vardu ant kulkų. Rinktis tau.

MK: Taip nutiko Allendei?

ZB: Ne tik Allendei. Skaitykite interviu su Gary Younge’u. Perskaitykite, jeigu gausite tą žurnalą, nes tai labai svarbus dokumentas.

MK: Taipogi norėčiau paklausti apie jaunimo apolitiškumą, kai pasaulyje vyksta tiek žudynių. Kokios šito sociologinės priežastys, ypač Amerikoje? Sėdime čia ir kalbame kaip pasaulyje gali vykti tokie baisūs dalykai, bet jie nieko apie tai nežino. Kokios priežastys lėmė atsirasti tokiai nesuinteresuotų žmonių grupei, kuri nebeturi jokio supratimo kas vyksta už jų namų sienų?

ZB: Na, viena atsakymo dalelė slypi užduotame klausime. Gyvename ūmios ateities planų nebuvimo krizės akivaizdoje: nemąstome į priekį, gyvename fragmentuose, nuo vienos akimirkos iki kitos, nuo vieno darbo iki kito. Taip neįmanoma susiplanuoti ateities. Taip elgdamiesi niekada nepasieksime trokštamo rezultato. Taigi turime situaciją, kai žmonės, kaip neseniai pasakė vienas sociologas, „gyvena akimirkos tironijoje”. Mes taip panirę į dabartį, į užduotis esančias rankos atstumu, kad nebegalime mąstyti į priekį. O jeigu negalime mąstyti į priekį, tuomet nebegalime mąstyti ir apie valstybę, apie pasaulį po dvidešimties metų, nes tokie dalykai jau slypės už mūsų supratimo ribų. Verta atkreipti dėmesį ir į sugebėjimą gyventi skolon, tapusį nacionaline mokymo programa (Britanijoje tas įvyko pirmą kartą istorijoje). Visi studentai, remiantis vyriausybės įsaku, oficialiai įsipareigoja gyventi skolon, o gyvenimas kreditan yra labai galingas įrankis užgniaužti mąstymui apie globalesnius reikalus, dėl jų rizikuoti ir pan. Jeigu esi įsiskolinęs, tavo rankos surištos. Panašus dalykas skleidėsi Lenkijoje prieš man išvykstant. Kai komunistinis režimas buvo beišsikvėpiąs ir žmonių nebeveikė jokie ideologiniai gniaužtai, nuvargusiai tvarkai ir paklusimui prireikė alternatyvių priemonių. Vienas iš atradimų, pristatytų vėlyvojoje lenkiško komunizmo stadijoje, buvo idėja, kad nėra laisvos būstų rinkos. Aprūpinimas būstais buvo viena iš socialinių paslaugų. Bet, tarkim, šeima, auginanti vaikus, norėjo turėti nuosavą vietelę ir pan. O kad tą pasiektų, jie privalėjo 10m. kaupti pinigus į savo taupomąją knygelę. Tai nebuvo gyvenimas kreditan, bet tai galėjai pavadinti taupomųjų knygelių ir kreditinių kortelių civilizacija: privalėjai kiekvieną mėnesį įnešti reikiamą sumą, o jeigu prarasdavai darbą (dėl to, kad persikraustydavai, nes buvai, tarkim, pernelyg drąsus arba prieštaraudavai viršininkams ir panašiai), tuomet tavo [įnašų kaupimas] nutrūkdavo ir prarasdavai visas galimybes. Tai turėjo nepaprastai disciplinuojantį poveikį ir žmonės bijojo: „Kas man nutiks? Labai noriu šio buto. Noriu nuosavo namo. Noriu žmonos ir vaikų. Negaliu rizikuoti.” Manyčiau, labai panašų poveikį tokie dalykai daro ir studentams. Prieš gaudami savo diplomus ir mokslinius laipsnius jie jau iki ausų paskendę skolose: o jeigu išlėksiu iš universiteto ir būsiu paliktas su visomis skolomis ir neįstengsiu jų sumokėti? Net jeigu žmonės ir stengiasi taip negalvoti, vis tiek kažkur pasąmonėje kirba jausmas, kad jie nėra laisvi. Prieš keletą dešimtmečių, kai profesoriavau Lydso universitete, kiekvienas studentas gaudavo stipendiją ir kitas garantijas. Tuomet buvo įmanoma surengti studentų revoliuciją. Valstybė įsipareigodavo apmokėti tavo studijas! Labai šaunu, nieko neprarasdavai. Atvykau į Leedsą 1971m., bet dar buvo justi ta 1968m. studentų nepriklausomybės atmosfera. Jeigu jiems kažkas nepatikdavo, jie reikalaudavo, eidavo protestuoti. Įdomus buvo laikotarpis, nors man, katedros vedėjui, ir neteko jaustis komfortiškai. O dabar, pasak mano kolegų, studentai tesuinteresuoti kuo lengviau išlaikyti egzaminus. Jie nebereikalauja, bet ir patys nenori, kad iš jų reikalautų. Jie tenori būti palikti ramybėje.

MK: Ar pakankamai protinga yra augančių skolų valdymo taktika?

ZB: Šiandieną susidaro toks visuotinis įspūdis, kad kiekvienas gali rizikuoti. Žmonių sukurti daiktai šiandien mums smogia kaip ir gamtos katastrofos. Labai menka skirtybė tarp teroristų atakos prieš Manheteno bokštus ir Irako, įsiveržus amerikiečiams, nusiaubimo bei cunamio ir „Katrinos“ uragaro. Jie visi, kaip žinote, įvyko visiškai netikėtai. Niekas jų nenuspėjo ir jie visus labai nustebino. Jie buvo visiška ketinimų priešybė. Susidaro įspūdis, kad žmonės, tikriausiai, geba labai maža ką padaryti, kad netikėtoms katastrofoms tinkamai pasipriešintų, jas neutralizuotų, patys vieni jas užkardytų. Nesvarbu kokias katastrofas- ar žmogaus sukeltas, ar gamtos. 1755 m., kai prasidėjo Apšvietos ir modernaus mąstymo era, Portugalijoje, Lisabonoje, įvyko baisi nelaimė: pradžioje buvo žemės drebėjimas, sukėlęs bangas, prilygstančias šiuolaikiniam cunamiui, kurios smogė miestui, o po to užklupo ugnis. Lisabona buvo sugriauta, žuvo 20000 žmonių, daugybė prarado savo turtą ir t. t. Tada buvo iškelta idėja, kad Dievas netinkamai atlieka savo darbą. Taip prasidėjo sekuliarizacija. Mes juk būtume supratę, jeigu Jis įspėtų ir nubaustų nuodėminguosius, bet Lisabonoje tuo metu gyveno gana padorūs žmonės ir nors ten gyveno ir šiek tiek nuodėmingųjų, bet didžioji dauguma buvo padorūs, o Jis tiesiog aklai visiems smogė. Kažkas negera su dieviškuoju kūriniu, jeigu jis nori gamtą prisijaukinti ir ją valdyti. Mes norime priglobti pasaulį ir žmogiškai, remdamiesi protu, jį tvarkyti ir manome galį geriau už jį patį tą padaryti. Na, praėjo 250 m., o mes ne ką pasislinkome nuo pradinio taško, nes gamta savo elgesiu parodo, kad ji netapo labiau paklusni proto jėgai. Priešingai: proto veiksmų pasekmės tampa vis labiau panašesnės į gamtos katastrofas. Štai problema. Ir todėl susidaro įspūdis, kad galų gale įvesti pasaulyje tvarką yra ne žmogaus jėgoms. Dabar nebeliko ambicingo, optimistinio tikėjimo pažanga, kuris buvo būdingas vėlyvajam XVIII a., XIX a. ir daliai XX a. Jeigu šiandien girdite žodį “pažanga”, jis dažniausiai reiškia viltingą ateities viziją, bet tai savotiški gniaužtai virš jūsų galvos. Jeigu jūs nepakankamai stengiatės, aršiai nekonkuruojate, tuomet būsite paliktas, išspirtas, išstumtas iš valties, iš greitį didinančios pažangos mašinos ir pan. Siaubinga, jau nebedrąsinanti, pažangos perspektyva. Tai vienas iš mano anksčiau minėtų aspektų. Manau, kad tas dalykas yra pats nemaloniausias dabartinės padėties aspektas. Praradome savo sugebėjimą mąstyti į priekį, būti drąsiais, būti lakios vaizduotės. Nebesuprantame kaip galėtume pagerinti tuos dalykus. Kai buvau jūsų metų, svarbiausias klausimas skambėjo taip: „Ką reikia padaryti?” Nemanau, kad šiandien kiltų toks klausimas, nes daugelis iš mūsų žino, ką reikia padaryti. Jeigu atliktume pasaulinę viešosios nuomonės apklausą, 99% apklaustųjų atsakytų, kad turime stabdyti karus, stabdyti planetos atšilimą, stabdyti užterštumą. Žinome, ką reikia padaryti, bet didysis šiandienos klausimas skamba taip: „Kas tai padarys?” Toks šiandienos klausimas: kokios institucijos, kokia socialinė jėga, kokia žmonių grupė pamėgins tai padaryti? Prieš 100 metų kai kurie žmonės manė, kad ta grupė bus verslas ir gabūs verslininkai. Kiti manė, kad tai padarys darbininkų klasė. Jie sukils ir įves teisingumo sistemą. O kiti žmonės buvo linkę pasitikėti valstybe ir sakė: „Išmintinga vyriausybė! Palaukime kitų rinkimų ir išsirinksime galingą vyriausybę, kuri viską sutvarkys”. Šiandien visi šie atsakymai skamba kvailai.

Iš www.thecommentfactory.com vertė Linas Jankauskas

Apie Zygmuntą Braumaną

Gimęs 1925-aisiais metais Zygmuntas Baumanas, žydų kilmės lenkų autorius, šiuo metu yra vienas žymiausių sociologų ir filosofų. Jo vardas yra neatsiejamas nuo postmodernybės ideologijos, o pats autorius dažnai yra vadinamas postmodernybės pranašu arba šaukliu. Pagrindinė Z. Bauman darbų tema — šiuolaikinė kultūra, jos bruožai ir joje vykstančios permainos. Z. Baumanas studijavo Varšuvos universitete, vėliau ten gavo darbą. Jaunosios kartos intelektualas šiame gyvenimo tarpsnyje tikėjo marksizmo ideologija, socializmu ir darbininkų klasės jėga. Jis rašė daugybę straipsnių lenkų kalba, įkūrė sociologinei tematikai skirtą žurnalą Sociologijos studijos. Nepaisant to, 1968-ųjų metų kovą, kaip ir dauguma jo kolegų, buvo apkaltintas nelojalumu valdžiai, išmestas iš universiteto ir ištremtas iš Lenkijos. 1968-1971-aisiais Z. Baumanas dėstytojavo Tel Avive ir Haifoje, o 1971 m. Leeds universiteto (Jungtinė Karalystė) sociologijos katedroje. Ten dirbo iki atsistatydinimo - 1990-ųjų metų, kai jam buvo grąžintas profesoriaus vardas Lenkijoje. Lenkijoje buvęs labai aktyviu, Didžiojoje Britanijoje mokslininkas jautėsi izoliuotas, tapo atsiskyrėliu. Tačiau būtent tuo metu jis parašė nemažai tarptautinio lygio darbų (anglų kalba) — jo knygos buvo leidžiamos tiek Europoje, tiek JAV. Z. Baumanas išpopuliarėjo 1989-aisiais, pasirodžius knygai Modernybė ir holokaustas. Už šią knygą  Baumanui suteikta Amalfio sociologijos ir socialinių mokslų srities premija. Knygoje mokslininkas aiškina, kad holokaustas nebuvo klaida ar atsitiktinumas — holokaustas buvo užprogramuotas modernybės projekte, todėl neišvengiamas. Jei jis nebūtų prasiveržęs Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metu, tai būtų atsitikę kitu laiku ir kitoje vietoje. Tai žmonijos žinojimo problema — kai atrodo, jog einama nuo necivilizuotumo prie civilizuotumo, nuo blogio į gėrį. Tikimasi, kad blogis nyksta, tačiau taip nėra — smurtas nesunaikinamas, jo formos keičiasi, jis tampa vis rafinuotesnis. Moderniojo projekto kasdienybė ir buitis, racionalumas ir efektyvumo vaikymasis, moksliškumas, kolektyvinė atsakomybė ir biurokratija iššaukia smurto prasiveržimus, už kuriuos galiausiai niekas neatsako. Šią knygą mokslininkas paskyrė savo žmonai Janinai, išgyvenusiai koncentracijos stovyklos siaubą ir vėliau savo patirtį aprašiusiai knygoje Winter in the morning (1986 m.). Ši knyga, ypatingai mintis apie situacijas, kuriose žmogaus elgesys tampa neprognozuojamas, padarė didžiulę įtaką Baumano filosofinei minčiai. Šiuo metu pensijoje esantis profesorius nėra susijęs su jokiu universitetu. Į lietuvių kalbą yra išversta Z. Baumano knyga "Globalizacija: pasekmės žmogui".