Apie VAE paprastai ir suprantamai

Šiuo metu žiniasklaidoje plačiai eskaluojamos atominės elektrinės reikalingumo bei ekonominio pagrįstumo temos.

Apie naują atominę elektrinę pradėta kalbėti pradėjus derėtis dėl stojimo į ES sąlygų, o tuo pačiu dėl IAE uždarymo, tačiau tai buvo labiau diskusijos, nei rimti pasiruošiamieji darbai. 2007 metais idėja statyti naują atominę elektrinę vėl atgijo, buvo įkurtas LEO, tačiau jau po keleto metų šis darinys išardytas. Ledai pajudėjo tik prieš metus, o kartu kilo ir naujos diskusijos.

Ar reikia Lietuvai naujos elektrinės?

Planuojant statyti elektrinę, pirmiausia reikia turėti kam tą elektrą parduoti. Šiuo metu Lietuvoje veikiančiose elektrinėse instaliuota galia viršija 2000 MW. Pagal AB „Litgrid“ tinklapyje pateiktą informaciją vasaros minimumo metu galios poreikis siekia apie 750 MW, vasaros maksimumo metu apie 1300 MW. Žiemą laukiamas galios poreikis atitinkamai apie 850 – 1450 MW. Tačiau pamirštama, kad šiuo metu dažnai Lietuvos elektrinės generuoja tik apie 40 - 50 procentų Lietuvoje sunaudojamos galios. Šiuo metu gaminti elektrą kai kuriose elektrinėse nėra ekonomiškai naudinga – naudingiau reikiamą elektros energijos kiekį importuoti. Taip pat reiktų pažymėti, kad didžioji dalis Lietuvos energetinių blokų yra pagaminti ir sumontuoti dar iki 1990 metų. Taigi, 2020 metais šių elektrinių įranga bus tiek ir susidėvėjusi, tiek ir moraliai pasenusi.

Projekto skeptikai tvirtina, kad esamų generacijos pajėgumų užteks ne tik iki 2020 metų, tačiau ir dar dešimtmečiui daugiau. Pastebėta, kad elektros energijos suvartojimas tiesiogiai proporcingai šalies BVP pokyčiams, be to ekonomiškai įsivysčiusiose šalyse vienam gyventojui tenkantis suvartojamos elektros energijos kiekis kartais viršija Lietuvos elektros energijos suvartojimą. Visagino atominės elektrinės (toliau tekste – VAE) skelbiamuose bukletuose nurodama, kad Estija pagal šį rodiklį Lietuvą lenkia beveik dvigubai. Be to planuojama, kad būsima atominė elektrinė veiks 60 metų. Taigi padengs ir tuo metu atsiradusį elektros energijos poreikį. Be to tikimasi, kad VAE bus regioninė elektrinė, tai yra padengs ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, o galbūt ir Lenkijos poreikius. Be to planuojama, kad griežtinant gamtosauginius reikalavimus keletas šio regiono elektrinių bus uždarytos (pvz., Estijoje skalūnus arba Lenkijoje anglis kūrenančios elektrinės).

Atominė elektrinė – už ir prieš

IAE buvo naudojami RBMK tipo reaktoriai – tai II kartos„verdančio vandens“ reaktorius (BWR – angl. Boiling Water Reactor) veikiantis vieno kontūro schemoje. Palyginti su veikusiu Černobylyje šie reaktoriai buvo patobulintos avarijų lokalizavimo ir aušinimo sistemos. VAE planuojama įrengti vieną III kartos vieno kontūro pažangųjį verdančio vandens reaktorių (ABWR – angl. Advanced Boiling Water Reactor). Analogiški BWR ir ABWR tipo reaktoriai veikė Fukušimos elektrinėje. Žemės drebėjimas ir cunamis sutrikdė šios elektrinės reaktorių aušinimo sistemų (vienas reaktorius turi po dvi nepriklausomas aušinimo sistemas) darbą ir tuo pačiu dėl perkaitusių reaktorių įvyko sprogimai. Lietuvai pasiūlytas reaktorius turės jau tris nepriklausomas aušinimo sistemas.

Vienas atominės elektrinės pliusų – labai mažas CO2 išmetimas. Tačiau atomines elektrines klaidinga priskirti „žaliajai“ energetikai. Reikia vertinti elektros gamybos taršą, nuo kuro gavybos iki atliekų pašalinimo. Ir nors atominė elektrinė neteršia aplinkos elektros gamybos metu, tačiau aplinka teršiama išgaunant uraną, bei laidojant panaudotas kuro kasetes. Didžiausias pavojus aplinkai elektrinės avarijos atveju – dėl radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimo bei dėl nekontroliuojamos branduolinės reakcijos metu išskiriamo milžiniško energijos kiekio pasekmės gali būti sunkiai nuspėjamos.

Tačiau niekas taip neverčia tobulinti technologijas kaip nelaimingų atsitikimų ir katastrofų istorijos – sėkmės istorijos skatina kartoti, tai kas tą sėkmę lemia, o nelaimingi atsitikimai ir nesėkmės, verčia keistis ir tobulėti. Kaip matome, siekiant sumažinti avarijų riziką.

Detaliai išanalizuojami buvę defektai, techniniai trūkumai, avarijų lokalizavimo nesėkmes ir įranga nuolat tobulinama. Šiuo metu kuriami ketvirtos kartos greitųjų neutronų reaktoriai, veikiantys trijų kontūrų principu (du skysto natrio ir vienas vandens kontūras), kurie ne tik bus maksimaliai saugūs, pagamins dešimtimis kartų daugiau energijos iš to paties kuro kiekio, bet ir, anot „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio, galės kaip kurą naudoti ankstesnių kartų reaktoriuose panaudotas branduolinio kuro kasetes.

Atominės elektrinės didžiausias minusas – nelankstus apkrovos reguliavimas. Jei hidroelektrinė ar dujų energetinis blokas paleidžiamas per keletą minučių, apkrova pakeičiama taip pat per keletą minučių, atominėje elektrinėje šie procesai užtrunka iki 24 valandų. Šią problemą iš dalies išsprendžia Kruonio HAE – ji gali greitai išlyginti apkrovos grafiką, padengiant tiek galios trūkumą, tiek suvartojant perteklinę elektros energiją. Kita iškylanti problema eksploatuojant galingas atomines elektrines – tai elektrinės galios rezervavimas. Tai reiškia, kad sistemoje karštuoju rezervu (tai yra tuščiąja eiga) turi veikti tiek generatorių, kurių galia padengtų vieno, sistemoje esančio didžiausios galios energetinio bloko, generuojamą galią. To reikia, kad atsijungus šiam galios šaltiniui, būtų galima skubiai sugeneruoti trūkstamą galią, o sistema nepajustų galios trūkumo bei su tuo susijusio įtampos ir dažnio kritimo.

Viena galimų alternatyvų VAE – vėjo jėgainių parkai

Kaip vieną iš galimų alternatyvų atominei elektrinei jos priešininkai siūlo vėjo jėgaines. Susiklosčius palankioms sąlygoms investicijos į vėjo jėgaines, vertinant investicijas vienam MW generacijos šaltiniui, gali būti daugiau nei du kartus pigesnės (anot „4 Energija“ vadovo Tado Navicko preliminarios investicijos į vėjo jėgaines svyruoja tarp 5,2 – 21 mln. LTL/MW, o planuojamos investicijos į VAE – apie 13 mln. LTL/MW).

Vėjo energetika priskiriama žaliajai energetikai, tačiau nereikia pamiršti ir šių jėgainių trūkumų – pvz., šešėliavimas, triukšmas, ribotas žemės plotų panaudojimas aplink šias elektrines, žūvantys paukščiai. Taip pat reiktų pabandyti įsivaizduoti kiekį vėjo jėgainių, kurių suminė galia, prilygtų VAE galiai. Tai sudarytų apie 450 – 500 vėjo jėgainių parkas, kai šiuo metu Lietuvoje veikia apie 100 vėjo jėgainių. Vėjo jėgainės tarnavimo laikas apie 30 metų – dėl metalo nuovargio konstrukcijas reikia keisti. Generatorius per 30 metų intensyvaus darbo taip pat dažniausiai bus susidėvėjęs, o atominės elektrinės planuojamas tarnavimo laikas 60 metų.

Taip pat planuojama, kad atominė elektrinė veiks be sustojimų, profilaktiniams techninės priežiūros darbams arba remontams – tai yra apie 85 – 90 procentų laiko. Pasak premjero patarėjo Jono Survilos, vėjo jėgainėms tinkamos oro sąlygos elektrai gaminti Lietuvoje yra apie 33 procentus viso laiko, stovinčioms jūroje, ir apie 25 procentus, stovinčioms žemyninėje dalyje. Vadinasi, net jei ir turėtume tokį kiekį vėjo jėgainių, privalėtume turėti kuo pakeisti tuo laiku, kai oro sąlygos elektros energijos gamybai būtų netinkamos – tam reiktų naudoti nebūtinai ekologiškus ar pigius generacijos šaltinius. Tai reiškia, kad nuo oro sąlygų priklausomos vėjo jėgainės labiau tinkamos būti ne baziniu generacijos šaltiniu, o papildomu. Net Danijoje vėjo jėgainės pagamina vos šiek daugiau nei penktadalį sunaudojamos elektros energijos.

Įvertinus, abiejų elektrinių išnaudojimo galimybes bei tai, kad atominės elektrinės tarnavimo metu reikės vėjo jėgaines vieną kartą pakeisti naujomis, elektros energijos gamybos savikaina abiem atvejais būtų labai panaši. Vertinant, kad kapitalo kaštai atsipirktų per visą eksploatacijos laikotarpį (tai yra 60 metų) bei nevertinant galimos paskolos aptarnavimo kaštų abiem atvejais elektros energijos gamybos savikaina svyruotų apie 9 – 10 ct./kWh.

Taip pat reiktų pažymėti, kad, nors vėjo jėgainių pagaminta elektros energija yra viena „žaliausių“, net ir nelaimės atveju žalos mąstai kartais nusileistų atominės elektrinei galimai (tačiau žmonių vaizduotę jaudinančiai) grėsmei, atominės elektrinės statyba turėtų ženkliai didesnės įtakos Lietuvos ekonomikai. Deklaruojama, kad net iki 30 proc. viso projekto vertės (apie 4 mlrd. LTL) darbų galės atlikti vietos verslas, bei bus sukurta nuo 600 iki kelių tūkstančių darbo vietų. Kadangi šis projektas bus regioninis, bei žinant darbų apimtis, tikintis geriausios kokybės už mažiausią kainą, darbams atlikti turės būti skelbiami tarptautiniai konkursai. Ir nors vietos verslininkai turės palankesnes sąlygas (susidariusios objektyvios sąlygos dėl lokacijos), tačiau konkuruoti su Latvijos, Estijos ar Lenkijos įmonėmis gali tekti. Didžiausio kiekio naujai sukurtų darbo vietų taip pat reiktų tikėtis įsibėgėjus elektrinės statyboms, bet jų kiekis tikrai mažės statyboms pasibaigus.

Kiek kainuos VAE pagaminta elektra?

Įvertinus daugelį aspektų, visgi vienas svarbiausių yra elektrinės pagamintos elektros energijos kaina. Ir nors Lietuva turės apie 34 procentus VAE akcijų, bei investuos tokią pačią dalį investicijų, elektros energijos kainą reiktų vertinti skaičiuojant bendrą VAE kainą – tai yra visoms VAE akcininkėms, pagaminta elektros energijos kaina turėtų būti vienoda, o pelnas (arba nuostoliai) būtų dalinami proporcingomis, turimam akcijų kiekiui, dalimis. Be to likusią dalį projektui reikalingų lėšų skolinsis pati elektrinė, o tai reiškia, kad paskolos aptarnavimo kaštai tiesiogiai atsispindės elektros energijos savikainoje.

VAE specialistai prognozuoja, kad elektros energijos gamybos kaštai su atidėjimais elektrinės uždarymui, sudarys apie 7 ct./kWh. Vertinant, kad kapitalo kaštai atsipirks per 18 metų bei paskola bus imama tokiam pačiam laikotarpiui (anot ūkio viceministro Adomo Audicko bus skolinamasi 60 proc. investicijoms reikalingos sumos su 6 proc. palūkanomis) šie kaštai turėtų sudaryti atitinkamai apie 10 ct./kWh ir 3,5 – 4 ct./kWh. Vadinasi bendra pagaminta elektros energijos savikaina turėtų sudaryti iki 21 ct./kWh – tai yra kaina labai panaši perkamai „Nord Pool Spot“ biržoje.

Kaina galėtų didėti ilgėjant elektrinės statybų laikui, didėjant skolinamų lėšų kiekiui bei prastėjant paskolos sąlygoms. Tačiau kaina galėtų ir mažėti, pvz. iškeliant tikslą, kad per 18 metų atsipirktų ne visi kapitalo kaštai, o tik būtų atiduota skola (60 proc. investicijų sumos) – tuo metu elektros energijos savikaina šiuo laikotarpiu galėtų būtų pigesnė net 4 centais ir sudarytų apie 17 ct./kWh. Tačiau taip pat nereiktų pamiršti, kad elektros kainą nustatys rinka, nepriklausomai nuo pagamintos kainos savikainos – tai pabrėžė ir ūkio viceministras Adomas Audickas.

Be to, labai dažnai manipuliuojama skaičiais pamirštant diskontuoti jų vertę – tai yra įvertinti tų pačių pinigų vertę po tam tikro laiko tarpo. Pvz. mūsų paskaičiuota 21 arba 17 ct./kWh savikaina yra pateikta šių metų kainomis, tačiau 2020 metais pastačius elektrinę ši kaina vien dėl infliacijos (pvz., tai tiesiogiai gali atsispindėti padidėjusiuose veiklos kaštuose) gali būti ženkliai didesnė absoliutine, tai yra skaitine reikšme. Tai taip pat priklausys ir nuo sutarties sąlygų su Hitachi – ar šiuo metu sutarta kaina yra galutinė, ar ji kis. Neaišku ar statybos kainos pateiktos, įvertinant infliaciją, darbo jėgos ar medžiagų kaštų pasikeitimus visu statybos laikotarpiu, ar kaina kis, prisidengus tomis pačiomis priežastimis. Nereikia pamiršti, kad ir šias kainas (kaip aukščiau minėtas elektros kainas) taip pat koreguos pati rinka. Į šiuos klausimus galėtų atsakyti ekonomistai, bet nuspėti šias sąlygas (ypač stebint naftos kainos svyravimus, kainas statybos rinkoje) yra labai ir labai sunku.

Galima teikti, kad pigios elektros energijos era artėja į pabaigą, nes dar sovietmečiu statytos elektrinių resursai baigiasi. Be to, reikia pabrėžti, kad jų pagaminta elektros energija yra „pigi“ ne dėl to, kad jos veikia ypač efektyviai, o todėl, kad dažniausiai į elektros energijos kainą nebuvo vertinti kapitalo kaštai. Užsidarius senosioms elektrinėms, elektros kaina brangs ir Rusijoje, nebent ši šalis „politiškai“ nuspręs ją vienokiu ar kitokiu būdu subsidijuoti.