Apsišaukusio elito kerštas lietuvių tautai

Tiesos išpažinime glūdi tikrojo pilietiškumo esmė. Tačiau Lietuvoje pilietiškumą bandoma pakeisti parodomuoju patriotizmu, padarant jį patraukliu bei madingu visų pirma tarp jaunimo.

Valstybinių švenčių progomis iš aukštų tribūnų liejasi politikų retorika, prisodrinta atsitiktinėmis istorijos interpretacijomis, kurios dažnu atveju neturi jokių sąsajų nei su tiesa, nei su tikrąja tautine tapatybe.

Kaip ir sovietmečiu tampa vėl populiaru didžiuotis kunigaikščiais bei bajorų diduomene, atstatinėti medines pilis, prisiminti didingus senovės mūšius, pabrėžiant lietuvių tautos karingumą.

Paviršutiniškai suvokiamą žmonių bendrumą siekiama įprasminti gausybėje masinių renginių ir susibūrimų, tačiau socialinė atskirtis didesnei daliai žmonių daro juos neprieinamus.

Dominuoja pigus kultūrinis kičas ir menkos vertės pramogų industrija, kuri „duoda garo“ ne tik visais nacionalinio transliuotojo kanalais.

Visa ši kakofonija nustelbia gilesnius pilietiškumo raiškos momentus: kritišką mąstymą, nesuvaidintą bendruomeniškumą ir pagarbą kitaip mąstančiam.

Naują patoso bangą lengvojo žanro patriotinėse formose žada artėjanti valstybės šimtmečio sukaktis. Jau dabar galime stebėti, kaip vos ne kasdien randasi vis daugiau naujų iniciatyvų, įvairių proginių simuliakrų - trispalvėmis girliandomis padabintų daugiabučių namų balkonų ar tiltų.

Tai savaime nebūtų blogai, jeigu šiomis vienadienėmis akcijomis nebūtų bandoma pakeisti solidžios valstybinio lygmens programos nebuvimą.

Emigracija, šiurpinantis skurdas ir didėjantis visuomenės politinis abejingumas byloja, kad tariamas visuomenės elitas gyvena sau, žmonės - sau.

Vien praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo 57,2 tūkstančio šalies gyventojų. Emigrantų skaičius, lyginant su 2016 metais, padidėjo net 13,8 procento.

Šį visuomenės paveikslą dar būtų galima iliustruoti reguliariais naktiniais policijos reidais kiekvieną savaitgalį. Jau esame įpratę kasdien gauti vis naują kriminalinių nusikaltimų, žuvusių gatvėse ir keliuose statistikos porciją.

Prieš savaitę lyg nematomo dirigento lazdelės mostelėjimu buvo paskelbti penkerius metus viešinti KGB agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo duomenys. Staiga paaiškėjo, jog sovietų okupacijos laikotarpiu buvo užverbuoti KGB agentais aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Sunku būtų sveiku protu paaiškinti, kodėl būtent tokiu būdu reikėjo taip brutaliai pažeminti šių iškilių lietuvių atminimą. Tačiau žvelgiant atidžiau, akivaizdu, jog tai tėra dar vienas gerai užmaskuoto, ilgai besitęsiančio kerštingo lietuvių tautos niekinimo epizodas.

Neapykanta, pagieža, klasta bei skandalingais „voratinkliais“ paženklintas, tačiau realiai taip ir neįvykęs liustracijos procesas jau yra padaręs didžiulę žalą laisvos, nepriklausomos, demokratinės valstybės raidai, tačiau jo pabaigos, ko gero, dar greitai nesulauksime.

Istorikai mano, jog per penkis sovietų okupacijos dešimtmečius su KGB vienokia ar kitokia forma bendradarbiavo per šimtą aštuoniolika tūkstančių asmenų. Vien Sąjūdžio atsiradimo laikotarpiu Lietuvoje veikė daugiau nei penki tūkstančiai agentų.

Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena Lietuvos nepriklausomybės aušroje užgimusį, tam tikrą laiką stipriai dominavusį ir iki šių dienų išlikusį visuomenės politinio kiršinimo būdą: priešas išorėje, priešas viduje, potencialus priešas gali slėptis kiekviename iš mūsų.

Šiandien Lietuvoje veikia vadinamasis elitas, kuriam iš esmės tenka didžioji dalis atsakomybės už supriešintą tautą ir dabartinę valstybės padėtį tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.

Tikras elitas visų pirma turėtų vienyti geriausius, išskirtinius savo talentais ir gebėjimais išsiskiriančius visuomenės narius, tačiau, deja, taip jau atsitiko, jog mūsų šalies „elitas“ buvo suformuotas kiek kitokiais principais.

Apsišaukusiam elitui netrukdomai „tvarkytis“ valstybėje nuolat trukdė likusioji lietuvių tautos dalis, kuri skirtingais laikotarpiais buvo apibūdinama kaip „šunauja“, „runkeliai“, „vatnikai“, „pašalpiniai“, „patvoriniai“ ar dar kitokiais vaizdingais epitetais.

Būtent politinis visuomenės narių susipriešinimas sudarė prielaidas labiausiai akiplėšiškai ir mažiausiai padorumo paisančiai asmenų grupuotei įtakingiausiais elito atstovais įvardinti save.

Žiniasklaidos įtakingiausieji šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus. Iškilus pavojui prarasti vienintelės tiesos citadelę LRT, artėjant naujo generalinio direktoriaus skyrimo peripetijoms, tam, kad būtų išsaugota nepaliesta „elito“ tribūna, reikės nemažai paplušėti manipuliuojant visuomenės nuomonės likučiais.

Įvairūs skandalai ir kamufliažinės grėsmės geopolitiniame kontekste turėtų didinti baimės, nepasitikėjimo atmosferą šalies viduje, tam, kad būtų galima išlaikyti dabartinio isteblišmento įtaką likusiai visuomenės daliai.