„Keista jūsų čia tiek daug matyti. Matau besišypsančius veidus, tikiuosi, kad tokie išeisit ir filmui pasibaigus“, - susitikimą Lietuvos kinematografininkų sąjungoje su gana gausiai susirinkusiais žiūrovais pradėjo geriausias 2012 metų kino režisierius Algimantas Puipa. Autorius prisipažino, kad jei kas nors jo paties nepakviečia į lietuviško filmo premjerą kino teatre, tai jis pats nelabai suranda laiko ten nuvykti.
„Kažkaip dabar mes įpratę retai vaikščioti į kino teatrus, nes tai gana brangu ir informacijos gauname iš kitur. Tačiau žiūrėti filmą kino teatro ekrane yra vienas dalykas, o žiūrėti televizijos ekrane, kai filmas yra nutraukiamas didžiulėmis reklamomis, tai autoriui pats baisiausias košmaras. Apskaičiuoji kiekvieną kadrą, kas po ko eis, susidėlioji viską, o čia vidury kadro įdeda reklamą. Todėl šį kartą, jeigu niekas nestrigs, garantuoju, kad pasižiūrėsit visą filmą nuo pradžios iki galo“, - teigė žymus lietuvių režisierius.
Filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, kurio susirinko pažiūrėti visai nemažas būrys žmonių, trunka apie dvi valandas. Pasak filmo autoriaus, anksčiau jam užtekdavo pusantros valandos, kad visą norimą idėją sutalpintų į kino juostą. „Mano mėgstamiausi filmai - „Amžinoji šviesa“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, - jiems užtekdavo pusantros valandos istorijai papasakoti, dabar jau man reikia dviejų valandų, kitaip nebesugebu...“ - atskleidė režisierius A. Puipa, pripažintas geriausio ilgametražio vaidybinio kino filmo kūrėju.
„Atėjau čia pas jus visiškai nesiruošęs, galvoju, kas ateis į galvą, tą ir papasakosiu. Kai filmą pabaigi ir jis pasirodo ekranuose, tada kaip ir atsisveikini su juo“, - atviravo A. Puipa. Anot režisieriaus, filmuojant šį filmą įdomi patirtis buvo ta, kad pagrindinio vaidmens atlikėja - neprofesionali aktorė. „Ką turiu galvoje sakydamas "neprofesionali"? Čia kaip nepraktikuojantis katalikas, kuris nevaikšto į bažnyčią. Tai nepraktikuojanti aktorė, kuri gali vaidinti, bet nevaidina. Galvoje turiu Janiną Lapinskaitę (režisieriaus Algimanto Puipos žmona)“, - pasakojo filmo režisierius ir scenarijaus autorius. Anot jo, J. Lapinskaitė, būdama nepatyrusi aktorė, po filmo pusę metų režisieriui kažką sakydavo, bet jis nesuprasdavo ką. O ji sakydavo: „Monika išeik, Monika išeik, Monika išeik iš manęs, aš noriu gyvent savo gyvenimą.“ Šiuo atveju susitapatinimas su personažu turbūt aktorei daug kainavo.
"Filmas dar ypatingas ir tuo, kad buvo patys krizės metai ir mes gaudavome tų pinigėlių tiek nedaug, o visa filmo gamyba išsiplėtė į trejus metus. Turint galvoje, kad vaidino jaunos aktorės, tai aš jau maldavau: „Būkit geros, nepastokit per tą laiką, kad galėtume pabaigt filmą. Jos man tą garantavo“, - pasakojo užkulisių subtilybes režisierius.
Kad jau buvo pradėta kalbėti šia tema, A. Puipa papasakojo kai kurias aktorių sutarties detales. „Sutartyje yra numatyta teisė aktoriui pasirinkti erotines, intymias scenas. Jis gali iš viso skaičiaus išsirinkti kelias ir kai kurių atsisakyti, ypač drastiškų. Sutartyse yra daug visokių dalykų numatyta ir tai labai palengvina darbą.“ Pasak žymaus režisieriaus, šis filmas („Miegančių drugelių tvirtovė“) nebuvo pripildytas tiek erotinių scenų, kaip „Nuodėmės užkalbėjimas“ (pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“), bet pakankamai visko buvo ir čia. „Daugiausia, ką mes galėjom... už tokias scenas mokėti dvigubai“, - prisimena "Sidabrinės gervės" laureatas. Režisierius pasakoja, kad kitados buvo tituluojamas erotinio filmo meistru, bet dabar jau yra aplenktas jo ir J. Lapinskaitės studentės Kristinos Buožytės (filmas „Aurora“). A. Puipa sakosi turi teisę tuo metu, kai filme vyksta intymi scena, nusukti kamerą į langą, į vazoną, nes sau jau įrodė, kad kažką supranta šitoje srityje.
Filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ erotikos nėra daug, bet, pasak režisieriaus, vis tiek buvo sudėtinga. „Manęs klausia, kur tu radai tokių jaunų aktorių, kurios taip įtaigiai vaidina? Man tai nesudėtinga, nes aš pats dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tai visas srautas jaunų aktorių pereina „pro mano rankas", nes aš jiems dėstau ekrano vaidybą. Aš tiesiog įsimenu tuos veidus“, - sakė A. Puipa. Režisierius teigia, kad jo filmuose jau 10 metų yra ryški moteriška linija, nors ji buvo ir anksčiau, pradedant filmu „Moteris ir keturi jos vyrai“ ir baigiant E. Pleškytės vaidmeniu „Velnio sėkloje“.
Būtent pastaruosius 10 metų režisierius specializuojasi šitoje srityje ir lieja apmaudą matydamas, kiek yra puikių talentingų aktorių, o filmų Lietuvoje statoma labai mažai. „Mūsų aktorinė mokykla yra pakankamai stipri. Man pasirodė, kad moteriška tema yra neliesta zona ir aš čia galiu rasti sau kažkokią terpę ir joje egzistuoti. Tokiu būdu neišvengiamai priartėjau prie Jurgos (J. Ivanauskaitės) kūrybos“, - pasakojo visiems susirinkusiems A. Puipa.
Režisierius teigia negalvojęs po ekranizuoto „Raganos ir lietaus“ romano dar sugrįžti prie J. Ivanauskaitės kūrybos, tačiau taip atsitiko, jog daug dalykų sutapo. „Mūsų filmų biudžetai yra tokie mažyčiai, kad renkiesi ne vien tik temą, bet ir žiūri, ką filmavimui gali turėti daugiausiai – vieną gatvę, vieną butą ir du tris personažus, tada gali įtilpti į sąmatą“, - į sunkią kino būklę Lietuvoje atkreipė dėmesį režisierius. Pasak scenaristo ir režisieriaus, toks vietos apribojimas dažnai išeina į naudą, nes priverčia ieškoti įdomių siužetų.
Perskaitęs paskutinį J. Ivanauskaitės romaną, A. Puipa pagalvojo, kad jis gana įdomus. „Jaunoji karta dabar pati rašo scenarijus, o turint literatūrą čia jau paties reikalas, kaip į ją pasižiūrėsi. Tačiau visada iškyla vienas klausimas – o kam šito reikia? Jeigu yra literatūrinis kūrinys, jeigu yra knyga, kam ją paversti vaizdais? Su šiuo klausimu aš visada susiduriu ir nuolat ieškau į jį atsakymo. Atsakymas dažniausiai toks, kad turėdamas literatūrinį kūrinį turi garantą, jog dramaturgijoj gali tvarkytis taip, kaip įsivaizduoji. Nebūtinai 400 puslapių romaną reikia sudėti į savo pasakojimą - negali visko ekranizuoti, bet reikia išsirinkti kažkokias temas. Lygiai taip pat, kaip knygos skaitytojas mato savo vaizdus, sapnuoja savo sapnus, taip ir aš pateikdamas savo versiją žiūrovą priverčiu sapnuoti tamsoje mano sapną“, - literatūros ekranizavimo vingius nupasakojo režisierius.
Pasak jo, ne visada žiūrovo ir režisieriaus vizijos sutampa. Taip buvo ir su J. Ivanauskaitės kūryba: kilo įvairios diskusijos, žiūrovai klausinėjo, kodėl herojė ne tokia kaip romane, teigė, kad tam tikri dalykai romane įdomesni, ir panašiai. „Visada esi toks pusiau nuogas, mat esi „antraplanis“ – naudojiesi tuo, kas jau yra sukurta. Mano „Miegančių drugelių tvirtovės“ versija šiek tiek skiriasi nuo J. Ivanauskaitės. Kai pradedi skaityti, pradedi fantazuoti. Kartais fantazija nuneša tiek, jog jau matai, kad perdarei tą kūrinį savaip“, - kalbėjo A. Puipa.
Režisierius teigė, kad šiuolaikinė literatūra daugiau leidžia fantazuoti ir perdaryti ją savaip. „Jeigu aš paimčiau Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir finale sugalvočiau ne ją pastumti po traukiniu, o jos vyrą, tada manęs niekas nesuprastų, bet šiuo atveju, kai keiti personažų likimus, tai lyg ir diskutuoji su autorium. Tai būtent šios diskusijos bandymus su Jurga jūs ir pamatysit mano filme“, - sakė režisierius.
Anot jo, kai buvo kuriamas „Nuodėmės užkalbėjimas“, su J. Ivanauskaite buvo įvairių periodų. Iš pradžių buvo sugalvotas visai kitas filmas, svajojama jį filmuoti kur nors Rytuose, Jurga susitarusi su lamomis, kad juos priims ir bus daroma rytietiška istorija. Tačiau paskui suprato, kad pinigų neužteks ten keliauti, ir J. Ivanauskaitei išvažiavus gydytis A. Puipa perdarė scenarijų į tokį, kuris atitiko sąmatas ir kanonus, pagal kuriuos Lietuvoje statomi filmai.
„Tada J. Ivanauskaitė labai supyko, norėjo atsisakyti autorystės, bet aš nutariau nekonfliktuoti ir, kai ji grįžo, mes pradėjom bendrauti. Ji pamatė filmą ir pasakė: „Ačiū Dievui, kad tai nėra knygos klonas, o visiškai atskiras meno kūrinys.“ Tai mane padrąsino grįžti prie Jurgos kūrybos, bet jau be Jurgos. Bet filme ta mūsų diskusija toliau tęsiasi; kaip ji priimtų šitą filmą, man sunku pasakyti, bet galbūt ir sutiktų su tokia versija. Tuo labiau kad kai ji jau palaimino mane pamačiusi „Nuodėmės užkalbėjimą“ ir įkvėpė tolesnei kūrybai“, - apie santykius su rašytoja J. Ivanauskaite pasakojo A. Puipa.
Režisierius užsiminė, kad skaito rašytojos romaną, tačiau nebenorėjo jos daugiau audrinti, todėl ilgam nutilo. „Kai Jurgos nebeliko, vėl grįžau prie to kūrinio. Man nėra labai malonu, kad atsirado nemažai kalbančių, jog tai yra antrarūšė literatūra, kad Jurga bandė būti madinga, bet jos madingumas yra manieringas. Netgi buvo toks žurnalistų bandymas įtraukti mane į diskusiją, kad Jurga yra prasta rašytoja, kad aš įrodyčiau savo argumentais ir pritarčiau jų nuomonei, bet aš taip daryti atsisakiau“, - prisiminė savo filmų įkvėpėją režisierius. Jis sako, kad nemažai šiuolaikinių jaunų rašytojų bando sekti J. Ivanauskaitės pavyzdžiu ir jos kūrybinis gyvenimas tęsiasi.
„Ar verta prisiliesti prie literatūrinio kūrinio? Režisieriui visada sukelia abejonių, kiek tiksliai atskleisi to kūrinio dvasią, kaip pereisi tuos pavojingus liftus, kurie literatūroje yra tokie kaip peizažai, ilgi vidinio pasaulio aprašymai, kaip juos paversti vaizdais? Visada galynėjiesi su literatūra“, - atviravo susirinkusiems A. Puipa. Pasak jo, kai atsistoji prieš žiūrovus, jautiesi pusiau nuogas, nes jie gali tavo kūrino versiją priimti arba ne, bet tai yra natūralu.
Paklaustas, ar viskas pavyko, ką planavo, ar galbūt reikėjo kažko atsisakyti, režisierius teigė: „Tokių didelių epizodų, kurie būtų iškritę, neatsimenu. Yra pora scenų, kurios, mano supratimu, buvo įdomiai sugalvotos, įdomiai suvaidintos ir įdomiai nufilmuotos, bet montažo metu labai keitė sumanymą, todėl teko jų atsisakyti. Tuo metu man kai kurie epizodai buvo tokie gražūs, tokie svarbūs. Dabar suprantu, kad jei būčiau turėjęs daugiau laiko pamąstymams, galbūt būčiau kai kuriuos dalykus sutrumpinęs.“
Filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ 2012 metais gavo ir daugiau apdovanojimų - įvertintas buvo ne tik scenarijaus autorius ir režisierius Algimantas Puipa. Metų aktore išrinkta Janina Lapinskaitė, metų geriausias epizodinis aktorės vaidmuo skirtas visoms trims jaunosioms filmo aktorėms - Giedrei Giedraitytei, Elzei Gudavičiūtei, Miglei Polikevičiūtei.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]