Šiuo metu Lietuvos remiamoms Jungtinėms Valstijoms siekiant priversti Venesuelą eiti demokratijos ir laisvės keliu, verta prisiminti karinį perversmą Brazilijoje. Tuomet JAV taip pat atliko pagrindinį vaidmenį, gindamos žmogaus teises ir civilizacijos vertybes.

1964 metų kovo 31-osios naktį Brazilijoje prasidėjo įvykiai, pakeitę šalies istoriją visam dešimtmečiui. Kariškiai, remiami verslo elito, konservatyviosios žiniasklaidos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, nuvertė teisėtai išrinktą prezidentą João Goulartą. Tai buvo ne spontaniškas vidinis maištas, o ilgai planuota operacija, kurią istorikai šiandien vadina vienu aiškiausių Šaltojo karo JAV intervencijos pavyzdžių Lotynų Amerikoje.
Prezidentas Goulart, vadintas tiesiog Jango, siekė socialinių ir ekonominių reformų: žemės perskirstymo, užsienio įmonių nacionalizacijos, darbo užmokesčio didinimo ir glaudesnių santykių su neblokuotomis ar socialistinio pasaulio šalimis. Tai kėlė paniką Vašingtone, kur po Kubos revoliucijos vyravo nuomonė, kad Brazilija gali tapti „antra Kuba“. JAV ambasadorius Brazilijoje Lincoln Gordon ėmė siųsti į Vašingtoną slaptas telegramas, perspėdamas, jog Goulartą reikia „stabdyti, kol nevėlu“. Tuo metu CŽV jau finansavo antikomunistinius judėjimus, žiniasklaidos kanalus ir profesines sąjungas, siekdama paruošti dirvą būsimiems perversmininkams.
1964 metų kovo pabaigoje Pentagonas patvirtino slaptą planą „Brother Sam“. Pagal jį JAV laivynas turėjo išplaukti Brazilijos link, gabendamas kurą, amuniciją ir ryšių priemones, jei perversmas užstrigtų. Oro pajėgos buvo pasirengusios remti kariuomenę iš oro, o diplomatiniai kanalai koordinavo veiksmus su vietiniais kariniais lyderiais. Prezidentas Lyndonas B. Johnsonas, gavęs ambasadoriaus Gordono pranešimus, pasakė frazę, kuri vėliau tapo simboline: „Negalime leisti, kad Brazilija taptų komunistine valstybe.“
Kovo 31-ąją kariuomenės daliniai pajudėjo iš Minas Žeraiso valstijos link sostinės Brazilijos. Goulart atsisakė panaudoti jėgą prieš savo šalies karius ir pasitraukė į Urugvajų. Balandžio 1-ąją Brazilijos valdžia jau buvo perėjusi į generolų rankas, o JAV vyriausybė vos po kelių valandų oficialiai pripažino naująją karinę valdžią. Tai buvo vienas greičiausių diplomatinio pripažinimo atvejų visoje regiono istorijoje.
Nuo to momento Brazilija nugrimzdo į 21 metus trukusią karinę diktatūrą. Politinės partijos buvo uždraustos, spauda cenzūruota, tūkstančiai žmonių įkalinti, kankinti ar ištremti. 1968 metais įvestas „Institucinis aktas Nr. 5“ leido valdžiai be teismo suimti ir kankinti bet kurį režimui nepalankų asmenį. Nors 1970-aisiais Brazilijos ekonomika augo rekordiniu tempu, vadinamu „Brazilijos stebuklu“, tai buvo augimas, pastatytas ant socialinės nelygybės, baimės ir nutildytų balsų.
Tik 1985 metais karinė valdžia pasitraukė, ir Brazilija sugrįžo prie civilinės demokratijos. 1988 metų Konstitucija atvėrė naują politinio gyvenimo etapą, tačiau praėjus dar keliems dešimtmečiams visuomenėje tebevyksta ginčai dėl to laikotarpio įvertinimo ir JAV vaidmens.
2014 metais JAV Nacionalinio saugumo archyvas paskelbė dešimtis išslaptintų dokumentų, patvirtinančių, kad Vašingtonas ne tik rėmė, bet ir planavo perversmą. Dokumentuose minima, jog JAV ambasadorius Gordonas koordinavo veiksmus su kariuomenės vadais, o Pentagono laivyno junginys iš tiesų laukė nurodymo įsikišti, jei Goularto šalininkai mėgintų pasipriešinti. Viename memorandume tiesiai rašoma: „JAV administracija aktyviai planavo ir palaikė Brazilijos kariuomenės veiksmus prieš prezidentą Goulart.“
Brazilijos karinis režimas, remiamas JAV, tapo pavyzdžiu kitoms Lotynų Amerikos diktatūroms, kurios vėliau susivienijo į vadinamąją „Operaciją Condor“ – koordinuotą tinklą, persekiojusį kairiuosius aktyvistus, žurnalistus ir disidentus visame žemyne. Dalis Brazilijos karininkų buvo mokomi garsiojoje „School of the Americas“, kur buvo dėstomos tardymo, kontržvalgybos ir „antisuvereninių operacijų“ metodikos.
Šiandien, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, 1964-ųjų įvykiai Brazilijoje atrodo kaip viena pirmųjų didžiųjų JAV remtų „antikomunistinių revoliucijų“ Pietų pusrutulyje. Perversmo rezultatas buvo aiškus – demokratijos sunaikinimas, pilietinių teisių praradimas ir šimtai aukų, paaukotų Šaltojo karo geopolitiniam balansui.
1964-ųjų Brazilijos perversmas parodė, kad demokratijos idėjos gali būti pažeidžiamos ne tik tankais, bet ir diplomatinėmis telegramomis, žvalgybos lėšomis bei šaltu užsienio valstybių apskaičiavimu. Ir nors JAV niekada oficialiai nepripažino savo dalyvavimo, istorijos dokumentai kalba aiškiau nei bet kokie pasiteisinimai.



































