Ar dar turiu teisę netikėti, jog Lietuvą sunkiu momentu gelbės karinės galios indeksas?

Dabartinę mūsų visuomenės dvasinę būklę simbolizuoja Gedimino kalnas. Ne juodžemiu užpiltas bei negrįžtamai suniokotas architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių fontanas prie parlamento rūmų, ne gėdingai prastai atlikta sostinės Gedimino prospekto rekonstrukcija, ne sunaikintas net per sovietų okupaciją veikęs tautinės kultūros fenomenas Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatras, o būtent nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse griūvantis Gedimino kalnas. Šis kalnas lyg šliaužiančios grėsmės nuojauta, kuri tarsi paralyžiuoja gyvybines tautos galias.

Šiandien ši istorinė Vilniaus vieta yra virtusi nacionalinės gėdos simboliu visų mūsų akivaizdoje. Kad ir kaip būtų gaila, daugelis vilniečių jau yra susitaikę su šia beviltiška realybe. Valdininkų machinacijos mieste jau seniai yra tapusios norma. Nesiverčia liežuvis klausti, kaip galėjo atsitikti, kad šimtai paveldo saugotojų, ekspertų ir kitokio įvairaus plauko veikėjų „nematė“ iškertamų medžių, pseudoistorinių mūrų statybų, negirdėjo susireikšminusių žinybų, komisijų ir direkcijų aimanavimų dėl nuolatinio valstybės iždo lėšų trūkumo.

Ekstremali padėtis, kurią „išstenėjo“ ką tik praūžusių liūčių išgąsdinti, sostinės dangoraižiuose susispietę miesto valdytojai, yra tik dar viena manipuliacija, kuria mėginama sprukti nuo asmeninės atsakomybės. Kas suteikė mandatą tiesiogiai ir netiesiogiai rinktoms bei nerinktoms personoms taip nugyventi Vilnių, negrįžtamai sunaikinti jo istorinį ir kultūrinį paveldą?

Ekstremali padėtis valstybėje turėtų būti skelbiama dėl valstybės institucijų nusikalstamo neveikimo bendram labui, suvešėjusio Lietuvoje lyg invazinis Sosnovskio barštis. Apie politikų atsakomybę šiandien jau nebeverta aušinti burnos.

Kalbėdamas apie atsakingumą visada stengiausi laikytis principo, kuriuo vadovavosi, drįstu teigti, viena didžiausių XX amžiaus asmenybių Vinstonas Spenseris Čerčilis (Winston Spencer Churchill): „Tai, ką padariau per šiuos trisdešimt metų praktiškai veikdamas ir gindamas savo požiūrį, yra svarbiausias mano gyvenimo darbas, ir sutinku, kad apie mane būtų sprendžiama pagal tai, ką per juos pasiekiau. Laikausi savo taisyklės niekada retrospektyviai nekritikuoti jokių karinių ar politinių sprendimų, jeigu juos priimant viešai ar oficialiai neišsakiau savo nuomonės ar neperspėjau, kad jie yra klaidingi.“

Esu įsitikinęs, jog šiandien kai kurių žurnalistų bei vadovų, atsakingų už užsienio politiką, retorika kaimyninių šalių atžvilgiu yra pasiekusi pavojingą ribą ir akivaizdžiai iškrenta iš taikos metui būdingo stiliaus. Jau tapo įprasta, jog viešasis diskursas mūsų žiniasklaidoje yra tarsi apimtas aršios karinės propagandos karštinės.

Kodėl čia taip eskaluojama karinio konflikto tema? Vertinant Lietuvos subjektiškumą šiame kontekste bei galimus padarinius ir pasekmes, kokias galėtų sukelti šaliai net mažiausias karinis incidentas, tokia mūsų politikų laikysena nieko gero nežada.

Pagal NATO išplatintą informaciją, 2017 metais Baltijos šalių teritorijoje planuojama surengti ne mažiau nei 16 tarptautinių ir nacionalinių pratybų. Rotuojamų NATO pajėgų dislokavimas ir veiksmai Rytų Europoje kelia Rusijos protestą ir skatina didžiulę įtampą. Lietuva jau yra pasirinkusi savotiško šios įtampos mediatoriaus vaidmenį ir yra atsidūrusi neprognozuojamų procesų epicentre. Kokį vaidmenį numatyta atlikti Lietuvai šiame makabrišką situaciją primenančiame žaidime?

Paskelbti naujausi duomenys apie pasaulio valstybių karinę galią. Šauktinius į kariuomenę sugrąžinusi ir karinės technikos parką atnaujinusi Lietuva aiškiai pirmauja tarp Baltijos šalių. Pagal daugelį atskirų karinių parametrų Lietuva nepatenka net į pirmąjį šimtuką. Tad ar adekvačiai politikai suvokia realijas? Drįsčiau manyti, kad ne. Tačiau kaina, kurią jau moka visi gyventojai už šį į(si)traukimą į galių žaidimą, yra milžiniška. Nemanau, jog Lietuvą sunkiu momentu gelbės karinės galios indeksas.

Savigyna yra vienas iš kertinių NATO principų, įtvirtintų 1949 metais Vašingtono sutarties penktame straipsnyje: „Ginkluotas išpuolis prieš vieną ar daugiau NATO narių turi būti laikomas išpuoliu prieš visas, visos narės „nedelsiant“ padės tokio išpuolio aukai (aukoms)“.

Tačiau, kas galėtų garantuoti, jog tai, kas mūsų „isteblišmentui“ gali pasirodyti kaip išpuolis, NATO būstinėje negali būti traktuojama kitaip - ne kaip „ginkluotas išpuolis pagal penktą straipsnį“?

Beveik visą birželį Lietuvoje vyko didelio masto tarptautinės karinės pratybos „Geležinis vilkas 2017“. Jose dalyvavo keli tūkstančiai karių iš Lietuvos ir devynių NATO valstybių: Belgijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kroatijos, Lenkijos, Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Portugalijos. Geležinis vilkas staugė ir žvangino karine technika ne tik poligonuose.

Bendra operacija su Lenkijoje dislokuotu NATO priešakinių pajėgų batalionu ir priskirtais vienetais Suvalkų ruože buvo skirta išbandyti būtinus scenarijus, kad būtų užtikrintas Lietuvos ir visų Baltijos šalių apginamumas ginkluoto konflikto atveju.

Tačiau ar galime iki galo suvokti, ką mums bando išdėstyti vietiniai generolai ir karingai nusiteikę politiniai vadovai? Ar galime įvertinti praradimų kainą, kurią Lietuva privalės sumokėti, jeigu toks „ginkluotas konfliktas“ vis dėlto įvyktų?

Istorinės pamokos aiškiai rodo, jog taikos pamatas yra nepaprastai trapus. Antrasis pasaulinis karas, nutraukęs visus žmoniją siejusius saitus, tik patvirtino skausmingą tiesą, jog aibė tuo metu egzistavusių tarpvalstybinių sutarčių ir susitarimų per akimirką virto nieko verta popieriaus krūva. Savo memuaruose apie tai V.S.Čerčilis rašė: „Kaip vienas iš tų, kurie gyveno ir dirbo tomis dienomis, aš visų pirma noriu parodyti, kaip lengvai buvo galima užkirsti kelią Antrojo pasaulinio karo tragedijai; kaip ydingųjų piktavališkumą sustiprino dorybingųjų silpnumas, kaip demokratinių valstybių struktūros ir papročiai, jeigu jos nesusijungia į didesnius organizmus, neturi stabilumo ir tikrumo elementų, kurie vieninteliai gali užtikrinti paprastų žmonių saugumą.“

Todėl šiandien Lietuva neturi teisės prarasti protą ir paversti mūsų valstybės didžiųjų politinių galių įrankiu. Esu tikras, jog privalome keisti dabartinę mūsų politiką. Tikiuosi, jog dar turiu neatimtą teisę pareikšti savo nuomonę.

Šią savaitę parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje abstrakčiai teigiama, jog „Lietuvos komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus - genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“. Vyriausybė raginama „kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos komunistų partiją pripažintų nusikalstama“.

Tiek savo esme, tiek prasme minėta rezoliucija labiau panaši į niekinį pareiškimą nei į rimtą teisės aktą. Norėčiau dar būdamas gyvas sužinoti, kiek dabartinės valdžios aukščiausiuose ešelonuose triūsiančių kadrų bei jų atžalų yra išugdžiusi toji „nusikalstama organizacija“ ir koks likimas būtent jų laukia ateityje.

Pastarųjų metų procesai verčia dar kartą apmąstyti tiek savų, tiek svetimų politinių sprendimų pasekmes visai Lietuvos visuomenei. Negaliu net įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis tie valdžios vyrai ir moterys, kuriems einant visos tautos patikėtas pareigas, būtų taip beatodairiškai teriojama pati lietuvių tauta. Ar minėta rezoliucija nėra tik figos lapelis siekiant pridengti vis giliau atsiveriančias visuomenės bėdas?

Intuityviai suvokiame, jog taip, kaip yra, būti nebegali. Tačiau sunku paaiškinti, kodėl įvairių lygių valdžia, pradedant savivaldybių vadovais, ministerijų valdininkais, baigiant Respublikos prezidente, yra tarsi sustingę neveiklume ir abejingumo būsenoje.

Esu įsitikinęs, jog gyventojų praradimas yra esminė valstybės politinė problema, tačiau ji nesprendžiama. Per dvidešimt septynerius metus nuo nepriklausomybės atkūrimo netekome 926 tūkstančių gyventojų. Net juodžiausių represijų ir genocido metais, 1940-1953-iaisiais, Lietuva prarado gerokai mažiau - 781 tūkstantį gyventojų (iš jų žuvo apie 47 tūkstančius). O vien per trylika narystės Europos Sąjungoje metų Lietuvą paliko net 588 tūkstančiai žmonių.

„Vieno žmogaus mirtis yra tragedija. Mirtis milijonų yra statistika.“ Šią cinizmu persunktą frazę yra pasakęs Stalinas. Panašu, kad dabartinė mūsų valdžios laikysena savo žmonių atžvilgiu yra grindžiama būtent tokio mąstymo recidyvais.

Laisvė išnaudoti ir būti išnaudojamiems yra tapusi mūsų visuomenės narių tarpusavio santykių pagrindu. Į socialinę atskirtį kasdien patenka vis daugiau žmonių.

Demografinė būklė - kritiška. Šiandien Lietuvoje auga 444 061 vaikas. Jei lygintume su devyniasdešimtaisiais, kai šalis nebuvo taip nukraujavusi, tai perpus mažesnis skaičius. Tada gyveno 832 434 vaikai. Dar po dešimtmečio Lietuvoje turėsime tik 273 711 vaikų iki aštuoniolikos metų.

Kaip yra sakęs V.S.Čerčilis, „taikos metu turi vyrauti gera valia“. Manyčiau, jog Lietuva šią išmintį ir politikos vertybę jau baigia prarasti. Ir visiškai nesvarbu - savo ar svetima valia.