Ar V. Putinas gali sustoti?

Pasaulis svarsto, kiek toli gali siekti Rusijos prezidento Vladimiro Putino agresyvios užmačios, – jis daug kam netikėtai įsiveržė į Ukrainą ir užėmė dalį jos teritorijos – Krymą. Regint, kaip suderintai veikia okupacinė Rusijos karinė mašina, kokia galinga propagandinė informacinė tą okupaciją pateisinanti banga užliejo pasaulį, peršasi išvada, kad šiai operacijai buvo rengtasi jau gerokai anksčiau. Svarbiausia buvo reikiamu metu sužadinti dalies rusakalbių Krymo gyventojų priešiškumą naujai Ukrainos valdžiai. Tačiau ir šitai įvyko jau Rusijos kariškiams atplėšus kraštą nuo Ukrainos.

Aukščiausi Europos Sąjungos vadovai prisipažįsta nesugebantys deramai atsakyti į Rusijos mestą iššūkį, todėl kalba ne tiek apie šiandieną, kiek apie ateitį – būsimas sankcijas agresoriui. Rusijai duodama laiko apsigalvoti ir, kaip tikimasi, apleisti užimtą suverenios valstybės teritoriją. Tačiau sykiu nuogąstaujama, kad Rusija nežengtų dar vieno agresyvaus žingsnio ir neimtų kramsnoti kitų Ukrainos regionų, kuriuose dauguma gyventojų – rusakalbiai. Tiesa, tų regionų oligarchiniai elitai ir naujoji vidurinė klasė vargu ar geidžia atsidurti po V. Putino ir jo spec. tarnybinių milijardierių padu, nes iš visagalių šeimininkų jie virstų visiškai nuo valdovo malonės priklausomais pavaldiniais, o kai kurie jų atsisveikintų ir su verslais, ir su turtais. Tačiau tuose rajonuose naudojamas senas išbandytas būdas – siųstais ar suorganizuotais smogikų būriais rengti įvairiausias provokacijas, žudyti žmones, kaitinti visuotinio nepasitikėjimo atmosferą ir kaltinti centrinę valdžią, kad toji nesugebanti suvaldyti situacijos. Visoje toje sumaištyje turi aiškiai skambėti dviejų chorų giedama melodija – Rusijos gyventojai eina į gatves rodydami solidarumą su tėvynainiais ir reikalaudami juos ginti nuo „fašistų“, o jau daug skystesnės Donecko, Charkovo ir kai kurių kitų miestų rusakalbių gretos skanduoja vienijimosi su Rusija šūkius.

Stebėtina, kaip greitai išbandytomis stalininės agresyvios politikos okupuoti silpnesnius kaimynus priemonėmis buvo prikelti Rusijos gyventojų instinktai – davitj, vrezatj, kaip lengvai jie suburiami apie galingąjį lyderį nuvalkiotomis propagandinėmis klišėmis. Atrodė, kad tos klišės – visiška seniena, tačiau, pasirodo, nepaprastai veiksminga. Klišes įgarsino ne tik profesionalūs propagandistai ir valstybinė žiniasklaida, bet ir žymiausi pasaulinio garso rusų menininkai ir kultūros veikėjai, stengdamiesi įsirašyti į pirmąsias V. Putino politikos rėmėjų gretas. Neatsiliko kai kurių Vakarų šalių politinio ir intelektualinio elito atstovai, ėmę samprotauti apie išskirtines Rusijos teises į Krymą ir kitus Ukrainos regionus, taip pat ir apie Krymo gyventojų apsisprendimo teisę. Su ta teise visiška nesąmonė: tautų apsisprendimo teisė galioja ne diasporoms ar užsienyje gyvenantiems tėvynainiams, kurie kitoje šalyje susigalvotų steigti savo valstybę. Jei jau tauta turi savo valstybę, tai jos apsisprendimo teisė įgyvendinta. Rusų apsisprendimo teisė įgyvendinta Rusijoje. Visi norintys „susijungti“ gali keliauti ton valstybėn. Vokiečių apsisprendimo teisė įgyvendinta Vokietijoje, o lenkų – Lenkijoje. Autonomijos ir kitokie regioniniai statusai yra valstybės ir etnokultūrinių bendruomenių susitarimo, o ne tautų apsisprendimo teisės dalykas. Į tuos susitarimus neturi jokios teisės kištis kita valstybė, juolab užgrobtose teritorijose vykdyti savo „referendumus“. Tačiau Rusijai rūpi tikrai ne teisiniai, o geopolitiniai dalykai.

Žengusi šitokį atviros agresijos prieš kaimyninę šalį, kurios teritorinį vientisumą buvo įsipareigojusi saugoti, žingsnį, Rusija jau neturi galimybių kaip nors „pasitaisyti“. V. Putinas negali sustoti, nes ne dėl to jis pradėjo agresyvią kampaniją, pastūmėjusią pasaulį didelės politinės ekonominės krizės ir sumaišties link. Krymas turi būti atplėštas, kad V. Putinas galėtų patvirtinti imperijos atsigavimo faktą – Rusijos teritorija padidėjo. Propagandos klišėmis – „susigrąžintos iskonno russkije zemli“. Suprantama, Rusija taip pat skaičiuoja galimus nuostolius dėl ekonominių sankcijų, tačiau jos kaip tik padės nuslėpti krizinius Rusijos ekonomikos reiškinius. Tačiau svarbiausia – isteriškas didžios visuomenės dalies pritarimas plėšikiškiems, su jokia teise nesiskaitantiems prezidento veiksmams. Tokios euforijos aplinkoje atsitraukimas būtų ne tik paties lyderio nusižeminimas prieš Vakarus, bet ir didžios nenugalimos rusų tautos pažeminimas. Šito jam jau niekas neatleistų, o agresyviai politikai tęsti tuoj rastųsi naujas lyderis. Juk visa Rusijos Dūma veržte veržiasi į kovą, o jos deputatai lenktyniauja, kas agresyvesnis. Tad derybų dėl Krymo nebus (džiaugčiausi apsirikęs), o Krymo referendumo rezultatai jau buvo seniai aiškūs. Beje, Rusijos žiniasklaida pati rodė, kaip ji suvokianti referendumo procedūrą. Transliuojamas reportažas iš laivo, kuriame pasisakoma už referendumu keliamą klausimą dėl prisijungimo prie Rusijos, ir rodomi lapai, kuriuose vieningai pasirašyta „už“. Toks tad nuomonės reiškimo slaptumas.

Vakarai nežino, kaip kalbėtis su V. Putinu, nes nesuvokia grobiko logikos. Vakarai linkę ieškoti teisinių pagrindų, teisinių konflikto sprendimo „formatų“. Tačiau šiuo atveju logika labai paprasta – užgrobti, nepaisant jokių teisinių ir politinių kolizijų. Gryna karinė jėga plius klastingumas plius žiaurumas. Suprantama, visa tai pridengta ir palaikoma išmoningu diplomatiniu žaidimu, kuriame neužmirštama prireikus pagąsdinti silpnesnes kaimynes. Žymus rusų filosofas, rašytojas ir kultūrologas Michailas Kantoras aiškina V. Putino elgesį Ordos valdovų mentalitetu ir paveldu, kuris iškilo ir įsitvirtino apnaikinus Rusijoje visokias ideologijas ir neįtvirtinus jokios. Nugramdžius ideologijas pasirodė Orda. Tokie valdovai negailestingi ir saviems – juk Rusija savųjų išvogta, tačiau sugeba sutelkti pavaldinius plėšimo žygiams. Ordos valdovai veikė be jokios ideologijos. Todėl ir V. Putinas, pasak M. Kantoro, nelygintinas nei su Hitleriu, nei su Stalinu, kurie buvo perdėm ideologiški ir vadovavosi susikurtu ateities visuomenės vaizdiniu. Rusijos politikoje nesama jokio siekiamo visuomenės vaizdinio. Beje, kaip ir Lietuvos politikoje. Vakarų šalių politikai kol kas neturi susikūrę bendravimo su Ordos „atgimėliais“ strategijų.

Krymo okupacija prikaustė didžiųjų Vakarų šalių vadovų ir diplomatinių tarnybų dėmesį. Pagrindinis pasaulio politikos įvykis. Visi kiti tarsi nublanko – jiems diplomatai tiesiog nebeturi nei laiko, nei jėgų. Kokia tolesnė įvykių eiga? Apie tai galima tik svarstyti. Visi laukiame gerų žinių, tačiau tikėtina įvykius pasisuksiant ir kitaip. Rusija gali sukurti dar vieną ar keletą konfliktinių židinių, kad jais nukreiptų dėmesį nuo įvykių Kryme ir dar labiau priartintų didžios krizės apraiškas, kurios savaime baugins politikus. Tada pasaulio lyderiams ir jų diplomatinėms tarnyboms bus sunku koncentruotis, o sykiu rastųsi daug daugiau prieštaringų interesų, kurie trukdytų prieiti bendrą nuomonę, kaip atsakyti į Rusijos agresiją.