Ar žmonijos problemų šaltinis – gyventojų perteklius?

2011-aisiais vienas iš pasaulinės statistikos rodiklių sulaukė itin daug dėmesio: planetos gyventojų skaičius pasiekė septynis milijardus. Pasiekęs šešis milijardus tik 1998-aisiais, šis skaičius, prognozuojama, ir toliau didės. Nenuostabu, kad jau ne vienus metus kalbama apie vadinamąjį žmonių perteklių – situaciją, kai gyventojų skaičius viršija planetos pajėgumą tiek gyventojų išmaitinti. Įdomu pasvarstyti: ar tikrai žmonių perteklius yra pagrindinė daugumos globalių politinių, ekonominių, ekologinių ir kitų problemų priežastis, ar šitaip supaprastinama daug sudėtingesnė situacija? Problemos įvardijimas yra itin svarbus – jis diktuoja ir sprendimų variantus.

Gyventojų skaičiaus didėjimo priežastys ir kontroliavimo būdai

Eksponentinis pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimas, tarytum užsitęsęs demografinis sprogimas, vyksta dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai medicinos pažanga ir išgydomų ligų prevencija šalyse, kuriose iki tol trūko resursų užkirsti kelią dėl šių ligų kylančioms mirtims. Pasak Jungtinių Tautų Vaikų fondo pranešimų, matyti aiški pažanga vaikų skiepijimo statistikoje, nors Afrika ir Azija šioje srityje išlieka probleminiai regionai. Pasauliniu mastu ilgėja ir vidutinė gyvenimo trukmė: 2012-aisiais gyvenimo trukmės vidurkis pasaulyje buvo 70 metų, nuo 1990-ųjų išaugęs net šešeriais metais. Žinoma, ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė nereiškia gerėjančių sąlygų visur vienodai: pasak naujausių skaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė Centrinės Afrikos valstybėje Čade, atsidūrusiame paskutinėje sąrašo, pateikiančio vidutinę gyvenimo trukmę pasaulio valstybėse, vietoje, buvo vos 49,5 metų, o pirmąją vietą užėmusiame Monake šis skaičius siekia beveik 90.

Spartų gyventojų gausėjimą iš dalies lemia ir tobulėjančios technologijos, leidžiančios gauti daugiau žmonėms reikalingų maisto išteklių. Naujos sėklų rūšys, trąšos, efektyvesni žemės dirbimo būdai bei technikos naudojimas ne tik padidino maisto produktų auginimo našumą, bet ir palengvino jų pristatymą vartotojui ir ilgalaikį saugojimą. Paskutiniais dešimtmečiais vis dažniau girdime sąvoką „apsirūpinimo maistu saugumas”, o JT Ekonominės ir socialinės tarybos Plėtros programa dar 2002-aisiais iškėlė ekstremalaus skurdo ir bado naikinimą kaip vieną iš svarbiausių JT Tūkstantmečio plėtros programos tikslų. JT Maisto ir žemės ūkio organizacija 2013 metų ataskaitoje konstatuoja, kad „strategijos, didinančios žemės ūkio produktyvumą ir gerinančios maisto prieinamumą, ypač įtraukiant smulkiuosius ūkininkus, gali padėti mažinti bado grėsmę, net jei skurdas regione vis dar paplitęs.“

Stabdyti žmonių skaičiaus didėjimą keičiant jo augimą lemiančius veiksnius – medicinos, žemdirbystės bei kitų sričių pažangą – būtų visų pirma nehumaniška ir, antra, vargu ar įmanoma. Nesileidžiant į kiek ciniškus pokalbius apie tai, kad karai mūsų planetai yra gerai, nes mažina globalią jos populiaciją, bene vienintelės demografinių sprogimų prevencijos priemonės yra universali, laisva, masinė galimybė naudoti kontraceptines priemones ir lytinio švietimo programos. JT Ekonomikos ir socialinių reikalų departamentas praeitų metų ataskaitoje praneša, kad atotrūkis tarp pageidaujamo šeimos planavimo ir prieinamo kontracepcijos vartojimo mąžta, t. y. šeimos planavimas pasiekiamas vis daugiau to norinčiųjų. Taip pat lytinis švietimas yra siejamas su vėlesniu lytinio gyvenimo pradžios amžiumi ir kontraceptinių priemonių vartojimu; tą patvirtina ir UNESCO tyrimai, vykdyti net 87-iose šalyse. Taigi, galima teigti, kad, be žmonių skaičių planetoje išties mažinančių karų ir kol kas dar nepasiduodančių valdymui epidemijų, šeimos planavimas ir lytinis švietimas yra vieninteliai racionalūs gyventojų skaičiaus kontroliavimo būdai.

Problemos

Spartus gyventojų skaičiaus didėjimas siejamas su daugybe problemų. Vis dėlto prieš bet kokius tolesnius debatus šia tema turime darsyk prisiminti patį populiacijos pertekliaus apibrėžimą. Jis nenurodo konkrečios gyventojų skaičiaus ribos, kurią peržengus pasaulyje savaime dėl kol kas nežinomų priežasčių pasidaro per daug gyventojų. Kitaip sakant, pats posakis „per daug gyventojų“ reiškia ir kai ką kita: kad kažko per mažai. Tad pradėti diskusijas reikia nustatant, ko nepakanka pasaulyje, jame sparčiai daugėjant gyventojų, o paskui – ar šio deficito neįmanoma pakeisti kuo nors kitu.

Pirmas aiškesnis ir kiek mažiau diskutuotinas dalykas yra tai, kad didėjant gyventojų skaičiui reikia daugiau maisto, energijos, plėtojamos infrastruktūros ir kitų išteklių. Ir kol diduma pasaulyje pagaminamos energijos išgaunama ne iš atsinaujinančių šaltinių, natūralu, kad riboti ištekliai negali išlaikyti neriboto skaičiaus gyventojų. Šitoks dažniausiai yra argumentas teigiančiųjų, jog per didelis gyventojų skaičius yra didžiulių globalinių problemų šaltinis.

Antra didžiulė problema yra karai ir konfliktai, taip pat kartais identifikuojami kaip gyventojų pertekliaus tiesioginė ar netiesioginė pasekmė. Argumentas čia paprastas: daugėjant žmonių norima išgauti daugiau maisto ir energijos resursų, tačiau prieigą prie jų užtikrinti ne visada įmanoma (ir ne visada taikiai), tad kyla konfliktai. Išties, paneigti, kad bent dalis konfliktų kyla dėl išteklių, būtų sunku: tai ir vandens rezervų ribotumas Centrinėje Azijoje, ir, atrodo, nesibaigiantys naftos karai, kuriuos provokuoja didėjantis naftos produktų vartojimas, ir kitos priežastys. Be to, paskutinėje JT globojamos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos išleistoje ataskaitoje su dideliu statistiniu patikimumu teigiama, kad pagrindinė klimato kaitos priežastis yra žmonių veikla: „... labai tikėtina, jog svarbiausia nuo XX a. vidurio stebimo visuotinio atšilimo priežastis yra žmogaus veiklos įtaka“. Dykumų ploto didėjimas, sausros, potvyniai ir kitos su klimato kaita siejamos stichinės nelaimės, keliamos visų pirma mūsų pačių, kuria naujas humanitarines problemas, didina migraciją ir stumia žmoniją į naujus konfliktus, tokius kaip dėl pernelyg intensyvaus galvijų ganymo riboto našumo ganyklose iš savo gyvenamųjų vietų stumiamų bendruomenių judėjimas Centrinėje Afrikoje.

Gyventojų skaičius ar vartojimo įpročiai?

Vis dėlto šitaip supaprastinti didžiulių problemų virtinės negalima. Teigti, jog gyventojų daugėja greičiau, nei juos galėsiančių išlaikyti išteklių, nėra kontroversiška. Tačiau į klausimą, ar užtenka resursų, dažniausiai atsakoma turint omenyje dabartines žmonijos energijos vartojimo tendencijas, ypač – vadinamajame Pirmajame pasaulyje, pasižyminčiame energetiniu išlaidumu. Jei sutiktume, kad ne pats žmonių skaičius, o išteklių trūkumas yra ta svarbiausia problema, reikia klausti, ar galime jau dabar tuos išteklius vartoti kitaip – taupiau ir pragmatiškiau.

Čia kalbame ne tik apie kasdienį elektros ir vandens taupymą, bet ir apie atsinaujinančių energijos išteklių išgavimo plėtrą, spartesnį naftos produktų keitimą „žaliosiomis“ alternatyvomis, mėsos vartojimo (o kartu – ir vandens, papildomų medžiagų bei elektros energijos, reikalingų mėsos gaminiams paruošti) mažinimą bei kitus mažus ir esminius pokyčius. Atrodo, kad laisvojoje rinkoje skatinamas vartotojiškumas remiasi nerealia prielaida, jog ištekliai yra neriboti, tad juos ir toliau galime vartoti neribotai. Netgi jei gyventojų skaičius pasaulyje ateityje stabilizuotųsi, negalima pamiršti, kad šitoks mąstymas yra pavojingas planetai ir su septyniais milijardais, ir su kitokiu gyventojų skaičiumi.

Tad atrodo, jog didelis pasaulio gyventojų skaičius nebūtų blogis savaime, jei ne dalykai, kuriuos jis įžiebia. Teigti, kad problema slypi tik pačiame gyventojų skaičiuje, yra gana pavojinga: taip į antrą planą nustumiami bauginantys vyraujančio požiūrio į vartojimą padariniai. Kiekvienam iš mūsų keisti patogų savo gyvenimo būdą tam, kad kitiems jis būtų mažiau nepatogus – šitoks požiūris išliks ne tik vienu iš galimų, bet tikriausiai ir vieninteliu problemos sprendimo keliu. Šis požiūris taip pat yra efektyviausias būdas ne tik atsakingai vertinti vis didėjantį žmonių skaičių planetoje, bet ir rūpintis, kokiomis sąlygomis visi gyvensime ateityje.