Arvydo Juozaičio prezidentinės rinkimų programos pagrindinės nuostatos

Neoliberalusis globalizmas — didžiausias pavojus Lietuvos ateičiai.

Lietuvos politinis elitas per pastaruosius dešimtmečius nematė reikalo veiksmingai įtakoti  neoliberalizmo praktikos, leido sukurti socialinę nelygybę, milžinišką atskirtį, sukelti šalyje nematytą socialinę įtampą.

Visa tai sąlygojo pragaištingo masto emigraciją ir nesiliaujantįnet kelių visuomenės sluoksnių nuskurdinimą.

Susidarė uždaras politinis procesas, kuris iškreipia demokratiją, slopina piliečių ekonominį ir politinį aktyvumą, neleidžia kurtis alternatyviems politiniams judėjimams.

Lietuvos Atgimimo Sąjūdis 1988-1990 metais judėjo Vasario 16-ios kryptimi, link nacionalinės valstybės.

Lietuvos Atgimimo Sąjūdisžadėjo ir jau kūrė socialiai orientuotą, bendro gėrio principais pagrįstą ekonomiką.

Tačiau tas darbas buvo trumpas.

Prezidentas turi visas Konstitucijos garantuotas viešąsias galias, kurios gali pasukti ekonomiką bendro gėrio plėtros link.

Mes remiame technologinių pokyčių inovacijas. Jos jau dabarneatsiejamos nuo globalizacijos, pozityviosios globalizaciją. Tai — ne ideologinis globalizmas. Globalią energiją mes turime panaudoti lokaliai — namuose.

Tautai nereikia saugoti tautiškumo, kai jis skleidžiasi natūraliai, teikdamas perspektyvas  gyvenimui ir kūrbai Tėvynėje.

Prigimtinės nacionalinės valstybės tradiciškai tampa konstitucinėmis demokratijomis. Priešinga tendencija — eurofederalizmas.

Šalies politinis elitas ilgai ir atkakliai nenorėjo matyti Europos federalizavimo praktikos; nenorėjo jis matyti ir gilėjančios prarajos tarp skurdo ir kapitalo.

Eurofederalizmas dabar jau skatina mūsų skurdą.

Skurdo rizikos grupių proporcija Lietuvoje nepaliaujamai auga: jaunimo grupėje skurdo rizikos lygis — per 25%, pensinio amžiaus grupėje — 33%.

Neoliberalaus turinio švietimas — dar viena Lietuvos atsilikimo priežastis. Švietimo sistema  silpnina jaunosios kartos sąsajas su Tėvyne. Jaunuomenės tendencijos-ketinimai emigruoti vos baigus mokslus katastrofiškai aukštos —  beveik 90%.

Visuomenės apklausos rodo, kad jauni lietuviai — labiausiai materialistinėmis „vertybėmis“ gyvenanti karta ES šalių tarpe.

Tačiau tuo pat metu jaunimo nedarbas Lietuvoje labai aukštas — 12%.

Sveikatos ir gyvenimo trukmės rodikliais Lietuva yra viena paskutiniųjų šalių Europos Sąjungoje.

Lietuva pirmauja ir patyčių antikultūros baruose.

Apleista ir gimstamumo skatinimo politika, mažėja vidutinis vaikų skaičius vienai moteriai (vos viršija 1,6 vaiko).

Visa tai būtina ryžtingai keisti.

Neoliberalizmo ideologija, persimetusi į vyriausybių programas kaip vėžys ir mažina valstybės galias; neoliberalizmas silpnina viešosios politikos instrumentus.

Sukurtos palankiausios sąlygos monopolistams, oligopolijoms. Smulkus ir vidutinis verslas išgyvena maro laikus.

Kairysis neoliberalizmas kuria globalią „politinio korektiškumo“ sistemą, kuri Lietuvoje itin sparčiai naikina tikrą, atstovaujamąją demokratiją. Neoliberaliųjų vertybių nepripažįstantys piliečiai ir net vieši asmenys, politikai yra persekiojami už krikščioniškas pažiūras bei įsitikinimus. Kilnūs žmogaus teisių apsaugos tikslai bei lygių galimybių siekiai jau kone paversti karikatūra.

Lietuvoje, kitose šalyse, kur nugalėjo neoliberalizmas ir oligarchinė ūkininkavimo sistema, naikinamos realios žmogaus laisvės, teisės, o pagaliau ir Europos tautų kultūra.

Vakarų Europoje neigiamasis globalizmas pasireiškia dar vienu aspektu — skatinant legalią ir nelegalią migraciją. Pigi užsienio darbo jėga dar sparčiau stumia lietuvius iš Tėvynės.

Dirbančiųjų ir gyvenančiųjų iš socialinių išmokų (pensijų ir pašalpų) skaičius tuoj bus lygus — 50  ir 50 %.

Visa tai būtina ryžtingai keisti.

Siekdami išvengti nacionalinės-socialinės katastrofos, turime kuo greičiau sudaryti palankiausias sąlygas linkusiems dirbti. Taip į ūkį grąžintume ekonomiškai apmirusius žmones.

Atėjo lemtinga valanda.

Privalome imtis skubių valstybės masto veiksmų, kurie paskatintų socialines inovacijas.

Visa tai mes iš esmės keisime, gražindami ir gerindami savo Tėvynę.

Privalome pripažinti, kad iki šiol vykdyta tik trumparegiška, fragmentiška ir inertiška valstybės politika, sukūrusią „dvi Lietuvas“.

Lietuva turi ir privalo būti viena.