Atominė energetika: propaganda, mitai ir realybė

Visus atgautos Nepriklausomybės metus Rusija okupuoja Lietuvai gyvybiškai svarbų energetikos sektorių. Buvo bandymų išsivaduoti, bet jie buvo greitai numalšinami padedant ir vietiniams kolaborantams. Už finansinę injekciją į partijos kasą iš įvairiausių su Rusijos pagalba įsteigtų parazitinių tarpinių struktūrų, aplipusių energijos perdavimo kanalus, okupantus daugiau ar mažiau rėmė visos valdžioje pabuvojusios Lietuvos politinės partijos. Tik dabar, kai ryškėja naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) kontūrai, atsirado šansas Lietuvai tapti energetiškai saugesne, bet kuo šis šansas didesnis, tuo didesnis ir pasipriešinimas. Jis meistriškai valdomas – nevaržomi bent kiek didesnio energetikos techninių reikalų išmanymo arba sąmoningai juos ignoruodami propagandistai pliauškia apie Lietuvą užgriūsiančią finansinę naštą, apie alternatyvius energijos šaltinius, kurie neva ir nieko nekainuoją, ir galį patenkinti visą Lietuvos energijos poreikį, apie atominės energetikos baisybes. Daugybei Lietuvos gyventojų, neturinčių profesionesnio supratimo apie energetiką, propaganda jau įkalė geležinę mintį, kad atominė elektrinė yra blogai. Seimo politinės partijos, vienos už atlygį, kitos manipuliuodamos energetikos korta, kad užsitikrintų sėkmę būsimuose rinkimuose, surengė absurdo spektaklį – nutarė rengti referendumą, kurio rezultatai lyg kažką reikš, lyg nieko nereikš, mat jis tik patariamasis.

Rusijos interesai visiškai aiškūs. Ji stato dvi atomines elektrines prie Lietuvos sienų. Statomoms Rusijos elektrinėms reikalinga Lietuvos rinka, kurioje parduotų elektros energiją. Dar labiau joms reikalinga Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, kuri kauptų gaminamos energijos perteklių. Tokia energetinė Lietuvos okupacija Rusijai būtų ne tik ekonomiškai naudinga, bet – o tai jai daug svarbiau - leistų ir toliau valdyti Lietuvos tiek vidaus, tiek užsienio politiką. Jei būtų pastatyta VAE, priklausomybė nuo Rusijos labai sumažėtų, o hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumai būtų naudojami ne Rusijos atominių elektrinių, o VAE veiklai užtikrinti.

Bazinė elektros energija

Būtina plėtoti alternatyvius energijos šaltinius (saulės baterijas, vėjo jėgaines), bet jie gali būti tik papildomi energijos šaltiniai. Pirma, jie nėra stabilūs (nėra vėjo ar mažiau saulės – iškart krenta energijos išeiga), antra, technologiniai vertinimai rodo, kad ir visą Lietuvą tankiai padengus tokiomis jėgainėmis, jų nepakaks patenkinti visos Lietuvos energijos poreikiui, ypač jei norima plėtoti apdirbamąją pramonę. Būtina bazinės elektros energijos gamyba. Šalyse, turinčiose iškastinio kuro, bazinę elektros energiją gamina šiluminės elektrinės (Vokietijoje, kurioje dėl grynai politinių priežasčių buvo uždarytos kelios atominės elektrinės, vis didesnę dalį bazinės elektros gamina anglimi kūrenamos ir aplinką labai teršiančios šiluminės elektrinės). Danijoje bazinę elektros energiją gamina įvairiu kuru kūrenamos šiluminės elektrinės. Ten, kur daug upių, bazinę elektros energiją daugiausiai gamina hidroelektrinės (Norvegija) ir t. t. Nė vienoje šalyje bazinė elektros energija nėra gaunama iš vadinamųjų alternatyvių energijos šaltinių. Iš jų didžiausia dalis visos elektros energijos gaunama Danijoje, kuri iki 2020 metų šią dalį planuoja padidinti iki 35 procentų (pusę šios energijos planuojama pagaminti vėjo jėgainėse). Prancūzijoje bazinė elektros energija gaminama atominėse elektrinėse. Suomijoje bazinę elektros energiją gamina šiluminės, atominės ir hidroelektrinės (vėjo jėgainės pagamina mažiau nei 1 procentą energijos), bet atominių elektrinių pagaminama energijos dalis nuolat didėja.

Apie branduolinę energetiką objektyvios ir analize pagrįstos informacijos yra labai daug. Norintys jos gali rasti ir Lietuvoje. Nepasitikintys Lietuvoje skelbiama informacija gali pasidomėti daugybės kitų šalių ir autoritetingų tarptautinių organizacijų dokumentais, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. trumpinys OECD) 2011 metais paskelbta ataskaita "Anglies kainos. Energetikos rinkos ir branduolinės energijos konkurencingumas", kurioje patvirtintas branduolinės energijos konkurencingumas ir perspektyvumas.

Atominės elektrinės saugumas

Prieš metus žemės drebėjimas ir cunamis nusiaubė Japoniją, radioaktyviosios medžiagos iš Fukušimos atominės elektrinės pasklido į aplinką. Tai žiauri pamoka. Kaip ir anksčiau įvykusios avarijos Trijų Mylių Saloje (JAV) ir Černobylyje, Fukušimos tragedija davė didžiulį impulsą tobulinti atominių elektrinių saugą. Pasaulinė statistika ir analitiniai tyrimai (pvz., 2010 metų OECD leidinys „Branduolinių avarijų rizikos palyginimas su kitų energijos šaltinių avarijų rizika“) rodo: visame pasaulyje gaminant elektros energiją ne atominėse elektrinėse, visame cikle, įskaitant kuro gavybą, transportavimą, elektros energijos gamybą ir perdavimą, per metus žūna apie 2600 žmonių, tuo tarpu branduolinio kuro ciklo elektros energijos gamybos cikle - 1 žmogus (įskaičiuoti tik žuvę avarijų metu). Išsamesni duomenys pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Didesnių avarijų (ne mažiau 5 žuvusių), įvykusių pasaulyje 1969-2000 m. iškastinio kuro, hidro ir branduolinės energijos grandinėse suvestinė

*Lyginti, kuri energijos grandinė yra pavojingesnė, galima tik lyginant aukų skaičius, tenkančius tam pačiam pagamintos energijos kiekiui. Čia pasirinktas 1 GW×metai, kurį galima persiskaičiuoti į įprastas buitines kilovatvalandes, bet skaičius bus labai didelis:

1GW = 1000000 kW = 106 kW,
1 metai = 365 × 24 h = 8760 h,
1 GW×metai = 8760000000 kWh= 8,76×107 kWh.

**Įskaičiuoti tik žuvę pačiose avarijose, apie ankstyvas mirtis dėl, pavyzdžiui, radiacijos ar oro užterštumo komentuojama tekste.
Šaltinis: OECD http://www.oecd-nea.org/ndd/reports/2010/nea6861-comparing-risks.pdf

Įvairiausi vertinimai ir šaltiniai, įskaitant ir Rusijos, rodo, kad per 70 metų dėl Černobylio avarijos visame šiauriniame pusrutulyje mirs nuo 9 iki 33 tūkstančių žmonių, kitaip tariant, sumažės jų gyvenimo trukmė. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad dėl šiluminių elektrinių sukeliamos aplinkos taršos taip pat trumpėja gyvenimo trukmė ir tokių mirčių skaičiai yra daug didesni nei dėl Černobylio avarijos. Žmonės apie tai retai susimąsto, nes tos mirtys nėra susijusios su „efektingais“ sprogimais. Žmonės tiesiog anksčiau miršta nuo įvairiausių ligų, bet retai pagalvojama, kad ligų ir ankstyvesnės mirties priežastis dažnai yra aplinkos tarša, prie kurios daug prisideda šiluminės elektrinės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 2008 metais paskelbtoje ataskaitoje „Aplinkos perspektyvos“ (Environmental Outlook) įvertinta, kad dėl oro užteršimo smulkiomis (mažesnėmis nei 10 mikronų) dulkėmis sukeltų ligų vien tik 2000 metais pasaulyje užregistruota apie 960 tūkstančių ankstyvų mirčių. Apie 30 procentų tokio oro užteršimo sukėlė šiluminės elektrinės. Dar galima prisiminti, kad tik per vieną hidroelektrinės avariją Kinijoje iškart žuvo 29 924 žmonių. Nepaisant viso to, žmonės nekrūpčioja kalbėdami apie šilumines ar hidroelektrines, bet vos tik pradedama kalba apie atomines, iškart pasigirsta: „atominis monstras“. Aišku, apie saugumą negalima pamiršti ir juo reikia nuolat rūpintis. Kita vertus, išsivysčiusiose šalyse, kuriose labiau rūpinamasi atominių elektrinių saugumu, per 40 metų dėl atominių elektrinių avarijų metu įvykusių radiacijos nuotėkių nežuvo nė vienas žmogus. Net Fukušimos avarijos metu to nebuvo. Pačioje elektrinėje žuvo 5 žmonės: vienas žmogus žuvo prispaustas krano, kurį nuvertė žemės drebėjimas, du nunešė cunamis, vienas žmogus iškart gavo širdies smūgį ir dar vienas mirė po dienos ligoninėje, bet ne dėl radiacijos. Tragedijos aukų skaičius buvo 20 tūkstančių, bet tai buvo ne elektrinės avarijos, o cunamio aukos. Taigi, jei žmogus nori saugiai gyventi, jis turi atsisakyti visų technologijų, nes jos visos yra pavojingos. Tačiau be jų žmogus gyvens dar trumpiau – pavyzdžiui, be energijos net vaistų nepagaminsi.

Atominės elektrinės aktualumas Lietuvai

Lietuvos užsienio prekybos balansas yra neigiamas, todėl bet kokios pastangos daugiau gaminti ir parduoti užsienio rinkoje makro ekonomikos prasme yra labai reikalingos ir skatintinos. Eksportuoti žaliavas nėra pats efektyviausias kelias. Produkcijos, sukuriamos aukštųjų technologijų ir labai kvalifikuoto darbo pagrindu, naudojant mažai žaliavų, eksportas yra viena iš šalies ekonominės ir socialinės gerovės užtikrinimo sąlygų. Elektros energija, ypač pagaminta atominėse elektrinėse, kaip tik priklauso šiai produkcijos kategorijai. Elektros energija vartojama visose žmogaus veiklos srityse visada, todėl niekada nekils pastarosios "išėjimo iš mados" ar "moralinio susidėvėjimo" problemų. Pasaulyje energijos niekada nebuvo ir nebus per daug. Visagino atominės energijos elektra visada turės rinką Europoje.

Aišku, jei ant elektros perdavimo linijų vėl užtūps konservatoriškoji Garbaravičių tipo šeimynėlė, vaizdelis bus liūdnas. Sugebės prasukti sau naudingas aferas, kaip prasukinėjo dykai atiduodami dabar jau uždarytos VAE elektros Baltarusijai ir pusvelčiui Rusijai, kuri tokį pat elektros energijos kiekį europinėmis kainomis pardavinėjo Suomijai. Tačiau tik Lietuva nieko negavo, o pačiai Garbaravičių šeimynėlei šis tas byrėjo – net ir labiausiai pasiaukojanti meilė Baltarusijai ir Rusijai neišgyvens be pašaro. Ne tik prie konservatorių, bet ir prie socialdemokratų toji šeimynėlė ant tos linijos sėkmingai tupėjo. Sėkmingai, nes, atrodo, išmoko tokių aferų pagrindinę taisyklę – reikia dalintis su tuo metu galingiausiais nepriklausomai nuo jų partinės spalvos.

Išvados

Kompleksinis sprendimas statyti atominę elektrinę bazinės elektros energijos gamybai ir plėsti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę yra ir politiškai, ir ekonomiškai naudingiausia Lietuvai alternatyva. Suprantama, būtinos jungtys su Vakarų elektros energijos sistemomis.

Didžiausia grėsmė vykdant tokį projektą neturi jokių sąsajų su pačia branduoline energetika. Lietuviška patirtis rodo, kad Lietuvoje bet kuris nacionalinis projektas virsta nacionaline afera. Pakanka prisiminti Vilniaus stadiono statybą, VEKS, 200 milijonų litų, kurie sukišti keičiant visus Vilniaus šviesoforus kitais - bet nė kiek ne geresniais - ir žadant valdyti iš vieno centro (Tilto gatvėje) visas transporto spūstis. Šviesoforai pakeisti tokiais pačiais, valdymo centro nėra ir nebus, 200 milijonų neliko. Kaltų nėra, bet jų ir neieškota, nors aferos vadas, tuometis Vilniaus meras Vilius Navickas, niekad nesislėpė.

Tačiau kariauti prieš atominės elektrinės statybą būtų didžiausią kvailystė. Kovoti reikia, kad šis projektas nevirstų dar viena nacionaline afera. DK padarytų didžiausią klaidą, jei imtų kariauti prieš pačią statybą, o ne prieš jos pavertimą dar viena afera.