Atominė Lietuva

Mano sodyba yra pačioje saugiausioje pasaulio vietoje, nes čia nedreba žemė, upė Dysna ramiai vinguriuodama suka kilpas plačiu slėniu pro mano trobesius, pastatytus ant kalnelio. Cunamio bangos ji niekaip nevaliotų sukelti. Tiesa, už dviejų kilometrų į aukštupį Chruščiovo laikais upė buvo užtvenkta, ir pastatyta Padysnio hidro elektrinė, kurioje ir šiandien sukasi pora turbinų. Jei neišlaikytų elektrinės damba, mano ir kaimynų pirteles šešių metrų aukščio banga tikriausiai nuneštų pasroviui, ir tai būtų parapijinio masto stichinė nelaimė, nes nebeturėtume, kur išsiperti.Toks scenarijus mažai įtikėtinas, ir niekad nekėlė nei man, nei kaimynams didesnio nerimo. Kartais, vakarodami su kaimynu net imdavome svarstyti, kad būtų visai neblogai, jei tą uždumblėjusią kolchozinę elektrinę gamtos stichija ar patys žmonės paardytų ir nuleistų tvenkinio vandenį. Mano kaimynė senbuvė pasakojo, kad kol elektrinės nebuvo, upe iš Dauguvos atplaukdavo neršti lašišos, buvo smėlėti lygūs krantai, rėvos ir sraunumos, o dabar nuo nuolatinio vandens lygio kilnojimo – krantų išgraužos, dumblėtos duobės ir sietuvos. Mano sodyba yra pačioje saugiausioje pasaulio vietoje. Kai aš išeinu pagrybauti ir beržynėliais užkopiu ant kalvos, prieš mano akis atsiveria plati panorama, kurios pakrašty matau tris boluojančius Ignalinos AE kaminus. Skaidrią dieną toli matyti. Jie nei toli, nei arti – viso labo už dvidešimties kilometrų. Tą saulėtą gegužės pirmosios ilgąjį savaitgalį prieš 25 metus, kai sprogo Černobylio AE reaktorius, mes su tėvuku kelias dienas žuvavom aukščiau aprašytoje užtvankoje. Nebuvo jokios žinios, kas yra atsitikę - nei koks avarijos mastas, nei jokių perspėjimų, kaip pasisaugoti. Po tos katastrofos man jau nebe taip ramu būdavo nuo kalvos žiūrėti į tuos tris boluojančius kaminus. Ypač, kai elektrinėje automatiškai atsijungdavo reaktorius ar prasidėdavo kokie nors remonto darbai. Kai šiandien stebiu vaizdus iš Fukušimos I, II, III ir IV blokų, imu suvokti, kad tam nerimui būta labai rimto pagrindo. Valstybė, pirmaujanti atominės energetikos srityje , pasirodo yra bejėgė susitvarkyti su taikiojo atomo įnoriais. Visas pasaulis, ypač valstybės, išgaunančios elektrą iš „taikaus“ atomo, nuščiuvusios stebi Fukušimos atominį košmarą ir suvokia, kad būtina naujai permąstyti, verta ar neverta žaisti su atomine ugnimi. Pasaulio vedantieji atominės energetikos specialistai nugąstauja, kad panašiai kaip ir Černobylio katastrofos atveju, japonų šaltiniai labai skalsiai dalinasi informacija.Atsitikus avarijai Fukušimos reaktoriams viešojon erdvėn iššoko ir mūsų atominės energetikos mokslininkų „agitbrigados“, dėstančios apie atominės energetikos saugumą. Lygiai tas pat pasakytina ir apie žinias apie žuvusiuosius po cunamio. Visi ekrane mato gyvus reportažus iš katastrofos vietų, kur per pakrantę buvo nuplauti ir sulyginti su žeme ištisi miestai, pakrantė, kurioje gyveno 3 milijonai žmonių. Atskiruose pakrantės miestuose dingo be žinios 80 – 60 procentų žmonių, o Japonijos žinybos praneša apie 3800 aukų. Ir vienu ir kitu atveju, kyla įtarimų, kad realus katastrofos mastas yra nutylimas, ir tas nutylėjimas jau net ypatingai ramią japonų visuomenę jau ima erzinti ir varyti į neviltį. Galima suprasti tų nutylėjimų prasmę, bijoma sumaišties ir panikos, tad ir informacija dozuojama mikrodozėmis. Katastrofos kontekste labiau nei keistai atrodo mūsų Premjero juodas humoras apie nesikeičiančias nuostatas ir iliuzijas Lietuvai per dešimtmetį pasistatyti atominę jėgainę pačioje saugiausioje Pasaulio vietoje. Prieš penketą metų, kilus gaisrui Žirmūnų devynaukščio šeštajame aukšte du mano kolegos poetai šoko pro langą ir užsimušė, nes Vilniaus mieste neatsirado gaisrinės mašinos su tokio ilgio kopėčiomis. Dar Aristotelis savo Poetikoje apie komedijos ir komiškumo ištakas yra rašęs, kad komedijos pagrindu gali būti komiška situacija arba komiškas personažas. Mūsų būsimos AE atveju turime ir viena ir kita – nepamatuotas iliuzijas sukurti tai kas ne mūsų jėgoms – su lopeta pasistatyti atominę jėgainę, ir personažą - „malūnininką“, kuris užsimoja valdyti moderniausias technologijas. Savim pasitikinčių optimistų tikriausiai vėl būsiu apkaltintas savinieka, bet lietuvių kietakaktiškas užsispyrimas yra tikrai tragikomiškas. Pasaulis seniai jau nuo tų didybės kompleksų išsigydęs, o kas dar buvo jų infekuotas, tegul pasižiūri CNN reportažus iš Japonijos. Iš to, ką mes viešojoje erdvėje girdime apie būsimą mūsų AE, negali suprasti, kur to ožiško užsispyrimo šaknys. Niekas kol kas nepaskaičiavo ir nepasivargino aiškiai pasakyti, kiek vartotojui kainuos toje jėgainėje pagaminta kilovatvalandė ir kada jėgainė atsipirks. Plika akimi matyti, kad yra kažkokios labai suinteresuotos grupės, kurioms tos amžiaus statybos atneš gražų pinigą, ir jos nesileidžia į jokias viešas diskusijas su visuomene apie alternatyvius energijos šaltinius. Atsitikus avarijai Fukušimos reaktoriams viešojon erdvėn iššoko ir mūsų atominės energetikos mokslininkų „agitbrigados“, dėstančios apie atominės energetikos saugumą. Jie, matyt, pirmieji suvokė, kad, jei projektas sužlugs, bus prarastas labai riebus kąsnis, beveik garantuotas visam likusiam gyvenimui. Sugaudė Geigerio skaitikliai nuo energetikų, pramonininkų ir mokslininkų „bylinų“, kaip mums tos jėgainės reikia. Gal jiems ir reikia, bet ar jos reikia Lietuvos visuomenei, neišvengiamai turėtume pasitikrinti Referendume, kad neatsitiktų taip kaip su Nacionaliniu stadionu ir Valdovų rūmais. O kalbos apie jos saugumą yra visiškai tuščios, kaip ir guodžiantis argumentas, kad vieta jai parinkta neaktyvioje seisminėje zonoje, tarytum vien tik žemės drebėjimai gali sukelti nenumatytas avarijas. Visi dar gerai prisimename gaisrą Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje. Užsidegė, nors nebuvo jokio žemės drebėjimo, visi prisimename stulpą ugnies, sprogus dujų vamzdžiui prie Maišiagalos, nors irgi nedrebėjo žemė ir dar gausybė avarijų, kurių neprisimenam, kur ima degti laidai dėl trumpų sujungimų, dėl nekvalifikuotų pagiringų operatorių klaidų ar netyčia iš statinės išsipylusio degaus skysčio. O jau išvis neprognozuojamas dalykas yra visai kito pobūdžio rizika. Kas šiandien gali nuspėti, su kokiom globaliom problemom už dešimties metų bus susidūrusi Europa ir pasaulis, tarkim, kad ir kovos su terorizmu frontuose. Neabejoju, kad Al Quaedos teroristai su ypatingu dėmesiu stebi Fukušimos įvykius ir kuria naują scenarijų, kurio mintis tokia: „Kam kurti ar vogti atominę bombą, kai jų tiek pridėta ant priešo žemės visai panosėj. Reikia tik imti ir pasprogdinti“. Gal Andrius Kubilius su Rasa Rastauskiene, lietuviškuoju VSD ir dviem NATO naikintuvais po dešimties metų bus pajėgūs apsaugoti jėgainę nuo raketos, paleistos nuo kalvelės, kur aš grybauju ar savižudžio su pilnu trotilo sunkvežimiu. Gal turi pakankamai technikos ir žinių atominiam gaisrui gesinti, kai jų nepakanka japonams. Prieš imdami svaičioti, sugrįžkim į žemę ir susirinkim pernai vasarą vėtros išvartytus miškus. O jei tas darbelis ne mūsų jėgoms, tai gal ir nesvaičiokime apie atominę jėgainę. Tą patį draugiškai pasiūlykime ir savo kaimynams - „atomščikams“ su auliniais čebatais.  

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002